Kaip mane zarezali
Priešistorė ilga, bet juk tai tampa nebereikšminga, kai sužinai, kad šį kartą bus viskas kitaip...
Panašu, kad bus mergaitė. Jeeeeeeeeee. Visada norėjau mergaitės. Bet širdis sakė, kad mergina bus su charakteriu- į mane.
Mano mergina visą nėštumą išdidžiai sėdėjo. Karališkai taip. Nafik žemyn galva kabėti- grožiui kenkia, veido odos spalvai. Paskutinę savaitę ar pusantros prieš gimimą echoskopijos nebedarė, ketino daryti pirmadienį- ale mergina atsibeldė pas mus. O šiaip visa laika sėdėjo išdidžiai, o ir pagal judesius bei tonus irgi ta pati giesmelė- jokiu persivertimų i narnalią poziciją, kaip ir priklausytų kultūringam kūdikėliui.
Kadangi paniškai bijau gydymo įstaigų nuo pat vaikystės, tai pagal visus kiaulystės dėsnius tik įžengus į baltachalačių valdas mane ištinka nervinis vidurių sukimas ir sukyla spaudimas. O kiekviena nėščioji žino, kaip įkyriai seka spaudimą ir kaip moralizuojančiai purto galvą ginės dėl padidėjusio spaudimo. Tad laukiamajame sėdėdavau ir užsiiminėdavau autogeninėmis treniruotėmis. Ir tik dar labiau susinervindavau. Ir ilgai laukę nesulaukę supakavo gerbiamieji mane į patologinį skyrių. Ne tik dėl to, bet dar ir kad sugadintų mano išsvajotas dekretines atostogas, kurias ketinau paskirti savo išsiilgtam tinginiavimui.
Tai prasivaliojau klinikose nuo 32 iki 36 savaitės. Tiksliau iki gimdymo. Skyriaus vadovas vis ketino ką nors man padaryti, vis bandė nustatyti terminus, iki kada dar atseit įmanoma laukti, tačiau mane globojusi gydytoja ir mano mergina buvo užsispyrusios ir sakė, kad lauks, kiek reikės, kiek tik įmanoma. Galiausiai per paskutinę vizitaciją penktadienį, docentas, netekęs vilties, paklausė manęs pačios, kokia gi mano nuojauta, kada ketinu gimdyti. Normaliai taip, paprastai, pagal užsakymą.
Atsakiau, kad visada sakiau, kad gimdysiu, kai sodai žydės. Juokas aišku, juk terminas tai už mėnesio. Docentas apsidairė- nugi žydi tie sodai, o tai kurie tada- slyvos ar obelys? Atsakiau- patys vėliausi .O raumeny turbūt turėjau vis tik obelis, nes jos man yra tikrasis sodų žydėjimas. nu ir ką- patologiniam anarchija- išvažiavo ir docentas, ir gydytoja, net ir ja pavaduojanti gydytoja "pasiplovė", likom be valdžios, ir praėjus porai dienu mano mergina pamastė, kad jau sodai gerai žydi ir šiaip jau man sunkoka darosi su pilvu vazotis ir tare sau- LAIKAS. Sekmadienio vakaras, palačiokės jau šnarpščia, maždaug 22.30. Nueinu i WC paskutiniam pritūpimui, viskas akkej, ale sėdžiu ir jaučiu, kad kažko "klapanas" neveikia. Atsistoju eiti, nu jomajoooo, bėga kažkas, o bože, galvoju, moteris garbingo amžiaus sulaukė ir šlapimo nelaikyt pradėjo.
nušliaužiau iki palatos, toliau bėga, nuuu, mąstau, tai štoli vandenys bėga. Pala pala, kokie vandenys??? jei vandenys, vansi GIMDAU???? Kaip tai gimdau, taigi anksti dar, dar gegužė??? O gal kažkaip užkimšti galima??? visokių durnų minčių kyla tokiomis minutėmis Na, bet bendros tvarkos dėlei nušleivoju pas budinčią akušerę- eeee, sakau, čia lyg ir vandenys bėga, ar ką? Moteris klaptelėjo- sako, tai eikit i palatą, pakviesim gydytoją. uuu, vaikeli, jaučiu, gero nelauk. Užbaubiu palačiokėms- chebryte, gimdom
Jos tik strykt iš lovų, akys didelės, ėmė kvėpuot garsiai- kąąąąąą? Aš pasimetusi dėlioju daiktus ant lovos ir bandau susikuisti per porą minučių, o žinot, kad gulint jau antrą mėnesį šlamšto prisikaupia nemaaaažai.O tada viskas įvyko kosminiu greičiu- skrydis ant kėdės, nuostabusis kateteris i šlapimo pūslę, o po tooooo- skrandžio plovimas, mat vakarienę labai skani buvo..... Čia daugtaškiai turėtų išreikšti mano vis dar nupurtančius iki kojų nagų galiukų prisiminimus. Įsikibau i basono kraštą ir kriokiau garsiau nei Kinkongas- to jausmo nepamiršiu visą gyvenimą
Vėliau klausiau padružkių (ilgai gulint draugų užsiveisia) - ar girdėjot laukinio žvėries kriokimą? Sako, girdėjom, tik nežinojom, kad tai tu O dar prieš kelias dienas vienai nutiko analogiška situacija- staigus cezario sprendimas ir elegantiškas skrandžio zondavimas, aš taip nuoširdžiai ją užjaučiau... Vaikai, nebūkit nuoširdūs, va kuo baigiasi. Na, ir 23 valandai užsakoma operacinė, pasipuošiu elegantiškais naktinukais ir trept trept ant operacinio stalo. tiesa, dar trumpai skimbtelėjau brangiausiam- a girdž, gimdom netrukus, bet tu miegok dar iki ryto. Neklausiau jo apie tos nakties jausmus ir miego galimybes. Tą naktį įkliuvau trims vyrams- du budėję chirurgai ir anesteziologas. na ir visa straksinti merginų komanda aplink mane- smagumėlis vidury nakties. Vakaro vinis zviazda tskant.
Laimė, kad viskas įvyko greitai ir naktį, nebuvo laiko panikuoti ir mąstyti, kaip čia mane pjaustinės ir pan. Iš kur istorijos pavadinimas? Ogi iš kultinio filmo Kaukazo belaisvė- jeigu atsisakysi pagrobti nuotaką, jaunikio draugai tave zarežut (tobiš papjaus, paskers). Tai aš taip įsikandau tą zarežut (tarti su gruzinišku akcentu), kad jau nieko kito ir nebesitikėjau, kad ir man taip bus. Ir buvo.
Guliu ant operacinio stalo, aplink straksi simpatiški daktariukai (gaila, akuliorų neturėjau, būčiau įdėmiau paspoksojusi), atkakliai ieškoma venų narkozei (dėl tam tikrų priežasčių darė pilną nejautrą), užtiesiama pertvara (galvoju, o kam, juk mane migdys???), uždengiamas pilvas, paliekamas plyšys pjūviui, drąsos mažėja šiek tiek, ir kažkuo tepamas pilvas. MAMA, čia prisiminiau, kaip viena pasakojo apie CP su epidūru- kažkuo tepa tepa pilvą, šmaukšt ir ištraukė vaiką. Panorau visiems padėkoti už dalyvavimą, atsistoti ir pareikšti, kad na jau ne, šiandien aš negimdau. Nes mane tuoj tuoj pjaus, turbūt pamiršo,kad man užmigti reikia, o aš dar viską jaučiu. Bet visagalis gėdos jausmas mane sulaikė, na ir gerai, nes mane vis dėlto pirmiau užmigdė, o tik paskui zarezali.
Dar pareiškiau, kad jau norėčiau pamiegoti, chirurgai pridūrė, kad ir jie neatsisakytų. Nu ne, vyrai, sakau, pirma aš pamiegosiu, tik paskui jūs, kitaip negerai išeina. Jiems pasirodė juokinga. Man jau nebelabai, nes pasidarė baugoka, vis tik naktis, vienuma, o mano kepenys kokybiškos, neprarūkytos, ką ten žinai, ko dar gali nerasti pilve atsibudusi.
... lempa ėmė suktis, aš ištariau labanakt ir užmigau ilgu kietu miegu.
... Skausmas ir kraujas reanimacijoje....
... Palata. Atvežė vadinamą muilinę ant ratukų ir aš išvydau JĄ. Tokią mažytę mažytę, apaugusią švelnučiais pūkeliais kaip šalpusnio lapai, elegantiškai susiraukusią ir saldžiai miegančią. Che, tai tu man pūslę spardei, nenaudėle, pagalvojau. Štai ir susitikom. Tu ir aš. Ir tėtis. Šventoji nedaloma trejybė.
... maži tavo pirščiukai groja nematoma arfa, kojytės spurda kaip žuvelės tinkle, ilgos juodos blakstienos suvirpa, prasimerkia mėlynos akys ir plati kaip saulutė šypsena nušviečia tavo veidelį. Tu džiaugiesi mane išvydusi, nors aš tik mažas žemės kirminas palyginus su tavo tobulumu.
... Tu man tokia didelė, nors dar tik du su puse mėnesio esi šios žemės gyventoja. Kai žiūriu į tavo akis, matau Žmogų. Ne kūdikį.
... Myliu tave, manoji žydinčio sodo viešnia...
