Po pirmagimio garsiai rėkiau - "net nedrįskit man užsiminti apie vaikus 10 metų!!!". Dar po kiek laiko terminas sutrumpėjo iki 5 metų. Kol galų gale apsisprendėm, kad neskubėsim ir gal "ant pirmos pirmagimio klasės" ir susikaupsim!!!
Susikaupėm lygiai po 4 metų... Supratom, kad kuo ilgiau lauksim - tuo sunkiau bus susikaupti...
Deje, laukėm ir stengėmės net 8 mėnesius. Jau praradinėjau viltis, pradėjau sportuoti, dariausi tyrimus ir jau kai jau susiruošė vyras tyrimams tą rytą dėl visko pasidariau testuką... Tą antrą juostelę turbūt galima tik su padidinimo stiklu įžiūrėti, bet aš įžiūrėjau ir neapsirikau
Pirmas trimestras nebuvo labai smagus... Pykino, svaigo galva ir pan., nuolat stebima buvau gydytojos, kuris vis sakė "neįsijausk labai iki 12 sav." Stengiausi neįsijausti, bet labai norėjau tikėti, kad viskas bus gerai
Praėjo tos nelemtos 12 sav. ir tada jau nėštumas vyko kaip iš pypkės.
Į užtarnautą poilsį išėjau tik 34 sav., nes jaučiausi puikiai ir nemačiau reikalo ilsėtis. Be to, kadangi lelytė buvo labai žemai, turėjau nešioti nuolat diržą, negalėjau eiti į baseiną, mankštą. Tai ir galvojau, kad spėsiu prisigulinėti ant sofkutės
Ir pailsėjau, pagulinėjau net 3 savaites...
Lapkričio 5 d. vakare pradėjau jausti paruošiamuosius, kurie truko 2 val. kas 15-20min ir nurimo...
Jau lapkričio 6 d. rytą - kas 5-7 min. dvi valandas nuo 5 ryto...
Visą dieną kartojosi panašiai - tai užeina, tai nurimsta. Jėgos seko jau vien nuo nuolatinio skaičiavimo
Kadangi pilvas buvo labai kietas, beveik nejaučiau judesiukų. Gydytoja patarė važiuoti į GN pasitikrinti dėl viso pikto. Nuvažiavau.... Viskas gerai, 1 cm - ne gimdyvė, važiuok namo ir stebėk judesius...
Ta dieną kaip tyčia turėjom svečių iš Kauno, todėl diena buvo veiksme.
Nuvykus papietauti aišku eilinį tūkstantąjį kartą prispyrė į WC, iš kurio grįžus visiems pareiškiau, kad leliukas jau šią savaitę bus pas mus (WC pamačiau nemažą kiekį kraujingų išskyrų - kamštis išėjo).
Visų akys išplėstos, vyras užsisako alaus, matau, kad nervuojasi, o man nuoširdus juokas iš visų ima
Lapkričio 6/7 d. 0.00 val. VĖL užeina
Bet jau kas 3-5 min. Kadangi situacija kartojasi, nesinervuoju, o tik skaičiuoju - juk po 2 val. vis tiek praeis... Bet nepraeina
Gal vis dėlto reikia skambinti pagalbininkei, kad pabūtų su vyresniuoju ir gydytojai, kad vyktų į GN????Keliu vyrą, atlikinėju skambučius
2.40 iškeliaujam su čimodanais į GN. Man vis ima juokas
Atvykus kaip jau įprasta gaunu sexy naktinukus Tuoj atvyksta gydytoja, kuriai pasakau, kad jei čia vis paruošiamieji - duokit man kokių migdomųjų, kad išsimiegočiau, nes kai prasidės iš tikrųjų - neturėsiu jėgų...
Vis dėlto ne paruošiamieji - jau 3 cm.
Nu iki 5 cm skausmas toks, kad galiu sėdėti ant kušetkos ir tabaluojant kojomis kalbėti su vyru ir gydytoja, bet miegoti jau negaliu...Apie 5.30 nuspręstą nuleisti vandenis, kad nestotų veikla. Tada jau nebetabaluoju kojytėmis ant kušetkos, o įsirėmus į stalą prašau nugaros masažo
Ir kai jau ant kojų nelabai laikausi, suprantu, kad jau yra kokie 7-8 cm ir man laikas prigulti. Priguliau....
Per miglą pamenu, kad keičiasi pamaina, balsai sako "čia jau nebe žmogus, ji gimdo be epidūro"
Pasimetu laiko suvokime ir jau sakau, kad vyras kviestų, noriu stumti. Šįkart man sekėsi ŽYMIAI geriau, jaučiausi tikra šaunuolė
Ir visai netrukus jau buvo gumuliukas man ant pilvo, apsiverkiam su vyru abu Kadangi virkšelė buvo apsivijus, dukrytės veidukas buvo pamėlęs (nors vėliau paaiškėjo, kad nebuvo pridususi, tiesiog susidarė kraujosrūvos)
Situacija radikaliai pasikeitė, kad pamačiau, kad sveriant mergytė staiga ji vėl grąžinama ant stalo, kažkas daroma... Vėl bandoma sverti ir vėl kartojasi situacija...
Bando dėti man ant pilvo, kad pamaitinčiau - nepavyksta, ji verkia silpnai ir visai neima krūtinės....
Galų gale išgirstam, kad ja paima į reanimacija stebėjimui ir jei ką - vakarop atiduos...
Nusiraminu.... Deje trumpam....
Po kelių valandų nuėjus į reanimaciją pamatau gana žiaurų vaizdą mamos akims: inkubatorius, nosyte laideliai, zondas, lašelinė...
Šoke klausiu gydytojos kas vyksta, atsakymas: plaučiukai neišsivystę pilnai, turbūt net nėra pilnai 37 sav. visgi, nepasisavina deguonies, bendras kūno ištinimas, kraujas ne pats geriausias, nepasisavina maisto ir pan.
Ašaros liejosi laisvai.... ne tik prie inkubatoriaus, bet visą vakarą palatoje... Kodėl??? Juk važiavom ramūs, juk mums jau 37,4 sav. (pagal mm)??? Juk knygose rašo, kad tai pilnai išsivystės leliukas???
Kaip vėliau paaiškino gydytoja, tai labai negeras laikas gimti leliukui. Gimę 37 sav. pasiskirsto į dvi grupes: pilnai išsivystę arba tokie, kaip mūsų princesė...
Toliau sekė kankinimasis - kada imsim taisytis.... Gydytojai žadėjo greitai...
Ir pagaliau, po 5 parų aš ja galėjau paimti į rankas
Kai pasakė, kad jau šiandien paimsiu į rankas ir galėsiu pabandyti maitinti - vos nepašokau kaip maža mergaitė
Dar po paros - jau buvome drauge mano palatoje, brolis pagaliau galėjo ją paglostyti, tėtis paimti į rankas
Ir pagaliau po žiauriai ilgų 8 parų - važiuojam namo
P.S. Gavom labai gerą priežiūrą, personalas šiamą kūdykių skyriuje labai viską aiškina, nuosekliai atsakinėja į atrodo tuos pačius ir tuos pačius klausimus.
Kaip sakė gydytojos mūsų pliusai - "mergaitė" (juk jos nuo gimimo moka apsisaugoti nuo didžiausių nesėkmių) ir kad gimėm ne tokios jau ir mažos 3190 g. 51 cm
