Bet... čia gimdymo istorijos, todėl papasakosiu jums paskutinę savo gimdymo istoriją.
Taigi, visai neplanuotai ir visai nelauktai, net po gydytojų vienbalsio užtikrinimo, kad vaikų daugiau neturėsiu kažko rytais pradėjo mane pykinti... Gerosios draugės taip pat vėlavo, bet tai būna dažnai ir net įprastas man dalykas. Viską suverčiau nervams. Juk neseniai į šeimą įsiliejo Aušrinė, kaip tik buvo dantukų sezono atidarymas, daug bemiegių naktų, taigi natūralu. Bet pykinimas nesiliovė, pradėjau nebemėgti savo numylėtų alyvuogių ir sūrio.( Jus kada jautėt, kad sūris smirda kojinėm?
) Nusprendžiau pasidaryti testą. Rezultatas mane šokiravo- II !!! O kai nuėjau pas gydytoją buvau tiesiog pervažiuota traukiniu - laukiesi dviejų. Oficialiai turėjau džiaugtis, bet suglumau. JUK AŠ DAUGIAU NETURĖSIU VAIKŲ!!!! Ta pati gydytoja man ne per seniausiai tai tvirtino. Pasakykit man, ar ne koks stebuklas aplankė mūsų šeimą. Stebuklas - ne kitaip!!Aplinkinių reakcijos geriau nei nepasakoti, pasidalino visi į 2 stovyklas: vieni siūlė paduoti gydytojus į teisma, kiti verkė iš laimės ir netikėtumo. O aš tiesiog troškau išnešioti savo lėlytes.
Nėštumas buvo nelabai sunkus, tik viskas vyko daug greičiau. Pilvukas matėsi jau 12 savaitę, daug anksčiau pradėjo varginti rėmuo ir nemiga. O kai namuose yra dar kūdikis, kuris reikalauja visos koncentracijos į jį, tai savijauta kartais būdavo tragiška. Bet aš ne apie tai.
Gimdymo terminas buvo nustatytas 35 sav., jei jausiuosiu gerai ir nereikės pasisveikinti su mano mergytėmis anksčiau. Bet aš išlaukiau...
Taigi, nustatytąją datą su vyru dar tuščiomis Kauno gatvėmis važiavome į KMUK. Žiūrėjau į viską kaip paskutinįjį kartą... Juk važiavau pasitikti naujo gyvenimo. Gyvenimo, kai aš jau priklausysiu ne 2 mažiems ir 1 dideliam, o 4 mažiems ir 1 dideliam... Nuvažiavus atlikome visas apiforminimo procedūras. Registratotorė mane jau žinojo, ji išgirdus mano gyvenimo ir nėštumų istoriją buvo iš tų verkiančiajų ir tikinčiųjų gyvenimo stebuklais. Kartais gera, kai kitiems primeni stebuklus...
Paskui sekė manęs ruošimas į operacinę, okolas į stuburą ir išsitiesu ant operacinės stalo teliko laukti savo mergyčių.
Pirmoji sukniaukė Luknutė -2460g ir 46 cm.
Už 1 min. išgirdau antrąjį, daug pyktesnį kniauksėjimą - Rusnytė 2560g ir 46 cm.
Jos buvo tokios mažos, tokios stebuklingos, tokios gležnos ir tuo pačiu tokios stiprios. Jos mokėjo viską- ir žysti (deja, mano pienuku džiaugėmes ne ilgai), ir kvėpuoti, o svarbiausia vien tik savo buvimu mokėjo sukelti kažkokį nerealų palaimos jausmą...
Kai mane jau susiuvinėjo ir atvežė į palatą, vyrą radau jau ten. Sėdėjo kaip povas išdidus, šypsena didžiulė,o jo skruostais riedėjo ašaros kaip pupos. Sėdėjo, juokėsi ir verkė. Sakė, laimės ašaros ne sūrios, o saldžios...
Taigis, mielosios. Stebuklai egzistuoja. Už kiekvieną netektį, jei darai gerus darbus, tau paskui bus atsidėkojama su kaupu.
Jei kam kils minčių, kodėl vis kalbu apie stebuklus trumpai aprašau savo šeimos istoriją. Gimus pirmaginiui Ryčiui po metų pradėjome planuoti antrą lėliuką. Dėl tam tikrų ginekologinių bėdų gydytojai teigė, kad vaikų daugiau nesusilauksiu. Ryžomės įsivaikinti Aušrinę. Kaip jau neturėjom net vilčių ir noro pastoti pas mus į šeimą atkeliavo Rusnė ir Luknė. Gydytojai aiškina, kad stresas patirtas dėl Aušrinės teigiamai paveikė mano organizmą, mintys buvo nukreiptos kitur, nieko nebuvo tikimasi. na, stebuklas, ne kitaip...
