Mamos širdis visagalė - Gimdymo istorijos

Dar kartais sunku patikėti, jog esu dviejų nuostabių mergyčių mama. Didžioji mergina jau eina šeštus metukus, o mažajai jau beveik 2 metukai. Visada maniau, kad jau esu subrendusi motinystei, tačiau tik antra karta patyrusi gimdymą supratau, kad iki tol, man tai buvo lyg žaidimas, o mažasis angelėlis tarsi lėlė, kuria reikia maitinti, supti, rūpintis ja. Šįsyk viskas buvo kitaip...
Antrąjį vaikeli planavom gan ilgai...kaip sako senoliai, kūdikis ateina tada, kada jam laikas. Nuostabu Kalėdų ryta supratau, jog mes jau keturiese...nėštumas buvo lengvas ir sklandus, atėjo numatytoji rugpjūčio 26, širdis kažkodėl kuždėjo, jog tai ir bus taip lauktoji diena. Tądien dar nuvykau i skyrių, apžiūrėjusi daktarė tarė, jog iki rugsėjo dar negimdysiu, nors kaklelis jau atsivėręs apie centimetrą. Prasitariau mamai, jog jau vaikutis bet kurią dieną gali ateiti pas mus, o mama žvilgtelėjo į mane ir tarė :“Šiąnakt turėsite mažylį“. Man tai atrodė gan juokinga, nes jokia veikla nevyko. Grįžome su didžiąją mergina namo, pasigaminome pietus ir nutariau prigulti. Begulint atėjo mintis, jog gal tikrai jau greitai įvyks mūsų susitikimas, tačiau jokio skausmo dar nejutau. Pirmą kartą prasidedant veiklai labai pykino, tad dabar jau žinojau, jog tai taip pat vienas iš gimdymo požymių.
Pagulėjusi kėliausi atlikti įprastų savo kasdienos darbų ir pajutau, kaip nesmarkus skausmas perėjo nugara. Žvilgtelėjau į laikrodį ir laukiau kada pasirodys dar vienas ženklas. Teko palaukti net apie pusvalandį, kol dar kartą kažką pajutau. Paskambinusi vyrui pranešiau, jog turbūt greitu metu turėsime dukrytę, o jis linksmu balsu tarė:“ greitai grįšiu“. Sąrėmiai jau buvo tai kas dešimt, tai kas dvidešimt minučių. Paskambinau savo daktarei, kuri priėmė ir pirmąjį mūsų stebuklą. Ji patarė, jog vykčiau į Kauną, geriau pagulėti skyriuje, nei strimgalviais lėkti naktį ( mes gyvename kitame mieste, tačiau abu kartus gimdčiau KMU. Dėkoju visam personalui, o ypač savo daktarei J.Gembeckienei). Pasikvietėme močiutę, jog pasiimtų didžiąją mergytę pas save, kol busime ligoninėje. Atvykusi mama nujautė, jog ši naktis ir bus toji ilgai laukta diena. Pasidarėme nuotraukų, susiruošėme, apsiverkėm slapčiomis ir visi išvykome savais keliais. Apkabinusi savo dukrą tvardžiau ašaras, tik nežinau kodėl....gal todėl, kad aš taip ir niekada nesužinojau, ką reiškia būti seserimi, gal dėl to, jog žinojau ar nujaučiau, kad tai pakeis ne tik musu su vyru gyvenimus , bet ir išjudins "didžiosios sesers" pasaulėlį.....
Bevažiuojant sąrėmiai jau kartojosi kas dešimt minučių, o skausmas nugaroje darėsi vis sunkiau pakeliamas. Stebėjausi vyru, jo kantrybe ir ištverme, vis kartojo, kad jau greitai busime keturiese. Nuvykusi į klinikas buvau lengvai šokiruota, nes paprašiusi, kad man paklausytų tonusus, priėmime sėdinti moteris piktai atšovė, kad tai turėjau atlikti savo mieste ir ko čia aš atvykau. Paprašiau, kad pakviestų budintį daktarą. Tai ji darė taip pat nenoriai, tačiau išgirdusi, kad esu susitarusi su čia dirbančia daktare, pradėjo kalbėti gražiau. Tą minutę buvau pikta, nes ir taip stresas užvaldęs, o dar nuvykusi gimdyti turi bene maldauti, kad tau paklausytų tonusus ar iškviestų daktarą. Nusiraminau tada, kai apžiūrėjęs daktaras pasakė, jog jau veikla vyksta ir turėtume naktį susitikti su savo angelėliu. Ligoninėje atsidūriau apie devintą valandą. Netrukus atvyko mūsų daktarė. Negaliu atsistebėti gydytojos ramumu, nuoširdumu, ji tarsi mama, rymojo šalia mano lovos, stengėsi drąsinti mus abu.
Dešimta valanda vakaro. Atlikta nejautra, pastatyta skatinamųjų lašinė. Mano savijauta puiki, nes epiūra atlikta puikiai, sąrėmiai visiškai neskausminga ir tik staiga pasigirsta :“Pakvieskite tėtį, jei jis nori dalyvauti“. Supratau, kad jau atėjo taip ilgai laukta minutė. „Dar kiek ir mes tave turėsime“,- pagalvojau. Mačiau, kai vyro akys prisipildė rūpesčio bei laukimo. Daktarė žvilgtelėjusi į laikrodį tarė:“Po pusiaunakčio būsite kartu“. Pajutau, kaip vyras suspaudė mano ranką, o visi buvę aplink mane kartojo – kvėpuok. Rugpjūčio 26 diena, 00.20 minučių ir jau girdime savo angelo verksmą. Abiejų akyse pasirodė ašaros, o ant krūtinės jau gulėjo, dabar visų švelniai vadinama MAŽOJI. Gimdymas praėjo sklandžiai ir labai greitai.
ne veltui yra sakoma, kad mamos širdis nujačia, 00.20 radome mano mamytės skambuti..paklausus kodel tuo metu skambino, paaiškino, kad rankos savaime linko link telefono, o širdis spurdėjo iš laimės...tuo metu man pasakojimas pasirodė esąs beveik mistinis, bet dabar...galiu drąsiai teigti, kad mamos širdis - visagalė...tikiu tuo, nes kas kart isgyvenu pati šį jausmą...
Nieko nėra nuostabiau už tai, kaip patiri, jog jau esi mama, didžioji sesuo ar antrą kartą tampi tėvu. Nemoku paaiškinti, tačiau dar kartą tapusi mama, jaučiuosi visai kitaip...nepasakysiu nei kodėl, nei kaip, tačiau dabar jaučiuosi tikra mama. Laikydama glėbyje savo atžalas galiu drąsiai pasakyti, jog subrendau kaip asmenybė ir pasijutau tikrų tikriausia mama.
Nuostabu pamatyti, kaip sesytę pasitinka susigraudinusi vyresnioji sesuo, nedrąsiai tiesia rankytes, norėdama įteikti gėlytę ir apkabinti sugrįžusią mamą, akytėse matosi džiaugsmo ašaros. Susėdome visi šeima pasigrožėti mažąja sesyte, pabūti tyloje ir suprasti, kokie laimingi esame kartu.
Kai kasmet gamta pradeda ruoštis graziausiam metų laikui - rudeniui- as pasijuntu ypatingai...abi mano mergytes gime siuo metu, ir kaskar eidama lapais nuklotomis gatvemis dėkoju Dievui, kad esu su jomis, kad jas turiu, kad jos mūsų didžiausias turtas...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis