AŠ LABAI LABAI LABAI LAUKIU TAVĘS, MAŽASIS LELIUK...MES ABU LABAI LAUKIAM TAVĘS...MYLIU... (2009 02 22)
Svajonės pildėsi toliau...Kovo 13 dieną pasipiršo būsimasis tėvelis...Labai netikėtai...Ruošėmės važiuoti į Panevėžį, pas tėvelius, pranešti džiugią naujieną... Prieš išeinant iš namų Jis atsiklaupė ir maudamas žiedą ištarė tokius žodžius, kurių turbūt niekada nepamiršiu... APSIVERKIAU...Važiavome pranešti jau dviejų naujienų
)).. Būsimi seneliai buvo maloniai nustebinti...daugiau negu nustebinti:)))..Prasidėjo ruošimasis vestuvėms...stengiausi nepervargti...Viskas vyko labai greitai, bet sklandžiai...Balandžio 24 dieną tapome vyru ir žmona, bet jau buvome TRYSE...ŠEIMA...Ankstų pavasarį, šildant saulutei, su mumis buvo patys artimiausi ir mylimiausi žmonės...Atrodo tiek daug visko ir taip greitai...Jausmai nebetilpo manyje...Po šventės, atsikėlusi ryte, pastebėjau šiek tiek kraujo....Nemoku pasakyti, kaip aš IŠSIGANDAU...Ašaros pačios byrėjo...Kodėl? Kas negerai? Prašiau leliuko BŪTI, nepabėgti...Juk JAM čia saugiausia...Juk JIS toks mylimas...Vėl mes pas gydytoją...Viskas atrodo gerai, žirniukas auga, širdutė gražiai plaka...iš kur tas kraujukas neaišku...Augam toliau...Kiekvieną rytą atsikėlusi pagalvodavau, kokia aš laiminga, kad laukiuosi. Ir visos praeitos dienos negandos pasimiršdavo. Visi darbai, kurie laukė, atrodė ne tokie sudėtingi, kai visą laiką galvoji apie mažą stebuklą, kurį nešioji savyje. Daug ilsiuosi...ir vėl po kelių savaičių kraujas...ir vėl begalinis nerimas...IR VĖL mane nuramina. VISKAS GERAI...kartais taip būna...Birželio 12 dieną (19 savaitę) pajaučiu pirmuosius judesiukus....KAIP GERA...Atsikeliu kiekvieną rytą ir stebiu bumbsiukus pusvalandį, valandą nesvarbu kiek...Juk viskas NAUJA...DAR NIEKADA NEPATIRTA...IR KAS ŽINO, gal šis patyrimas nebepasikartos...Kalbu su mažąja angeliuke, dainuoju Jai (sužinojau, kad auga pilvelyje mergytė 16 nėštumo savaitę)...25 savaitę paguldė mane į Vilniaus gimdymo namus...kraujavimas stipresnis...lašelinės, tyrimai... Atrodo nėra prie ko prikibti...Džiaukitės, kad kraujuojate nesmarkiai - paguodė gydytoja. Daug skysčių ir gulimas režimas. Pragulėjau savaitę, o taip norėjosi namo...Ir taip visą nėštumo laiką...pakraujuodavau...netikėjau, kad išnešiosiu mažąją iki numatytos gimdymo datos (lapkričio 3 dienos)...Išėjusi motinystės atostogų, daugiausia laiko praleidau gulėdama ir saugodama lėlytę...Priaugau nemažai 19 kg...Pradžioje laukimas būna labai jaudinantis, pakylėtas, nekonkretus ir neapčiuopiamas...O paskutinį mėnesį ar savaitę laukimas pilnas nerimo, susirūpinimo ir labai varginantis. Paskutinį mėnesį buvo be galo sunku, vengėme jau ir ilgesnių kelionių...Suėjus 40 savaičių, lapkričio 3 dieną dar mažylė nesiruošė ateiti...KAD JAU GREITAI, patvirtino gydytojas, bet dar ne laikas...Meldžiausi kas vakarą, kad greičiau viskas prasidėtų...bijojau gimdymo, nors nelabai įsivaizdavau, kas tai yra...Tik pasakojimai, istorijos, kai kurios, aišku, daug ką nutylinčios...Nemanau, kad būsimų mamyčių nerimą galima kaip nors nuraminti...Mane stebina vyrų ramybė...Kartais iš jų vertėtų pasimokyti:)))...Deja, jie gali tik mus raminti ir vaidinti, kad kažką supranta, bet niekada nesužinos ir nepatirs to nėščiosiso moters jaudulio, neramumo jausmo.
Lapkričio 5 dieną 5.30 val. Pajutau silpną maudimą pilvo apačioje. Tyliai atsikėliau, kad nepažadinčiau šalia saldžiai miegančio būsimo tėvelio...Žvilgsnis pro langą...pirmasis sniegas...tokia rami šypsena veide ir šmėstelėjusi mintis GAL ŠIANDIEN....Pajutau, jog kažkas bėga per kojas...Pirma mintis KRAUJAS !!! Nubėgusi į vonią, nusiraminu...Saldžiai kvepiantis vandenukas:) Apsitvarkau ir vėl prigulu šalia vyro, bet apie miegą nėra nei minties...po pusvalanduko atsikeliu...vėl šiltas vandenukas srovena...ech...nusišypsau, pabučiuoju vyrą ir sakau AR JAU PASIRUOŠĘS, TĖVELI ?...pagalvoja, kad juokauju...Oi ne, jau greitai pamatysiu savo lėlytę...Jokių skausmų nejaučiu...Patikrinu jau prieš pora mėnesių sukrautus krepšius, paskambinu gydytojui...Jis liepia kuo skubiau atvažiuoti...Hmmm, galvoju, kodėl greičiau, jeigu gerai jaučiuosi...namuose sienos mielesnės nei ligoninės...Bet reikia klausyti...Nusiprausiu, apsirengiu, žvilgteriu į namus su mintimi, jog grįšim jau TRYSE...Važiuojam...Vandenukai bėga, bet skausmo jokio, gal tik silpnas maudimas...MAŽYLĖ bumsi, praneša, jog atsikėlė, turbūt jaučia, jog vandenukų mažėja...Patikrinimai...Dieve padėk, kokios nemalonios tos apžiūros...Vandenukai žliaugia...Priimamojo gydytoja sako Nesuprantu, iš kur tie vandenys, jeigu atsidarymas tik 1,5 cm...9.30 val. jau guliu gimdykloje...Viskas tvarkinga, švaru, tualetas, dušas, vyras šalia, dar neskauda...Pajungia lašelinę, skatins kaklelio atsidarymą...Vėl apžiūri mano gydytojas...Nepatenkintas...Gimdysi ilgai - paguodžia...NERAMU...Vyras klausia, kada maždaug prognozuojamas mažylės gimimas...Visi su šypsena atsako: Šiandien. Pajaučiu pirmuosius sąrėmius...Pakenčiama...pakvėpuoju, vyras anekdotus pasakoja ir pamažu stumiam laiką... Patikrinimai kas valandą, nieko gero nežadantys...nesiveria tas kaklelis nors tu ką... Per tris valandas tik 3 cm atsidarymas...Didina skatinamųjų dozę...Sąrėmiai vis stipresni...tarpai trumpėja...Skauda....bet dar laikausi... Po truputį valandos tampa nebe tokios svarbios...Sąrėmius jau lydi ašaros...Trinu jas...šluostau...taip norisi išlikti STIPRIAI...Skausmas tampa nebepakeliamas...noriu šiek tiek pailsėti...nors truputuką...Bet NIEKAS manęs negirdi...Dar tik 4 cm, o jau taip nežmoniškai skauda...Gydytojai šnibždasi, kad be nuskausminimo niekaip...Prašau nuskausminti...Praneša, jog anestioziologė operacinėje, atsilaisvins tik po pusvalandžio...Gerai...Kenčiu toliau...Suprantu, jog ten nuskausminimo turbūt reikia labiau, nei man...Praeina pusvalandis, jos NĖRA...Nebegaliu...kūnas dreba, akyse temsta...Kvėpuoju, vyras padeda...NUSKAUSMINKIT...maldauju...Kaip ligoninėje gali būti tik viena budinti anestioziologė...NESUPRANTAMA... Šalia esančioje gimdykloje jau pagimdė viena moteris, girdžiu vaikelio klyksmą... Jai jau gera ir lengva - pagalvoju... 5 cm atsidarymas, vis dar maldauju epidūrinės nejautros...ir VIS dar NĖRA kam jos daryti! Absurdas kažkoks...Keičiasi gydytojų, akušerių pamaina... Pagimdo dar viena moteris toje pačioje, šalia esančioje gimdykloje... O aš vis dar bandau įveikti aštrius skausmus, o pabaigos toli gražu nematyti !!! Pagaliau sulaukiu pagalbos suleidžia nuskausminamuosius. Po kelių minučių akys prašviesėja, skausmas vos juntamas... vėl šypsausi, vėl gera laukti mažylės atėjimo ir matyti kaip greitai bėga ta valanda (nuskausminamieji veikia tik 1 val.)...Juk sakė šiandien, vadinasi, artėjam prie nuostabiausio įvykio gyvenime...Skausmas vėl stiprėja, stengiuosi kentėti, kiek galiu...ir vėl prašau nuskausminti...dar valanda lengvo ir palaimingo laukimo...7 cm atsidarymas...Kodėl taip lėtai?...Nesuprantu...Ir gydytojai šiek tiek pasimetę...Dabar jau mane apžiūri tryse...Viskas, daugiau jokių nuskausminamųjų... Kentėsi, kiek gali, jei nori šiandien pagimdyti - girdžiu... O NE...Aš jau tokia pavargus, kaip aš padėsiu lėlytei ateiti į šį pasaulį ? - mintys klaidžioja galvoje...Beprotiškai skaudėjo...Verkiau...Blaškiausi...Bet nešaukiau, nerėkiau, turbūt jėgų nebeužteko...VIDURNAKTIS...dvylika...Šiandien nepagimdžiau...Mūsų stebuklą pamačiau 00.35 val. (2009 11 06) Jei tie nelemti sąrėmiai, sakyčiau GIMDYMAS ŠVENTĖ... Tą akimirką, kai mergytė gulėjo ant mano krūtinės, tokia mažutė, tokia šiltutė, supratau, kad NIEKO GYVENIME NĖRA YPATINGESNIO, kaip gimties stebuklas. Pirmą kartą mačiau verkiantį Viltės tėtį... Buvo ramu ir gera...Mes jau TRYSE...Mergytė gimė sveikutė (įvertinta 9-10 balų), svėrė 3.380 kg, o ūgis 56 cm. Tikra manekenė
)) Trumpas poilsis su dukryte ir greitai išsiskiriam. Ją išneša patikrinimams, o aš vis dar gimdykloje kamuojuosi su 41.5 temperatūra, nevalingai drebu...Po dviejų valandų mane išveža į palatą, kurioje jau guli neseniai pagimdžiusi mamytė...Nemiegam abi, laukiam ryto...Pagaliau atneša mūsų mažytę, mūsų vaikutį...MŪSŲ GRAŽUOLĘ VILTĘ... 
