Pirma vaikų pažintis su kalnais

Įžanga

Savo gyvenimo be kelionių neįsivaizduoju. Labiausiai prie širdies žygiai, kuriuose nežinai "kur šiąnakt dėsime galvas", kuriuose nepaisant nuovargio pačiam tenka rūpintis ir vakariene, ir pusryčiais, kuriuose gali pasikliauti tik savimi ir draugu šalia. Nuo 10 metų pakerėjo kalnai ir ilgai į juos grįždavau kasmet. Su vyru susipažinome studentiškame keliautojų klube, tad kelionių magija nesvetima ir jam. Deja, didėjanti šeima gerokai pakoregavo mūsų maršrutus ir šiek tiek keliavimo būdus. Ilgesnių kelionių be vaikų nepripažįstame, tad kalnuose neteko būti jau 10 metų. Visgi šiemet nusprendėme, kad esame pasiruošę sugrįžti į kalnus ir su jais supažindinti savo vaikus: 9-erių, 6-erių su puse ir beveik 5-erių metų berniukus ir pusantrų metukų dukrytę. Kadangi ilgi važiavimai automobiliu mūsų judriems vaikučiams dar kančia, tai kalnus rinkomės pačius artimiausius - Tatrus. Aišku, tenykščiai turistų kiekiai ir Tatrų "civilizacija" mūsų laukinėms sieloms ne prie širdies. Tačiau nujautėme, o kalnuose dar kartą ir įsitikinome, kad civilizacijos mūsiškiams ikimokyklinukams dar labai labai reikia. Didelių dvejonių buvo, tik kurią Tatrų pusę - lenkiškąją ar slovakiškąją pasirinkti. Lenkiškoje daugiau lengvų trasų, nėra susikalbėjimo problemų, nes aš pusėtinai graibausi lenkiškai, sako, kad ir kainos mažesnės (nors mes to nepajutome - tiek už maistą, tiek už nakvynę panašiai mokėjome ir Lenkijoje, ir Slovakijoje). Bet kadangi lenkai kalnų turi mažiau, tai ten situaciją panaši, kaip lietuviškame pajūryje - žmogus ant žmogaus. O ir vaizdai slovakiškoje pusėje kur kas gražesni, kalnai aukštesni. Tad nusvėrė Slovakija.

Skaitančių paprašysiu kantrybės, nes rašysiu priešokiais - šeimyna man dar neleidžia prie kompiuterio sėdėti ištisas valandas. Visgi per savaitę kitą tikiuosi įspūdžius iškloti.

Įžangos tęsinys arba apie pasiruošimą (gal kam pravers)

Mintis nusivežti vaikus į kalnus manyje gyveno visada. Buvau tam pasiruošus net su 7 mėnesių pilvuku . Laimei, šaltesnio proto vyras tas mano mintis nugęsindavo. Tačiau šią vasarą ir jis pasakė kalnams "Taip". Iki atostogų bebuvo likusios pora savaičių. Tad laiko rimtesniems pasiruošimams nebuvo.

Išsitraukiau 10-15 metų senumo Tatrų žemėlapius (studentiškais metais ten teko buvoti nekart) ir permečiau akimis lengvesnes trasas.

Internete peržvelgiau rekomenduojamus maršrutus per Lenkiją, nes jos kirsti savu automobiliu dar nebuvo tekę (šaltinis - SM kelionių temos).

Kiek pasidairiau pigesnių nakvynių galimybių, adresų nuspėjamose nakvynių vietose (šaltinis - google pagal regiono pavadinimą ir raktinį žodį "tanie noclegi" Lenkijoje, bei anglišką analogą Slovakijoje, nes slovakiškai nemoku), bet rezervacijomis neužsiėmiau: laisviau jaučiuosi, kai pagal orus, norus ir kitas aplinkybes bet kada galime pakoreguoti maršrutą. Be to, 10 metų kelionių su vaikais išmokė, kad vaikai sugeba pakeisti kelionių planus ir paskutinę minutę. (Taip, beje, buvo ir šįkart - mažoji sukarščiavo dar nespėjus palikti Lietuvos. Teko porai dienų "nusėsti" vidurio Lietuvoje ir tik po to apsirūpinus gydytojos patarimais ir antibiotikais, jei kartais "atkristų", lėkti toliau.)

Norėjosi papildyti ir atnaujinti pasenusią turistinę įrangą, tai ieškojau informacijos ir ta tema. Dar Lietuvoje gavau vienintelę rimtesnę informaciją apie lenkų sportinių prekių parduotuvių tinklą "Decathlon". Aplankėme jo parduotuvę Krokuvoje. Labai patiko pats parduotuvės įrengimas, tvarkingai sugrupuotos prekės ir tikrai gausus asortimentas įvairiems skoniams ir piniginėms. Kainos taip pat po lietuviškų atrodo viliojančiai. Vėliau patikrinome ir keletą slovakiškų sportinių-turistinių prekių parduotuvių Smokovece ir Poprade. Pirminis įspūdis - visgi geresnės kokybės prekės pigiau kainuoja Slovakijoje. Ir jų įvairovė čia kiek didesnė. Tarkime, 30-35 l kuprinytės "Decathlone" taip ir neišsirinkome - visoms kažko trūko. O pas slovakus rinkomės bent iš 4-5 idealių variantų. Tiesa, kalninius batus bent jau sezono metu vertėjo pirkti Lenkijoje - Slovakijoje populiariųjų dydžių vos po vieną kitą porą tebuvo ir dauguma jau už kosminę kainą.

Na, ir kadangi tai buvo pirma kelionė į šį regioną su vaikais, tai dariausi specifinių pramogų jiems: žaidimų aikštelių, pramogų parkų, akvaparkų ir pan. Vėlgi tikslios informacijos Lietuvoje radau minimaliai, bet pagal užuominas jau vietos turizmo informacijos centruose ir pas mus apgyvendinusius šeimininkus išsiaiškinome viską.

1 diena

Lietuvą siaubia karščiai, tad iš senelių namų pakaunėje nusprendžiame pajudėti apie 5 valandą ryto (patamsyje Lenkijos keliais baiminamės važiuoti - pernai jų kokybė ir automobilių kiekis mums paliko slogų įspūdį), kad kuo didesnę Lenkijos dalį pervažiuoti orui neįkaitus. Laimei, kažkas nusprendžia mums palengvinti kelią ir beveik iki pat Varšuvos dangus apniukęs.

Maršrutas, kuriuo judame standartinis: Suvalkai - Augustavas - Lomža - Ostrow Mazoviecka. Čia išlenda saulė ir baimindamiesi dėl mūsų mėgstančio užkaisti mašiniuko variklio ekspromtu nusprendžiame nevažiuoti Varšuvon, o apsukti ją 50 keliu. Bent jau dėl šio reikalo aplinkelis pasiteisina: trumpam nusėdame tik vieninteliame kamštuke, susidariusiame dėl didelės avarijos (kemperis įsirėžė į tralo galą). Bet šiaip 50 kelyje daugybė gyvenviečių, tad vidutinis greitis vargu ar siekia 70 km/h. Taigi nuo pat Kauno stabtelėję vos porą kartų kolonėlėse, į tualetus ir papusryčiauti, 14val. pietaujame jau Grojece, piečiau Varšuvos. Čia randame ne tik nebrangią kavinukę (pačioje remontuojamoje centrinėje aikštėje), bankomatą, bet ir žaidimų aikštelę parke prie Pilsudskio paminklo. Leidžame vaikams pamiklinti nusėdėtas kojas ir ne tik jas:


Už Grojeco šturmano estafatę perduodu mūsų vyresnėliui ir nugriūnu pamiegoti, tad Grojeco - Radomo - Kielcų atkarpa praplaukia, prabundu jau artėjant Krokuvai. Įvažiavime į miestą papuolame į rimtesnį kamštį: tvarkoma kažkokia sankryža (jos net ir neprivažiavome), be to darbo pabaiga. Bandome apvažiuoti Krokuvą miesto pakraščiais, bet kamštis keičia kamštį: paskutinius 30-40 kilometrų judame daugiau nei dvi valandas, variklis beveik nuolat užkaitęs iki ribos. Bandau ieškoti nakvynės, bet artimiausias iš mano turimų kontaktų atsako, kad namo grįš tik po geros valandos. Visgi sukame į tą mažyti Gdow miesteliuką (10 km nuo Veličkos) ir tiesiog gatvėje pastebėję nuorodą "Noclegi" randame puikią nakvynę: erdvų keturvietį kambarį su virtuvėle ir dušu vos už 120 zlotų:

Šeimininkas tiesiog trykšta džiaugsmu, kad aš kalbu lenkiškai, mat vos su prieš kelias minutes užsukusiais lietuviais (prasilenkėme gatvikėje) nesusikalbėjo ir tie išvažiavo ieškoti kitur.

2 diena

Pasvėrę, kad laiko turime arba Vaveliui arba Veličkos druskų kasykloms ir nusprendę, kad mūsų mažiesiems keliauninkams įdomesnės turėtų būti pastarosios, iš pat ryto lekiame į jas. (Beje, bent jau mūsų patirtis rodo, kad rytais išvengiama eilių.) Pirmiausia permokame už parkingą - sukame į pirmą pasitaikiusį ir už mūsų miniveną nuplėšia net 20 zlotų. Jau keliaudami link kasyklų pastebime net dvi aikšteles, kuriose prašo po 3 zlotus už valandą. 7 valandas Veličkoje tikrai nėra kas veikti. Kadangi keturmetį į kasyklas dar įleido nemokamai, tai šeimyninis bilietas (2 suaugę plius 2 vaikai) su lenkų gidu kainavo 137 zlotus (su gidu užsienio kalba būtų 185Lt) plius 10 zlotų už galimybę filmuoti/fotografuoti. Fotoreportažų iš Veličkos SM kelionių skyreliuose, manau, yra ne vienas, bet įmetu kelis mūsų kadrus. Viskas ten iš druskų - koridoriai:



...dideliausios salės (čia didžiausia požeminė koplyčia pasaulyje):

...skulptūros:

... net sietynai (švari druska nuostabiai praleidžia šviesą):

Geležis čia surūdytų bematant, o mediena užsikonservuoja ir nepakitusi išlieka šimtmečiais, gal tik druskų kristalais apauga:

Na, o vaikams pramoga buvo liežuviu įsitikinti, ar tikrai čia visur druska (gidė keletoje vietų leido, nors šiaip perspėjama, kad negalima):

Beje, Veličkos kasyklose buvau jau bene ketvirtą kartą ir kaskart vistiek žavėjausi tiek tradiciniais objektais, tiek naujais pasikeitimais. Šįkart ypač patiko "Fantastinės simfonijos" ištrauka su šviesos efektais vienoje iš salių ir liftas pakeliantis į 25m aukštį milžiniškos salės palubėje (beje, iš palubės nuotraukų nėra, nes jas sugadino šviesą atspindintis apsauginis tinklas, tačiau aukštį pajusti buvo smagu). Vaikus bene labiausiai užbūrė iš kasyklų iškeliantis keliaaukštis liftas.


Papildyta:
2 dienos tęsinys

Iš kasyklų išlindome jau perpiet. Nutariame iškart lėkti į Krokuvos "Decathlon" parduotuvę (ul. Zakopianska 62a) susipirkti paskutinę amuniciją kalnams ir tame pačiame prekybcentryje paieškoti vietos užkasti. Krokuvos žemėlapio neturime, vadovaujuosi 1:715000 "gaubliu" ir nuorodomis į Zakopanę Krokuvos gatvėse, bet stebuklingai susirandame ieškomą vietą, nors ir ne ten, kur, mano akimis, ji turėtų būti. Apsipirkimas vaisingas: kalninius batus įsigyjame ne tik mudu su vyru, bet ir vyresnėlis. Mažieji jau iš Lietuvos turi tinkamą ir išbandytą apavą, tad jiems neperkame, tačiau vaikiškus "kalninukus" galima būtų nupirkti net mūsų 1,5 metukų pupai. Kol mes matuojamės batus ir apžiūrinėjame kitą turistinį inventorių vaikai nesitraukia nuo turistinių batų išbandymui skirto kalnelio su smulkių, stambesnių akmenų ir medžio rastukų danga - tokio niekur nebuvo tekę matyti ir man. Mažoji po jį karstosi tol, kol iš nuovargio prigula pietų miegelio čia pat ant grindų. Tenka žvalgytuves baigti, mokėti už pirkinius ir ieškoti vietos pietums. Vaikai nusitempia gretimame pastate esančiąį piceriją, bet pasigailime - sumokame už pietus bene daugiausiai per visą šią kelionę, tačiau 2 picos iš 4 lieka tik paknebinėtos. O ir kitos šiaip sau...

Mažoji lūžta vos pasodinta į mašiną, o mes lekiame į pietus. Na, "lekiame" skambiai pasakyta - išvažiavimas iš Krokuvos Zakopanės link taip pat remontuojamas, iš 3-4 eismo juostų belieka tik viena, tad vėl sėdame į didelį didelį kamštį ir kaitiname savo vargšiuko "Espace" variklį. Tą kamštį jis mums primins iki pat Slovakijos sienos - periodiškai teks stodinėti ir išleidinėti aušinimo sistemoje susikaupusį orą bei pildyti aušinimo skysčiu. Tačiau už Zakopanės jau visu grožiu skleidžiasi prieškalnės. Tad nuolat spragsiu fotoaparatu tiek pro mašinos langą, tiek ir mašiniuko atokvėpio minutėmis išlindusi pamiklinti kojas. Gaila, nuotraukose tie vaizdai gerokai "suplokštėja"...




Aukštieji Tatrai mums prieš akis išlenda visai netikėtai - iš po debesies. Ir su kiekvienu posūkiu skleidžiasi vis gražiau. Gaila, dėl oro sąlygų pirmieji užfiksuoti Tatrų kadrai labai neryškūs. Realybėje vaikai vos spėja aikčioti išplėstomis akimis. Juos stebina viskas: keisti kalnietiški namai, po atšlaites vaikščiojančios avys, smailios šieno kupetos. O žiūrėdamas į smailiaviršūnius kalnus mūsų šešiametis prasitaria: "Mama, aš čia filmą žiūriu..."

Lenkijos-Slovakijos sieną kertame pro Jurgovą (nes niekada pro ten neesame važiavę):

Už sienos veriasi Belianske Tatrai, kuriuos pastebi net ir mūsų mažoji su neslepiama nuostaba rodydama į kalnus pirštuku ir aikčiodama: "Ooooo, kas čia? Ohoo, kas čia? Iiii, kas čia?" Tokie mažosios šūksniai, beje, mus lydėjo visą kelionę - ne tik kalnuose, bet ir urvuose, pilyje. Nesitikėjau, kad mažoji šitaip reaguos. O pirmajį vakarą ji kransėjo tiesiog nesustodama ir rodydama į kiekvieną uolėtą viršūnę.

Nakvynės ieškoti planavome Tatranska Lomnicoje, bet kažkaip prašokame nusukimą iš pagrindinio kelio į reikiamą gatvę. Siaurame kelyje nelabai yra vietos apsisukti, o mes konkrečių rezervacijų neturėjome, tad nusprendžiame judėti toliau ir bandyti laimę SM Slovakijos temoje išpopuliarintoje Stara Lesnoje. Pradžia nežada nieko gero: tik dideli viešbučiai, pensionai. Gi mes, žinodami savo čigonišką šurmulį, norėtume kokio mažo privataus namuko. Stabtelėję vienoje aikštutėje jau tariamės sukti kur į šalutinę gatvelę, bet apsisprendžiame pavažiuoti dar keliasdešimti metrų pagrindine gatve iki gyvenvietės galo ir pačiame paskutiniame name pastebime iškabą "Privat Klein" su lovyte (adresa Hlavna 1/2, Stara Lesna). "O, kaip tik tai, ko ieškome" - nusprendžiame galvodami apie Klein vertimą iš vokiečių kalbos, bet paaiškėja, kad tai šeimininkų pavardė . Nepaisant to, pasirodo, kad šiame name radome išties tai, ko norėjome: keliautojams nuomojamas antras namo aukštas (du ar trys kambariukai). Keturvietis kambarys mums kainavo 32 eurus parai. Virtuve, vonios kambariu ir balkonu pirmas dienas dalinomės su gretimame kambaryje įsikūrusiais jaunais čekais, o vėliau likome visai vieni. Įspūdžiai liko kuo geriausi, manau, ir kitąkart pasistengsime ten sugrįžti.

Pradžia labai įdomi, lauksiu tęsinio . Kokia didelė ir graži jūsų šeima

uzsifavoritinau lauksiu tesinio, labai jau atgaivina atsiminimus

As taip pat kaukiu tesinio ir geriuosi jusu seima

O, tokio susidomėjimo pačia pradžia nesitikėjau . Na, laukiančioms tęsinys:

3 diena: Aklimatizacinis žygis

Rytas prasideda tingiai: kalnai slepiasi debesyse, aplink irgi rūkas, tad aš neskubėdama tepu sumuštinius pietums:

Vaikai sukritę mūsų lovon žiūri slovakiškus filmukus (o vijurkas mažoji spėja ir ten, ir ten):

Prieš darbus užsukęs šeimininkas pasiteirauja, ką planuojame nuveikti Slovakijoje. Su džiaugsmu trumpai išdėstau savo planus parodyti vaikams tikrus kalnus ir teiraujuosi patarimų, bet šeimininkas griebiasi už galvos: su tokia vaikų kompaniją jis tik keltuvais į kalnus patartų keltis ir papramogauti apie Hrebionek, Skalnate pleso ar Solisko. Na, geriausiu atveju nuo Hrebienok iki krioklių suvaikščioti, jei su vežimuku, tai gal dar iki Popradske pleso asfaltu galima būtų bandyti. Tai šiek tiek prigęsina mano entuziazmą, bet pasitarę su vyru nutariame bent jau aklimatizacinį žygelį daryti, kaip suplanavę - juk Lietuvoje mūsų vaikai nekart ir po 20-30 kilometrų per dieną yra įveikę. Žinoma, čia kalnai, bet pabandyti juk galima. Kol papusryčiaujame, ima giedrytis, tad bendromis jėgomis kuo skubiau kraunamės kuprines (koks malonumas vaikams turėti savo kuprinę, tegu tik su striukyte ir žaisliuku ) ir važiuojame į Stary Smokovec.

Pradžioje galvojame palikti mašiną prie Stara Lesnos stoties ir link kalnų keliauti traukinuku. Bet pamatę sausakimšą stoties aikštelę persigalvojame: pirmą dieną bandysime privažiuoti kuo arčiau kalnų, pataupyti vaikų jėgas. Parkingas Smokovice (beje, labai panašios kainos ir visur kitur Aukštųjų Tatrų papėdėje) - 5,40 euro dienai. Aunamės kalninius batus ir judame link į Hrebienok keliančio traukinuko, kur prasideda mūsų trasa. Prie jo vaikai užmato batutą, bet sutariame, kad tai tebūnie prizas šiandien nusileidus nuo kalnų. O kol kas kopsime aukštyn.

Pirmas etapas: pakilimas iki Tatrų magistralės "šaltinių taku". Bandau diktuoti ramų kopimo tempą, dukrytė iškart užsnūsta savo "kurinėje", tačiau mažieji vijurkai vis išlekia į priekį. Pasičiupus už rankų vedu juos, bet jaučiu, kad strakaliukai ir mane iš tempo išmuša. Laimei, jiems jėgų užtenka tik pusvalandukui. Tad panašiai kas pusvalandį darome kelių minučių atokvėpius: nusiprausti, atsigerti, "pasikrauti energijos" iš šokolado, saldainių, sausainių ir kitokių desertų (vienas labiausiai įtikusių - slovakiškas kondensuotas pienas iš tūbelės su lietuviškais duoniukais, taip pat neprilygstami vafliniai slovakų batonėliai, kam patinka):



Pats takas po 2006 metų viesulo labai pasikeitęs: vietoje seno gražaus eglyno gauromečiais ir avietynais užžėlusios plynės su viena kita egle, o miško šaltinukus dabar gali atsekti tik pagal tose plynėse išmintą žolę. Galima sakyti, senojo šaltinių tako nebelikę, kitąkart jam nebegaiščiau laiko, kilčiau į Hrebienok trasa palei bėgius ir verčiau jau daugiau pavaikštinėčiau aukštai.

Bet netrukus pasiekiame tankesnį mišką:

Smokovecas jau lieka žemai žemai:

Dar keliolika minučių ir mes jau magistralėje, kryžkelėje "pod Slavkovskim Štitom". Kelią, kuriam mūsų žemėlapis rodo 1 valandą, įveikėme per nepilnas 1.30 val. (aukščių pokytis apie 400m). Kol kas rezultatai pranoksta lūkesčius: vaikai magistrale straksi kaip niekur nieko, tad sankryžoje net nestabtelime, besiilsinčių komplimentus susirenkame praeidami.

Žaviuosi

3 dienos tęsinys

Antras etapas - Tatrų magistrale iki Hrebienok. Tiems, kas nebuvę Tatruose: Tatrų magistralė kalnų šlaitu beveik stabiliame aukštyje (aišku, kertant slėnius aukščio perkričių šiek tiek yra) vingiuojantis takas, į kurį pakilama iš gyvenviečių ir iš kurio atsišakoja trasos į perėjas bei viršūnes. Mūsų atkarpoje magistralė eina 1260-1320m aukštyje, tad slepiamės tankiame eglyne ir nelabai ką matome (na, nevisai tiesa - matome grybus, keistus paukščius su keistais kankorėžiais snape, tiesiog ant akmenų augančius medžius, iki soties prisimėlyniaujame ir pan.):

Šiek tiek leidžiamės ir pastebime, kad vaikams akmenuotu keliu eiti nuokalnėn sudėtingiau. Ypač klupinėja Jokūbas, bet keliukus, kol įpranta apsidaužo ir kiti. Poilsio metu tarp akmenų pabėgioti paleidžiame ir Elzytę:

Atgal į kuprinę ji nelabai nori grįžti, tad dalį kelio irgi žingsniuoja savo mažomis kreivomis kojytėmis stebindama kitus keliautojus. 20 minučių atkarpą tikrai neskubėdami einame dvigubai ilgiau. Per tą laiką saulę paslepia debesukas, lyg bando krapnoti. Hrebienok'e daugybė pramogų vaikams, tad mūsų mažieji iškart atgija. Nusileidžia su pripučiamais ratais tokia a la bobslėjine trasa (kartas - 1euras, 5 kartai - 4eurai), gaila, užsiožiavus fotoaparato akumuliatoriams įamžinti pavyko tik pakilima su ratu ir tą patį neryškiai:

Po to dar ir sūpynėse pasisupa:

Lieka neišbandyti tik tokia maksi paspirtukai, kuriais galima už 1 eurą nuo kalno nusileisti atgal į Smokovecą: iš mūsų jaunimo tik vyresnėlis tą galėtų padaryti, kitus reiktų vežti, o ir šiaip man tas leidimasis statoku vingiuotu keliu, kuriuo dar be visa ko vaikšto pėstieji, važinėja dviračiai ir retkarčiais mašinos, atrodo gana kamikadziškai.

Pietaujant bandome aptarti, ką darome toliau, bet mūsų diskusijas nutraukia griausmas ir tą pat akimirką kaip iš kibiro pasilpylęs lietus. Bandome susigriebti ištaršytus savo daiktus ir kvatodami neriame traukinuko stoties pastogėn. Atrodo, reikalas sprendžiasi savaime - pirmai dienai pasivaikščiojimo užteks, leisimės traukinuku žemyn. Tačiau prie kasos paaiškėja, kad dingo elektra, tad ir traukinukas stovi, ir kasos aparatas neveikia. O išvažiuoti norime ne mes vieni - eilės milžiniškos. Bet geros naujienos iš lauko: lietus jau rimsta ir giedrijasi. Grįžtame pasižvalgyti į kalnus ir sutariame pro Bilikova chata leistis prie krioklių:


Pakeliui nužvelgiame ir šlaitą, kuriuo iki tų pačių krioklių žadame leistis rytoj (esu juo ėjus debesyse, bet iš šono žiūrint trasa atrodo kur kas rimčiau):


Papildyta:
Krioklys Dlhy (Ilgasis):





Jis mane gerokai nuvilia - nepatogus apžvalgos taškas, atrodo, eilinė kalnų upė, koks čia krioklys. Prisimenu, kad kažkada esame ėję palei Studeny potok iš Tatranska Lesnos ir ten net ir per lietų matėsi įspūdingos kaskados, dėl kurių šis krioklys vadinamas ilguoju. Pora žvilgsnių į žemėlapį - trasa yra, bet dar geri 5-6 kilometrai, ar nepadauginsime, kaip pirmai dienai. Vaikai lyg ir nuovargio nejaučia, kelias žemyn, Obrotny krioklį vistiek praeisime ryt, tad surizikuojame ir keičiame maršrutą. Pradžioje palei upę eiti įdomu - taką paįvairina išvartos, pavargę atsigaiviname upelio užutėkiuose:



Netrukus prasideda ir gražieji krioklio vaizdai, kurių, deja, taip ir nepavyko gražiai įamžinti - suplokštėjo, sulėkštėjo:

Tačiau ilgainiui monotoniški vaizdai prailgsta, ypač išėjus į uragano nusiaubtus plotus:

Aplinkinius kalnus vis labiau slepia debesis, vaikams irgi prasiveržia nuovargis, prasideda peštynės, kuris labiausiai pavargęs ir eis pirmas. Nebepadeda net avietes, kurių čia daugybė, per trumpučius poilsius ir net eidama priaviečiauju ir vakarienės, ir pusryčių košėms pagardinti. Elzei irgi ramiai tupėti atsibosta, prireikia žaislo, su kuriuo nesiskiria nei kuprinėje, nei poilsio metu:



Pagaliau Tatranska Lesna - 1.15 val. kelią ėjome 2.20min. Pamąstau, kad kitąsyk šį kelią pasirinkčiau kaip pakilimą į Hrebienok pro krioklius (nurodoma trukmė tik 1.35) - pakilimas tolygus, nestatus ir galbūt taip nevargintų, kaip leidimasis.

Gi leisgyviai atrodę mūsų mažieji stebuklingai atsigauna ir siunta po stotelę, kol mudu su vyru studijuojame tvarkataščius ir bandome išsiaiškinti, kur čia galėtume nusipirkti bilietus. Traukiniai važiuoja kas valandą ir mums teks laukti visai nedaug, bilieto kaina (pagal juostas) vos 0,32euro suaugusiam ir pusė tiek 6-15 metų vaikams, tačiau Tatranska Lesnoje bilietų nenusipirksi, reikėjo iš anksto įsigyti kitame miestelyje. Užsiklausiame belaukiančiųjų, gal jie atsitiktinai turi atliekamų. Deja, jie tokie pat naujokėliai, kaip ir mes. Draugiškai visi važiuojame zuikiais.

Stary Smokovece vaikai dar veržiasi į ryte pažadėtą batutą, bet vėl pradėjęs kapsėti lietus išgelbsti - mano kojos neturi jokio noro vėl ropštis į šlaitą. O ir vėloka jau. Pakeliui dar vyras užbėga į parduotuvę kelių skanėstų bei "Kofolos" (energetinis lovakų gėrimas, kiek panašus į Coca cola, tik ne toks saldus) ir jau pliaupiant lietui važiuojame į savo laikinus namus. Širdyje džiaugiuosi, kad visgi gyvename ne palapinėje, nors tai pirma mūsų kelionė su vaikais, kai kempingus iškeitėme į nakvynę po stogu (nulėmė Tatrų specifika, kad kempingai yra tolokai nuo kalnų, palyginus brangūs, o kalnų orai itin permainingi ir dažnai lietingi). Bet vaikai tuo toli gražu neliko patenkinti. Dar labiau nudžiungu, kai šeimininkas parodo vietą, paruošta sudžiauti mūsų batus ir drabužius, nors mums patiems šiandien lietaus stebuklingai pavyko išvengti.

4 diena: Didysis nusileidimas

Rytas vėl su rūku, bet sparčiai giedrijasi. Tad šiandien nedvejodami ruošiamės į antrąjį suplanuotą maršrutą - nusileidimą nuo Skalnate pleso iki Hrebienok ar net Smokovico. Žinau, kad kojoms nusileidimas nepalyginamai didesnis išbandymas nei pakilimas, todėl apklausinėju visų, kaip kojytės jaučiasi po vakar. Be kelių nedidelių nutrynimų ar nubrozdinimų daugiau jokių skundų. Tad pirmyn į Tatranska Lomnica, kur palikę automobilį į Skalnate pleso kelsimės keltuvu.

Bilietų kainos:

Kilant Lomnicky Štit dar protarpiais slepiasi debesyse, bet Skalnate pleso pasitinka giedra ir 4 laipsniais žemesnė temperatūra nei papėdėje (pakilome nuo 900m iki 1751m):

Pasivaikščiojame aplink. Net ir Elzė Skalnate pleso apeina savomis kojomis:


Kažkaip į kadrą nepapuola Skalnate pleso observatorija - vadinasi, dar reiks sugrįžti . Debesys virš Tatrų tarpukalnės gyvenviečių plaukia mūsų lygyje, tad Jokūbas liepia Martynui dairytis, gal kur pamatys Dievulį ar bent angelus sėdinčius . Gera taip sėdėti nukorus kojas nuo pasaulio krašto, bet vaikams nesikenčia išbandyti ir žaidimų aikštelę. Mažoji alpinistė praktiškai visą laiką praleido ant sienelės:

Didieji išbandė daugiau atrakcijų:


O Jokūbą itin sudomino gyvūnų pėdsakai (nuotraukoje meškos), paskui vis ieškojo jų pakelyje:


Perkant bilietus į keltuvą vaikai gavo knygutes, kuriose siūloma įveikti keletą užduočių, surinkti Skalnate pleso ir Hrebienok antspaudus ir sudalyvauti konkurse, kurio prizai itin viliojantys, pvz. naktys 4 asmenims ant Lomnicky Štit arba Kalėdų savaitė prie Chopoko. Su entuziazmu įveikiame pirmą užduotį, kurios klausimai surašyti stenduose aplink Skalnate pleso ežeriuką, tačiau išsiaiškiname, kad nei vienas neturime rašiklio. Tad kitų užduočių jau nebeieškome (tiesa, vieną kitą kortelę pastebime, vienos net atsakymą iš tų kelių kortelių nuspėjame). (O va antspaudus vaikams taip patiko rinkti, kad surinko ne tik du reikiamus, bet ir iš visų pakelėje praeinamų chatų. Vyresnėlis net nuo Hrebienok net į Bilikovą chatą vienas antspaudų sulakstys, kadangi tėveliams jau tingėsis dėl smulkmenos žemyn lipti ir po to atgal keberotis. Žodžiu, surandame vaikams naują stimulą ropštis į kalnus.)

Veiklos aplink Skalnate pleso daug, bet mūsų dar laukia netrumpas kelias. Tad susirandame Tatrų magistralę ir sukame ja link Hrebienok:


Papildyta:
4 dienos tęsinys

Esame virš miško linijos ir vaizdeliai čia visai kitokie nei vakar. Siauras takas akmenuotas takas stačiu šlaitu vingiuoja virš miško linijos:



Net ir užkandžiams kartais nepavyksta atrasti horizontalaus stalo:

Neįtikėtina, bet yra traktorių, kurie sugeba ir tokiais stačiais šlaitais laipioti (liežuvis neapsiverčia jo judėjimo pavadinti važiavimu):

Tarpais grožimės atvirais tarpukalnės vaizdais, o tarpais iš šono stebime ją merkiantį lietų. Net ir man jausmas nerealus, kalnai retai mane lepino tokiu puikiu oru (apie Tatrus net nekalbu - juose per 4 ar 5 keliones saulė tik protarpiais kelioms valandoms nušvisdavo atidengdama vieno ar kito kalnagūbrio viršūnes ar nediduką slėnio gabalėlį). Vėlgi gaila, kad ne viskas užfiksuojama nuotraukose.

Lomnicka vyhliadka (apžvalgos aikštelė), į kurią vakar žvalgėmės nuo Hrebienok:

Nuo jos atsiveria vaizdai į mūsų maršruto pabaigą, jei įžiūrėsite: Hrebienok šviesius stogus (tarp medžių), Bilikovo chatą (kiek arčiau ir žemiau) ir Smokoveco namus už Hrebienok gūbriuko:

Matome ir Studeny potok, ir Rainerova chata, ir žemyn vingiuojančio serpantino atkarpas - pusė kelio įveikta, bet panašu, kad antra pusė bus sunkesnė. Leisdamiesi toliau jau grožimės vaizdais į Mala Studena dolina: