Sako, jog žmogaus meilės istorija prasideda vien jam gimus..todėl aš dabar papasakosiu naujos būsimos meilės pradžią...
Devynis mėnesius gyvenanti man po krūtine mažoji mergytė buvo aktyvistė ir tuo labai skirėsi nuo savo broliuko Patrikėlio...galėjau net sudarinėti lenteles, kokie panašumai nėštumų ir skirtumai...Bet labiausiai už viską mane džiugino tai, jog per šį nėštumą nė karto neprireikė gulėti ligoninėj, visi tyrimai visada buvo geri ir buvau energinga bei gerai jaučiaus...
Žinoma, į pabaigą pasidarydavau didesnė bambeklė, bet kam to nepasitaiko .
Gimdymo terminas buvo paskutinė lapkričio dieną, o aš taip norėjau, jog mano mažoji slapukė gimtų per Lietuvos Kariuomenės dieną, vis juokaudavau, kad gal tuomet tėvelis gaus kokią nors premiją iš tėvynės
Išaušo 11.23, tačiau nebuvo jokio ženklo, kad šiandien nusimato gimdymas, bet nuotaika buvo labai gera, energijos antplūdis, todėl nuvedus mažąjį (dabar jau didįjį) Brolį į darželį ėmiausi namų ruošos darbų: susitvarkiau, pagaminau valgyt, išsimaudžiau, atlikau visas grožio procedūras ir dar numigau...kadangi visą dieną kankino rėmuo, todėl pavalgius vakarienę nebeužkandžiavau, kad dar labiau neblogėtų (o galėjau dar ką nors užkąsti )...
Naktį apie 3val. pajutau dūrį į nugarą ir lyg drėgmę...bet pamaniau, jog išskyros, todėl nekreipdama didelio dėmesio nuėjau į wc, bet valiau valiau ir žiūriu, jog popierius vis drėgnas. Aš vis dar nekreipiu dėmesio, nes galbūt tai šoniniai vandenys...
Grįžtu į lovą. Jaučiu, jog vėl dūris į nugarą ir maudimas bukas pilvo apačioje...nekreipiu dėmesio, užmerkus akytes bandau vėl sugrįžti į sapną. Po keleto minučių vėl bukas skausmas, kad sulaikius oro jis nepraeina, bet pagerėja jį iškvėpavus...pasižiūriu, jog čia jau kažkoks reguliariumas...taip praguliu iki ketvirtos ryto ir einu į wc, ten jausmas, lyg susuktų vidurius...išsituštinu (kaip ir vėliau dar porą kartų), einu prie kompo paskaityti apie šoninių vandenų nutekėjimą ir ką daryti. Kadangi mano idealusis gimdymo planas buvo toks, jog kad ir prasidėtų viskas naktį, bet sulaukti ryto, kuomet nuvesti Patrikėlį į darželį, kad nepatirtų didelio streso dėl vykstančių kažkokių pokyčių vidury nakties. Planas įvykdytas
Taip prie kompiuterio praleidau porą valandų, skaitinėjau ir kiekvieną sarėmį iškvėpuoju. Ateina MB ir klausia kas vyksta, kokie tolimesni planai. Liepiu grįžti į lovą ir miegot, lauk ryto.
7val. ryto išsimaudau po dušu, nusilakuoju nagus ir einu žadinti savo vyrį, jog nauja diena prasidėjo . tiesa, visą tą laiką man teka vandenys, aš su pogimdyviniu paketu, bet kai šliukšteli, tuomet šlapias ne tik paketas, bet ir kelnaites ..
Nuvedam Patrikėlį į darželį, dar prieš tai vaikas namuose manęs klausia kodėl mamyte tavo tokia išraiška (ir parodo grimasą- iškreiptą skausmo) , sakau Patrikėli aš čia taip žaidžiu ir užsidengiu veidą rankomis. Vaikas sako ar žaidžiam mes slėpynių?
Daržely pridavę auklėtojoms, pasakau, jog išvažiuoju, jos palinki sėkmės ir mes su vyru i GN. Priimamajam užtrunkam gal mažiau nei pusvalandis, tada į gimdyklą ir ten mane apžiūri. Kaklelis 4cm. Sako nu prognozuojam, jog apie šeštą valandą vakare pagimdysi, kadangi man viskas kaip pirmakartei (nes pirmas buvo planinis cp dėl sėdmeninės pirmeigos). Ateinu į gimdyklą, šokinėju ant kamuolio, išsiunčiu MB namo pavalgyt pusryčių, nupirkti man žurnalą . naivuolė.
Apie vidurdienį vėl patikrina-atsidarymas 5-6cm. Vėl liepia eiti šokinėti, o man ten patinka, aš sau striksiu, MB masažuoja strėnas, tarp sarėmio kalbamės, bandau skaityti-bet nelabai kas gaunasi...ir visos mintys apie maistą, kadangi nevalgius nuo vakaro.. (net vėliau tarp sarėmių nulūždavau, nežinau ar užmogdavau ar sąmonę prarasdavu bet mačiau vaizdus, jog akušerė verda cepelinus ),bet atėjęs gydytojas perspėjo, jog nieko nevalgyčiau, nes neaiški baigtis...
Kai atsidarymas pasiekia 7cm aš jau nebesišypsau, nebekalbu ir šiaip komunikabilumas mano dingęs. Gydytojas sako, jog žino, kad sunku, bet sunkiausia vaikeliui, kadangi jis jau ilgai be vandenų ir reikia, kad veikla vyktų sparčiai, tačiau skatinti negali, nes gali plyšti gimdos randas po cp.
Apie 16.30 patikrina, atsidarymas 8cm. Tačiau pagal jų prognozes jau turėjo būti pilnas, todėl gydytojas nusprendžia po truputį skatinti. Kas dvidešimt minučių pompa sulašina kažkokį kiekį oksitocino. Man saldu, kad net bloga...Ant strėnų nuo vyro masažo jau kraujosrūvos ir jis atsisako man jas trinti, bet aš prašau...Bandau kartais verkti, ašaros pačios bėga, Mb glosto, plaukus nuo veido traukia...
Nuo 17val. aš visą laiką praguliu ant lovos, kadangi pajungti tonusai ir lašalinė, o taip norėtusi negulėti...kai tik užeina sarėmis, aš blaškausi, bambu..visą tą laiką prabumbėjau kai išeina gyd. Ir akušerė, aš MB sakau viskas nebegaliu, tegul pjauna, aš nebeturiu jėgų...o gydytojas sako, jog man nieko nereikia daryti...TIK KVĖPUOTI o iš skausmo atrodo ir kvėpuot nebegaliu...vis klausia ar aš noriu stumti, aš aiškinu, kad noriu, bet sako dar neeee...
Apie 18val. atsidarymas jau pilnas ir reikia laukti kol galvutė nusileis, šita dalis sunkiausia sarėmiai siaubingi, o stumti neleidžia, aš kojas visą laiką judinu, o jie sako, jog nesuspausčiau...Akušerė siūlo leisti kokį nors garsą, jeigu tik man tai padėtų...tačiau pabandžiau, žiūriu negerėja, todėl geriau toliau bumbėsiu kai ateina gydytojas aš jam sakau, jog nekreiptų dėmesio į mano bambėjimą, o jis sako mes ir nekreipiam
Apie 19val. gaunu leidimą stumti, kitaip tariant, sako, jog viskas dabar priklauso tik nuo manęs...Aš jau nusiteikus stumti, bet kai sarėmis-aš imu ir iškvėpuoju jie sako, o tu kai kakoji stumi ar kvėpuoji? tada supratau ko jie iš manęs tikisi .
Akušerė matydama, jog netilps galvytė suleidžia nuskausminamųjų ir prakerpa, o aš vis komentuoju kuomet akušerė išteplioja tarpvietę kažkokiu antiseptiniu tepalu, Mb sako o čia kaip spirito gamykloj, gydytojas sako nu bet jūs ir užuodžiat, o tada aš pakomentuoju jūs tikriausiai pripratęs...(čia gydytojui sakau ) gydytoja sako aš nevartoju alkoholio o aš turėjau minty, kad prie antiseptinio skysčio kvapo pripratęs
Kai užeina sarėmis akušerė sako, jog mato juodus plaukučius, aš atsisuku į vyrą ir klausiu ar ir jis mato? Jis patvirtina, o gydytojas manydamas, jog aš pergyvenu, kad vyras žiūri ne ten kur reikia, tuoj puola mane užtikrinti, kad jie žiūri man tik į akis ,o aš minty turėjau ar jau tikrai matosi, ar akušerė man meluoja.
Kuomet pasako, jog viskas priklauso nuo manęs ir dabar aš turiu padėti kūdikėliui gimti, atsiranda jėgų antplūdis, pasimiršta visas skausmas ir kančios- tada ėmiesi darbo...ir taip po kelių sarėmių, po kelių padrąsinimų man pavyksta pagimdyti !!!!!!!!
Užgimsta mūsų mažytė mergytė, su labai ilgais nagais, su juodais ilgais plaukais, su galingu ir tvirtu mecosopranu ir, svarbiausia, sveikutė... uždeda kūdikėlį ant krutinės ir tada ateina tokia palengvėjimo banga...visas skausmas nuslūgsta, nors akušerė sako, jog aš dar ne visą darbą atlikau-dar reikia kelių stumimų, jog placenta užgimtų...užgimsta ir placenta, bet man ji nebesvarbi, tik girdėjau, jgo svėrė 600g.
Ateina linksmoji pasakojimo dalis-sulopymas visų įkirpimų ... vidiniai raumenys nuskausminti, ten nejaučiu kai siuva, tačiau išorinius audinius siuva ir skausmas priverčia aikčioti...
Kadangi nejausčiau ir nukreipčiau dėmesį nuo siuvimo skausmo, visą ta laiką gydytojas kalbina mane, klausia ar ar aš perku drabužius suaugusių skyriuje ar mergaičių. patvirtinu, jog mergaičių , bet visi tie pokalbiai yra tik trumpi atsakai tarpuose, kuomet savo mažajai dukrytei dainuoju lopšinę...tačiau iš skausmo, nuovargio ir šiaip jaudulio-prasidėjo drebulys, tai lopšinė gavosi kapota , gydytojas sako retai sutinku atvejį, kuomet motina pirmiausia dainuoja lopšinę savo gimusiam kūdikiui..o kaip kitaip, juk būdama pilvelyje ji girdėjo daugelį lopšinių, bet daugiausia apie Makvyną ir Šreką.
Kad ir po 17val. kankynių, po sunkių kančių ir kirpimų- aš buvau laiminga...dar tą dieną negalėjau pasakyti, jog gimdyti natūraliai yra geriau nei operacija, bet jau po poros dienų galėjau tą patvirtinti...Gamta sukūrė moterį tokią stiprią, ji ištveria tokias kančias ir dar sugeba pasirūpinti savo vaikeliu...ko negalėjau pasakyti apie savo pirmagimio patirtį, todėl dabar drąsiai galiu pasakyti, kad visi skausmai užsimirštą, visos siūlės sugija...visi randai dyla, o džiaugsmas ir meilė matyti savo kūdikį auga dienomis ir valandomis...
Lapkričio 24d. 19.25val. 3306g. ir 50cm pasaulį išvydo Izabelė, Patriko mažoji sesytė...
graziai aprasei ir kazkodel istrysko asara, nors buvo vietu, kur tikrai privertei nusisypsoti
ir vel prisiminiau iki smulkmiu abu savo gmdymus bet trecio jau nebereikia
ir vel prisiminiau iki smulkmiu abu savo gmdymus bet trecio jau nebereikia
Primadona labai silta tavo istorija apie mazosios Izabeles gimima
Dar karteli sveikinu
Dar karteli sveikinu
Aukit didutes, sveikutes
Primadona, super istorija
Faina, kad pavyko idealus planas!
Akušerė, verdanti cepelinus
Faina, kad pavyko idealus planas!
Akušerė, verdanti cepelinus
apsiraudojau darbo vietoj labai miela istorija esi pati is saves labai siltas zmogeliukas sveikatos ir stiprybes Jums visiems
Labai grazu ir tikra. TAvo jausmai atsispindi ir tebesijaucia pasakojime.
Primadona nuostabi istorija