
Pagulėjusi kokį pausvalanduką neiškenčiau, išlipau iš lovytės. Nuėjau patyliukais į kitą kambarį, išsitraukiau visas knygas apie nėštumą ir gimdymą. Mama buvo prisakius, kad neskubėčiau iškart į ligoninę, tad man prisireikė pasitikslinti literatūroje, kada čiau reik judėt ten. Prisiskaičiau, kaip skaičiuot sąrėmius ir kokio dažnumo turėtų būti. Taip sėdėjau pasiėmus laikrodį turbūt 4 valandas


Kauno Medicinos Universiteto klinikose buvom apie puse 9 ryto. Paguldė, patikrino (gimdos kaklelis buvo atsidaręs 4 cm.) ir prasidėjo didysis laukimas... Gimdos kaklelis neskubejo atsidaryti.. Per 6 valandas teatsidare tik dar 2 cm.. O skausmas jau bovo ohoho


Pirmiausia atėjo rezidentė ir mane apžiūrėjo, maždaug nusprendė kokios man reiks dozės. Tada atėjo pats anesteziologas, pažiūrėjo, ka ji ten buvo nusprendusi. Ir jo manymu, ta dozė man buvo per maža..mano nelaimei..
Prasidėjus nuskausminamųjų poveikiui pajutau, kad man tirpsta ne tik dubuo visas, bet ir kojos, kad man silpna.. Subėgo kalnas gydytojų, nes mano kraujospūdis pakilo virš 200. Po kokio pusvalandžio kojų nejaučiau visai. Vyras išvis perbalęs lakstė, nesuprato kas darosi. Pradėjo lašinti lašelines. Kraujospūdis po kurio laiko stabilizavosi, bet kojų taip ir nejaučiau. Nuskausminamuosius, reik kas valandą papildyt, bet po tokių dalykų, gydytojai bijojo jau ką nors ir daryt.. Tad gimdyti pradėjau apie 7 valandą vakaro, jausdama visus skausmus ir nejausdama kojų.
Bet vos tik 8 valandą išvydusi savo mažiuką, tokį susigūžusį ir dar nedrąsų viską pamiršau!! Mano stebuklelis! Lauktas ir išsvajotas! Jis buvo toks kokį ir įsivaizdavau, šviesiais plaukučiais ir mėlynom akytėm, mano angeliukas

Su vyru abu nubraukėm po džiaugsmo ašarėlę, tokie laimingi dar nebuvom..

P.S. Kojas pradėjau jausti kitą dieną. Galvą skaudėjo nerealiai, daug labiau nei pats gimdymas, dar 2 savaites. Bet tai manęs neatbaidė nuo dar vieno nėštumo, tikiuosi Dievulis man dar duos vieną leliuką ir tikrai nesvarbu kokia kaina, dėl to galėčiau dar ir ne tiek iškęst


