2007 metų Vasario 14d. jis man pasakė tu būsi mano, man niekas neįdomu. Po to viskas vyko labai greitai. Lygiai po metų pasipiršo ir dar po metų įvyko vestuvės. Apie vaikus pašnekėdavome, kad po vestuvių gal jau ir paplanuosim. Vyras vis sakydavo, nebūk naivi, ne taip viskas paprasta, gali planuot ir metus ir du.
Vestuvės Sausio gale, iki kurio daug švenčių, balių, mano gimtadienis ir plius sesija, magistrinio darbo rašymas ir viskas per pora mėnesių. Mano moteriškos dienos jau grybauja, nebeatsikasu kada buvo kada ne, bet prieš šventes jos atkeliauja
Nusiraminu, viskas gerai. Juk ne taip paprasta pastot. Šventės praėjo, jau ir nauji, o mano dienos vėl neateina, bet įtarimų jokių neturiu 
Sausio vidurį mano gimtadienis, per daug nešvenčiam, pažymime dviese, audringai...
Jau ir vestuvės rytoj, o mano dienų kaip nėr taip nėr, ne duok Dieve susirgsiu per vestuves, reik nusipirk kilogramą citrinų, girdėjau, kad jos padeda nutolint tas dienas. Nusipirkau... bet taip ir nevalgiau, nes kažkur giliai širdį žinojau, kad tos dienos jau ir nebeateis
Laiminga diena praėjo nuostabiai. Ir ankstų rytą išskridome į tolimą medaus mėnesio kelionę. Po kelių dienų vyras nupirko nėštumo testą, nuėjau drebėdama į vonią, nesuprantu kodėl, juk žinojau
. Todėl ir tos dvi justelės labai nenustebino, o vyras nepatikėjo, o ir aš paskui užsikrėčiau tuo netikėjimu. Grįžus iškart nulėkiau pas gydytoją, gaila buvau viena, vyras negalėjo. Nes kai gydytoja pasakė, kad tikrai esu nėščia, apstulbau, nesuprantu kodėl, juk žinojau... ašaros tekėjo upeliu, jausmai maišėsi, nežinojau kaip jaučiuosi... Nėštumas buvo lengvas, truputį papykino kelias savaites ir viskas. Terminas pagal mėnesines buvo numatytas Rugsėjo 27d. bet aš kadangi tiksliai žinojau, kada pastojau, tai terminas nusikėlė savaitę vėliau. Bet jau kelias savaites iki termino baisiai norėjau gimdyt, nebegalėjau sulaukti, kada susitiksiu su savo mažute (echo rodė mergaitę, vyras miršta iš laimės, nes ir svajojo apie mergaitę). Kai atėjo terminas, ir nieko nejaučiau, pradėjau kas vakarą prašyti mažutės, kad greičiau ateitų pas mus. Spalio 2d. penktadienį eilinėje apžiūroje gydytoja pasakė, kad jeigu nepagimdau per savaitgalį, o ir neturėčiau, pirmadienį skatins. Dar prieš išeinant pasakė: Tikiuosi žinot natūralius skatinimo būdus? O taip, žinau...
Spalio 3d. kaip tarėm taip padarėm. Nuo pat tos minutės, 12 val. dienos ėmė susitraukinėti pilvukas. Bet nieko nesitikiu, ir ramiai išvažiuojam pas mano tėvus (dėl viso pikto įsimetam krepšį į gimdyklą). Apie 17val paskambinu gydytojai, papasakoju kas darosi, nes be to kad sąrėmiauju dar ir šlampu nuolat. Gydytoja įtaria, kad čia taip lėtai, bet visgi bėga vandenys ir liepia atvažiuot pasižiūrėt. Taip! Jau tuoj tuoj ir aš turėsiu savo mergytę
(nežinojau, kad tas tuoj bus labai ilgas) Taigi 20 val. aš jau gimdykloj ir man nuleidžia vandenis. O tada pajutau, kas per malonumas tie sąrėmiai. Bet aš tvirta ir epidūro neimsiu. Gydytoja juokauja ir vadina mane partizane
22val atsidarymas 2cm. Net silpna pasidarė kai pasakė, šitoks skausmas ir tik tiek???
24val. 3cm. Viskas numirsiu. Gydytoja su akušere ima įkalbinėti pasiduoti ir leistis būti nuskausminta, nes kitaip galiu išvis nepagimdyti, nes nebeturėsiu jėgų, jeigu viskas vyks tokiu greičiu. Vyras irgi nenori daugiau žiūrėt, kaip aš atsiklaupus meldžiuosi prie lovos. Ir aš pasiduodu. Tai vidurnaktį gaunu epidūrą. (Jau 12 valandų sąrėmiavau.)
Koks nušvitimas... akušerė sako:na va, ir laiminga sau pagimdysi. (kad ją kur velnias).
3val. nakties epidūro veikimas baigėsi. apžiūri 10cm. Viskas jau tuoj tuoj... Laimės pilnos kelnės ir man ir vyrui. Negaliu patikėti, kad jau tuoj apkabinsiu savo mažute. Bet gydytoja įtartinai žiūri į mane. O man sąrėmiai tokie geri, kad nieko negirdžiu ir nieko nematau. Vyras stovi pašiurpusiu veidu priešais, o aš ir kėdę mėtau ir sąmonę praradinėju ir rėkiu ir ... nieko... nors gydytoja sako, kad veikla vyksta, tu gimdai...Tuoj... Ir tas tuoj tuoj užsitęsė dvi valandas, aš ir meldžiausi jau, prašiau savo princesės, kad pasirodytų, bet mano mažutė nusprendė, kad jai reikia gimti karališkai...
Taigi 5 val. ryto mane išveža į operacinę. Mano princesytės galvytė pakrypo į šoną taip, kad pačiai gimti ir be traumų neįmanoma, o replių ar vakuumo aš bijau labiau nei operacijos. Kai vežė į operacinę, jau buvau beprarandanti sąmonę, niekas nerūpėjo, jau ir mirti norėjau iš skausmo ir nevilties. Operacinėje vėl nuskausmino, nurimau ir ėmiau pagaliau normaliai kvėpuoti pati. Bet ir atsijunginėti spaudimas nukrito iki 70/50, buvau beprarandanti sąmonę, kai mane pašaukė, o atsimerkus pamačiau didžiules savo mažutės akytes
Neapsakomas jausmas, negalėjau patikėti, kad tikria ją pamačiau... Tai truko tik kelias sekundes, ir tada ją išnešė. Aš iškart atsigavau ir pradėjau skaičiuot sekundes, kada pagaliau mane paleis ir aš apkabinsiu savo užsispyrėlę. Jau ir nebežinau po kiek laiko parvežė mane į palatą ir... paliko vieną. Pradėjau verkti, nežinau ar iš laimės ar iš nežinojimo kas čia nutiko. Atėjo seselė ir sako: neverkit, džiaugtis reikia, tuoj ateis jūsų vyras su vaikeliu. Po kelių minučių prasivėrė durys ir įėjo dvi mano brangenybės, vyras su dukrele. Paguldė ją šalia manęs, mes apsikabinom ir jau tada nebesuvaldžiau ašarų. Tai buvo nuostabiausia mano gyvenimo akimirka...
Po visko, gydytoja pasakė, kad galiu sau užsiskaityti du gimdymus ir paprastą, ir cezarį, nes iki natūralaus gimdymo trūko vos kelių minučių. Tai truko 18valandų.
