"Sprendimas turėti vaiką be galo reikšmingas.Tada apsisprendžiama visam laikui išleisti širdį iš kūno.", - rašė Elizabet Stoun. Jaučiausi labai skaudžiai pajutusi tą teiginį. Ir mintis, kad šio vaiko ir jo nuotykių tikrai užteks, ilgai gyveno manyje. Bet, kuomet mus gąsdinusiam dukriukui suėjo metukai ir ji ėmė kaip viesulas lakstyti po namus, pajutau, kad juose... trūksta kūdikėlio. Pradėjau skaityti gimdymo istorijas vieną po kitos ir, ašarodama ties kokia pakiliai jausminga scena, jau tarsi mačiau, kaip patys su mūsų antru mažyliu palaimingai grįžtame namo. Įsileidau į galvą mintį apie du kartus į tą pačią vietą netrenkiantį žaibą ir galų gale tapau šventai įsitikinusi, jog šį kartą tikrai viskas bus kuo puikiausiai.
Prireikė beveik metų, kad pamatyčiau dvi juosteles nėštumo teste. Tiesa, ta antroji matėsi tik tam tikru kampu testą pakreipus prieš šviesą ir dar gerai pasitelkus fantaziją. Nepaisant itin abejotino teigiamo rezultato, tą pačią dieną nulėkiau pasidaryti kraujo tyrimą. Yra! Netverdama džiaugsmu kasdien dėliodavau vis ryškėjančias juosteles chronologine tvarka ir kaip pamišus grožėdavausi jomis valandų valandas.
Pirmasis mūsų pasimatymas. Žiūriu į mielą pūslytę. Per pirmą nėštumą tokiu laiku jau matėsi ir trynio maišelis. Šiek tiek neramu, ar viskas gerai ten vystosi. O už poros savaitėlių, ekrane nerimąstingai bandydama įžvelgti plazdančią širdutę, pamatau jas dvi! Manyje auga dvynukai!!! Iki šiol šypsaus, atsiminus pirmą savo reakciją. Iš netikėtumo ir kvatoju balsu, ir ašaros teka. Niekada nė neįtariau, kad nešiosiu iškart du vaikučius. Tai atrodė tiesiog per daug stebuklinga.
10-ą nėštumo savaitę jau buvo galima pasigrožėti, kaip žavingai abu mažyliai nardo. Gydytoja nustatė dvynių tipą biamnioniniai, bichorioniniai. Tai reiškė, kad kiekvienas jų turi savo atskirą namelį - vandenmaišį ir atskirą maisto barą placentą. Jau buvau prisiskaičius, kad esant bendrai placentai galimos dažnesnės nėštumo komplikacijos, o jei dvyniai plaukioja viename vandenmaišyje, gali bet kada susimazgyti virkštelėmis ir žūti. Lengviau atsipūčiau, kad tokie dalykai maniškiams negręsia. Su pasigėrėjimu žiūriu į savo nėštumo liniuotę ten tupintys leliukai jau nukeliavo ketvirtį kelio.
Jau už kelių savaičių pajutau pirmus švelnius plevenimus pilvuke. Gerokai anksčiau, negu pirmojo nėštumo metu. Ech, kaip miela, kai tai viename, tai kitame šone subrazda mažos kojytės! Kairysis dvynukas imdavo tiesiog šokčioti pilve, kai tėtis imdavo šnekėti kažką apie elektroniką. O išgirdęs eilėraštį - sukrusdavo dešinysis. Juokaudavom, kad turėsim technokratą ir poetą.
Pilvukas buvo nedidelis, aplinkiniai dažnai nė neįtardavo, kad laukiuosi, o aš, nešiodama dvi naujas gyvybes, jaučiausi tokia išdidi, lyg būčiau pati Motina Žemė.
Kadangi mane prižiūrėjusi ginekologė išėjo gimdymo atostogų, perdaviau savo pilvinukus kitos gydytojos priežiūrai. Pirmo vizito metu ji patvirtino, kad kiekvienas dvynys turi savo placentą ir, kas be ko, tarp jų yra vandenmaišius skirianti pertvara. Visi atliktų tyrimų rezultatai puikūs.
20-a nėštumo savaitė. Valio! Pusiaukelė! Pasidžiaugus, kad taip sklandžiai viskas klojasi, tą patį vakarą buvau priversta nustėrti. Vos keli lašai, bet... kraujas. Ir dar gana gausus rudas tepimas. Persigandę nulėkėm į klinikas. Budinti gydytoja apžiūrėjo - gimda neįsitempus, placentos atsisluoksniavimo nėra, dėl ko pakraujavo neaišku. Pagulinėti, nepervargti, nesijaudinti.
Kitą dieną aš jau pas savo gydytoją. Nieko įtartino, dėl ko galėjo pasirodyti kraujas, ir ji nepamato. Galbūt kalta žaizdelė gimdos kaklelyje, nors ir menkai tikėtina. Tikiuosi, kad tai buvo vienkartinis gimdos pakvailiojimas ir daugiau tai nepasikartos. Laikas išsamiam dvynukų matavimui, svorių skaičiavimui, berniukiškų ar mergaitiškų atributų ieškojimui. Labai nustebčiau, jei kairysis būtų ne berniukas, - šypsodamasi taria gydytoja. Kitas demonstratyviai atsuka užpakaliuką, palikdamas mus smagioje nežinioje. Išmatavus visus reikiamus matmenis, paaiškėja, kad dešinėje pusėje įsitaisęs slapukas kažkodėl sveria per mažai, atsilikdamas nuo brolio kur kas daugiau, nei dvynukams leistini 20procentų.
Guliu, ilsiuosi, valgau baltymingą maistą, kad geriau augtų tas mano būsimasis poetas. Už dviejų savaičių paaiškėja, kad abudu per tą laiką pasunkėjo gana tolygiai. Nusiraminu ir pradedu po truputį pirkinėti, ko prireiks vaikiukams jų pirmuosius gyvenimo mėnesius. Toliau pažengusių dvigubų nėštukių patirtis bylojo, kad išėjus nėštumo atostogų jau būna ganėtinai sunku su dideliu pilvu po parduotuves vaikščioti. Greitai krūva drabužėlių ir dveji žieminiai kombinezonai jau laukia savo eilės, liko išsirinkti tik vežimą. O tai padaryti keblu. Vaikiškų prekių parduotuvėje tarp kokių penkiasdešimties dažniausiai stovi vos vienas-du dviviečiai. Planuojam už keletos savaičių nulėkt į sostinę galbūt ten rasim pačius pačiausius ratus savo leliukams.
24-ios nėštumo savaitės. Planinė echoskopija nenudžiugina. Mažojo dvynuko augimas vėl pradėjo atsilikti. Akivaizdu, kad jam kažkas negerai. Gydytoja išrašo siuntimą į Kauno klinikų rizikingų nėštumų kabinetą. Pasiskundžiu dėl dar vienos nedidelės problemos pastaruoju metu atsiradusių gana gausių vandeningų išskyrų. Ji paima tepinėlį, patikrina Ph šis per didelis. Matau susirūpinimą veide. Nuėjusi į laboratoriją apžiūri mėginį mikroskopu. Nenoriu jūsų gąsdinti, bet matosi kristalizacija. Tai reiškia, kad išskyrose yra vaisiaus vandenų. Mano vizija, kurioje aš šauniai išnešioju, šauniai pagimdau ir šauniai grįžtu su vaikučiais namo, ėmė bliūkšti kaip kramtomosios gumos burbulas. Atsiremiu į sieną. Negerai, labai negerai, labai labai negerai, - tai buvo viskas, ką įstengiau tuo momentu mąstyti.
Pirmas vakaras ligoninėje. Išklausiusi visą istoriją, palatos akušerė pakartoja tepinėlį. Šįkart jis rodo normalų ph. Išgirstu įdomią prielaidą, kad man greičiausiai tiesiog šlapimo nelaikymas, kas gana dažnai pasitaiko nėščioms moterims, bet dėl viso pikto gaunu dozę plaučius brandinančių vaistų. Į veną pradeda leist antibiotikus, kad pro galimai pralaidžią vandenų pūslę neprasiskverbtų bakterijos.
Rytdienos echoskopija nuramino dėl vandenų kiekio - pasirodo, jų indeksas net didesnis, nei vidutiniškai. Matyt, jei kažkur pratekėjimas ir yra, vandenukai puikiai spėja atsigaminti. Palatos gydytojo išmatuotas mažasis leliukas pasirodė kiek didesnis, nei buvo užfiksavusi mane prižiūrėjusi gydytoja, tad ir svorių skirtumas nebeatrodė toks baisingai didelis. Bet kas keisčiausia, gydytojas niekaip negalėjo įžiūrėti dvynukus skiriančios pertvaros. Buvau skaičius, kad kuo didesnis nėštumas, tuo sunkiau ta pertvara matosi, todėl per daug nesijaudinau. Juk turėjau dviejų nekvailų ginekologių patvirtinimą, jog ji tikrai yra. Daugiau nerimo įnešė žinia, kad mažojo leliuko inkstai išsivystę ne visai tinkamai. Gimus prireiks nedidelės operacijos tam pataisyti. Ir skrandukas kažkodėl keliskart mažesnis, nei didžiojo.
25-ios nėštumo savaitės. Mano echoskopijos susirenka pažiūrėti skyriaus vadovas su dar dviem specialistais. Stengiasi įžiūrėti kito vaikiuko lytį. Jei pasirodytų, kad mergaitė, automatiškai paaiškėtų, kad dvynukai tikrai išsivystę iš skirtingų kiaušinėlių. Vis tik ir antrasis berniukas. Kad ir kaip bežiūrėtų, nė vienas pertvaros nemato. Galutinė išvada - monoamnioniniai dvyniai. Kad sumažinti virkštelių užsimazgymo ir abiejų žūties riziką, planuojamas cezario pjūvis 32-ą nėštumo savaitę. Negaliu patikėti. Rodau jiems 7-ą ir 10-ą savaitę echoskopu padarytas nuotraukas, kur, mano akimis, aiškų aiškiausiai tarp dvynių matyti pertvara. -Reiškias, tai buvo ne partvara. -O kas gi? Turbūt taip kažkas.
Mano gimdos kaklelis vis dar laikosi didvyriškai, nė nemanydamas trumpėti ar atsidarinėti, spazmų nėra nė vieno, vandenų per akis. Atrodo, su tokia būkle dar nešioti ir nešioti. O dabar privalėsiu išplėšt mažylius iš savęs taip anksti. Įninku į straipsnius apie neišnešiotukus ir jiems gręsiančias bėdas. Išgyvenusiems neišnešiotiems vaikams dažniausiai pasitaikančios komplikacijos yra cerebrinis paralyžius (10 kartų dažnesnis, nei išnešiotiems), psichikos sutrikimai (dažnesni 7,5 karto), regėjimo ir klausos pažeidimas (30 proc. neišnešiotų vaikų), motoriniai sutrikimai (25 proc. neišnešiotų vaikų). Net 40-60 proc. gimusių neišnešiotų vaikų reikalingas specialus papildomas lavinimas. Brrr... Nenooooriu. Išgirstu gandų apie atvejus, kuomet gydytojai echoskopijos metu pertvaros nemato, o prapjovus paaiškėja, kad ji vis dėlto yra. Galbūt kasdien stebint echoskopu virkšteles, pavyktų pratempti bent iki 34 nėštumo savaitės? Bet jei pertvaros išties nėra, kiekviena diena būtų žvėriškai rizikinga.
Kažkelintas tepinėlis patvirtina, jog išskyrose iš tiesų yra vaisiaus vandenų. Pabaigus penicilino kursą, skiriami kiti antibiotikai. Jais turėsiu farširuotis iki pat gimdymo. Kraujo tyrimai geri, jokio uždegimo nerodo. Mažojo leliuko svoris vėl ėmė smarkiau atsilikti. Kol kas jis, lyg niekur nieko, aktyviai brūžina man šonus, tačiau palatos gydytojas būkštauja, kad jis gali mirti gimdoje ir sukelti priešlaikinį gimdymą.
Jaučiuosi kaip tiksinti bomba. Į palatą vis įkiša galvą moteriškaitė, įkyriai siūlydama liemenėles maitinimui, šliaužtukus ir kojinytes. Norėtųsi paleisti į ją kokį daiktą. Galbūt aš niekada negalėsiu aprengti savo mažylių. Galbūt niekada jų nepridėsiu prie krūtinės.
26-ios nėštumo savaitės. Didysis vaikis nenuilstamai kuičiasi pilve, taip įsirėždamas keliais ar alkūnėm, kad kvapą užima. Spėju, kad jis bando apsiversti galva žemyn. Taip, jam pavyko, kojytės jau plevena viršuje. Po pietų pasirodo šiek tiek kraujo. Man tai įtartinai panašu į gleivių kamštį. O gal tik leliukas, iš visų jėgų besistengdamas apsiversti, kažką sujudino.
Vidurnaktis. Pajuntu nemalonų spazmą pilve. Už dešimt minučių vėl pasikartoja lengvas maudimas. Ir vėl. Pažįstami pojūčiai. Kiek daugiau nei prieš du metus tokiu paros metu prasidėję panašaus intensyvumo skausmeliai baigėsi rytiniu gimdymu. Budinti akušerė duoda čiulpti nifedipino. Palatos kaimynei jie sėkmingai sustabdydavo gimdos susitraukimus. Man kol kas jie neitin padeda. Didinam dozę. Nuo vaistų ima skaudėti galvą, širdis makaluojasi. Nebeturiu iliuzijų, kad veikla sustos. Kad tiktai ištempus bent iki ryto.
Pagaliau 8-a valanda. Gydytojai suguža į darbą. Ekstra atliktas kraujo tyrimas parodo didžiulę infekciją. Ir kaip ta bjaurybė suvešėjo, jei nė dienai nebuvau nustojus gerti antibiotikus, o ir vos prieš kelias dienas tirti uždegiminiai rodikliai buvo normos ribose. Mane turėjęs operuoti skyriaus vadovas kaip tik išvykęs į konferenciją. Palatos gydytojui jis telefonu šaukia, kad jei yra infekcija, gimdymo nestabdytų. Kur čia ir besustabdysi. Sąrėmiai kartojasi jau kas 3 minutes. Echoskopu virkštelių susipainiojimo nesimato, tad gydytojų konsiliumas diskutuoja, ar daryti cezario pjūvį, ar rekomenduoti natūralų gimdymą. Pirmas dvynukas apsivertęs taisyklingai, mažesnysis sėdi. Pagaliau nutariama, kad pastarasis neatlaikytų gimdymo sėdmenine pirmeiga ir apsisprendžiama dėl sekcijos.
Vežimėlis leidžiasi liftu žemyn ir darda pro jaukias gimdyklas. Dar prieš mėnesį įsivaizdavau, kad vienoje iš jų susitiksiu su savo brangenybėm. Bet šįkart - tiesiu taikymu į operacinę. Ten gausus būrys žmonių nerūpestingai šnekučiuojasi. Na žinoma, aš tik statistinis vienetas, kurį reikia papjauti. Anesteziologė padaro spinalinę nejautrą. Po jos maloniai atlėgsta apatinė kūno pusė. Tie pasikartojantys maudimai jau buvo pradėję darytis išties skausmingi. Kaip paskui sužinojau, tuo metu trūko vos kelių centimetrų iki pilno atsidarymo.
Nieko nejaučiu, per uždėtą širmą nesimato, kas vyksta. Iš anesteziologės sužinau, kad jau išėmė pirmą, greitai po jo ir antrą leliuką. Įsitempus bandau išgirsti bent kažką panašaus į pirmąjį riksmą. Tyla. Pasuku galvą, tolumoje sušvysčioja vieno iš jų miniatiūrinė nugarytė. Vargšiukai jūs mano, - pradeda tekėt ašaros, apima nesuvaldomas drebulys.
Likusią paros dalį praleidžiu intensyviosios slaugos palatoj. Bjaurus jausmas tysot aukštielninkai, kuomet negali judint nei kojų (dėl nejautros), nei rankų (viena prijungta prie lašelinės, kita prie kraujospūdžio matuoklio), o likęs kūnas nevalingai dreba. Labai bijau dėl vaikučių, bet tikiu, kad jais pasirūpins geriausiai, kaip tik įmanoma. Atsimenu palatos gydytojo persakytus vieno iš naujagimių reanimacijos gydytojo žodžius: abudu leliai yra gelbėtini ir gelbėsim juos iki apsikakojimo. Prieš kelioliką metų lengvesni nei kilogramo ir sulaukę mažiau, nei 28 savaičių neišnešioti naujagimiai net nebūdavo gaivinami. Šiuo metu mintyse sukasi vien tik sėkmingos žinomų Lietuvos neišnešiotukų, išaugusių nuo 500g., istorijos. Ir nesvarbu, kad tie mano žinomi laimingieji buvo gimę 28 nėštumo savaičių, pagal amžių brandesni, nei maniškiai. Užtat mano berniukai didesni vienas sveria 926g., kitas 644g. Tikiu, kad viskas baigsis gerai. Iš visų jėgų tikiu laiminga pabaiga.
Ryte prie savo lovos išvystu moterį baltu chalatu. Esu jūsų dvynukų gydytoja. Turiu liūdnų žinių apie vieną jūsų vaikutį, - taria ji...
Norisi užsikimšti ausis ir negirdėti, nesuprasti, nesuvokti medicininės informacijos srauto.
... išsiliejo kraujas į smegenis... prasidėjo traukuliai...plyšo plautis...
Kiekviena frazė akmens luito sunkumu gulėsi ant krūtinės, kol galų gale pasidarė sunku įkvėpti. Tikėjimą laimingai besibaigiančiomis pasakomis pakeitė į vidų įsliūkinusi stingdanti baimė.
-Kiek šansų, kad nors kitas gyvens?.
- Kaip gimęs taip anksti ir dar su infekcija, maždaug 40 procentų. O kad bus sveikas, dar mažiau.
Vidurdienį mane perkelia iš reanimacijos. Pogimdyvinės palatos gydytoja, kuriai dabar priklausau, atsinešusi bylą ima iš jos žvaliai cituoti ištraukas apie mano vaikiukus. Nutęsia žodį miiirė. Veidas švyti. Ar man vaidenasi, ar ji tikrai mėgaujasi tuo, kad man beprotiškai skaudu to klausytis?
Už sienų girdisi, kaip mamos ramina pravirkusius kūdikius. Kas žingsnis prekiautojų kamantinėjimai, ar man nereikia kojinyčių, šliaužtinukų. Valytojoms vis prireikia paklausti, kodėl tuščia kūdikių sauskelnėms skirta dėžė. Visai greta laimingos šeimos su savo brangiais ryšulėliais išvažiuoja namo. O aš stingstu nuo kiekvieno durų krepštelėjimo, bijodama, kad tuoj įvirs žinia, sutraiškysianti mane galutinai.
Kuomet pirmą kartą virpančiom kojom prisiartinau prie tavo inkubatoriaus baltoje, iš visų pusių aparatais pypsinčioje erdvėje, įsivaizdavau, jog išvysiu tarsi sumažintą žaislinio leliuko kopiją. Bet tai, ką pamačiau, savo smulkumu labiau panėšėjo į paukščio jauniklį, nei į žmogaus kūdikį. Prie nosies pritvirtintos kaniulės, padedančios deguoniui patekti į kvėpavimo takus, slėpė veiduko bruožus. Likęs kūnelis pridengtas plėvele, kad kuo mažiau išgarintų taip reikalingos drėgmės. Neįsivaizduojamo trapumo rankytėje kateteris. Per lašelinę laša skysčiai ir dviejų rūšių antibiotikai. Kol kas tau pavyksta suvirškinti vos 1-2ml. pieno. Svoris nukritęs iki 800gramų.
Seselė iš naujo tvirtina nuo nosies sparnelių vis nukrypstančias kaniules, siurbia gleives iš kvėpavimo takų, keičia miniatiūrines sauskelnes. Neįsivaizdavau, kad toje vietoje, kur turėtų būti putlus kūdikio užpakaliukas, gali nebūti ... nieko. Nugarytės apačioje tik susiaurėjimas su spuogiuku, iš kurio kartais pasirodo krūvelė, mažesnė, nei pagamintų jūros kiaulytė. Panašu, kad kiekvienas prisilietimas tau sukelia skausmą. Susirauki, praveri burnytę lyg šauktum, bet pasigirsta vien tylus cyptelėjimas.
Nors gydytojai pažadų ir nedalina, kiekviena išgyventa valanda, kiekviena diena suteikia vis daugiau vilties. Tavo skrandukui vis geriau pavyksta susidoroti su per zondą įlašintu pienu. 3ml, 5ml, 7ml, pagaliau ir visi 10 mililitrų! 11-a gyvenimo diena šventiška - atjungiamas intraveninis maitinimas! Pasieki 860gramų svorį. Išdrįstame padaryti pirmąją nuotrauką.
Už savaitės tavo kraujyje pavojingai sumažėja eritrocitų. Būtina atlikti kraujo perpylimą. Prieš pasirašant sutikimą, išgirstame šios procedūros komplikacijų galimybes. Viena iš labiausiai gąsdinančių trombas, galintis užkimšti kraujagysles bet kurioje kūno vietoje. Jei tai atsitiktų žarnyne išsivystytų enterokolitas. Jei širdyje būtų dar liūdniau... Kaip ant adatų laukiam tas kelias valandas. Lengviau atsipučiam, kuomet viskas pavyksta sėkmingai. Po keletos dienų būklė vėl pablogėja. Kraujas rodo infekciją, gydytojai įtaria meningitą. Atsiduriu emocinėj duobėj. Prie kraujosrūvų smegenyse dar meningito betrūko. Atliekama punkcija. Iš ištraukto smegenų skysčio auginamas pasėlis. Diagnozė nepasitvirtina, bet dėl neaiškios infekcijos vėl skiriamas iškart dviejų rūšių antibiotikų kursas. Užbaigus gydymą, padažnėja kvėpavimo sustojimų, prastėja organizmo įsisotinimas deguonimi. Hemoglobinas vėl sumažėja iki kritinės ribos. Atliekamas antras kraujo perpylimas. Širdies echoskopijos metu randama problemų prieširdžių pertvaros defektas ir atviras arterinis latakas.
Po kiekvieno apsilankymo reanimacijoje jaučiuosi tokia išsekus, lyg būčiau kiaurą dieną tampius akmenis pirmyn atgal. Tas pypsinčių aparatų garsas, viltį keičianti neviltis, spengianti įtampa ir jausmas, jog esam čia užstrigę amžiams.
Tačiau... Vis dažniau pavykdavo pamatyti gydytojos šypseną vietoj nuolat susirūpinusio veido. Vis daugiau laiko mažiui pavykdavo prakvėpuoti vien su kauke, nenaudojant jo taip nemėgstamų kaniulių. Vis daugiau gramų svorio rasdavom rytiniame slaugytojų užpildytame žurnale.
Daugiau nei mėnesį praleidus reanimacijoje, tave ruošiasi perkelti į trečią aukštą - naujagimių skyriaus intensyvaus sekimo palaton. Su gydytoja juokaujam, kad tai tarsi nuoseklus kilimas karjeros laiptais (mat neseniai buvo perkeltas iš pirmo reanimacijos aukšto į antrąjį), bet viduje neramu dėl permainų. Ar tik vieną parą prakvėpavus be kaukės, tau pavyks tai daryti nuolat? Ar nuo per didelių pastangų neprasidės širdies ritmo sutrikimai, kaip anksčiau? Ar neteks grįžti atgal?
Mes jau viršuje. Tarp kitų lovelėse ir inkubatoriuose gulinčių pacientų tu pats mažiausias sveri dar tik 1230 gramus. Netoliese guli 5,5kilogramo užsiauginęs kompanionas. Ech, tu ne mano svorio kategorijos, - juokais dūsauja seselė, keldama šį solidų vyruką iš lovytės. Iš jų išvedus vidurkį, gautųsi vidutinis statistinis naujagimis, - nusijuokiu. Bet nors ir kur kas liesesnis nei statistinis, juk man esi pats mieliausias. Kokia laimė pirmą kartą pakeisti tau miniatiūrines sauskelnes pro inkubatoriaus langelius! Kaip gera, paukštuk, pirmą kartą tave pamaitinti!
Atmosfera, palyginus su reanimacija, čia visai kitokia daugiau šypsenų, atsipalaidavę veidai. Pojūtis, lyg iš bombarduojamos žeminės būčiau pakliuvus į pasisėdėjimą verandoje saulėtą vasaros dieną. Tačiau greitai perprantu, jog ten, kur saulėta, nebūtinai saugu. Kyla mintis, kad pavadinimas Intensyvaus sekimo palata kai kuriais atvejais drąsiai galėtų būti rašomas kabutėse. Bėda ta, jog penkis šešis patalpoje esančius mažuosius pacientus prižiūri tik viena slaugytoja. Jei jai prireikia išeiti darbiniais, gamtiniais ar pabendravimo su kolegėmis prie kavos puodelio reikalais, mažieji lieka savieigai. Atsimenu, kartą, išėjusi nusitraukti pieno, grįžusi pamačiau, kad gretimame inkubatoriuje gulinčios mergytės kūnelio spalva jau melsva, monitorius visu garsu pypia, jo ekranas rodo, kad pulsas nesiekia nė 10-ties ir dar krenta. Iš gretimos palatos pakviesta gydytoja ilgai gaivino vaiką, šaukdama jai kvėpuok, kvėpuok!. Kai mažylė pagaliau atsigavo ir visi lengviau atsikvėpėm, tik tada tarpduryje pasirodė seselė. Po tokių įspūdžių bijojau palikti savo dar prastai kvėpuojantį mažių net kelioms minutėms.
Kas tris valandas ateidavo visų leliukų valgymo metas. Su pavydu žiūrėdavau, kaip paprasta susisukti su didžiaisiais naujagimiais. Viens pakeičiamos sauskelnės, du buteliukas į burnytę, trys jau vaikelis liūlia liūlia. Su maniškiu žaidimas būdavo gerokai ilgesnis. Dezinfekuotis rankas. Pamatuoti gležname pažastukyje temperatūrą, pagal ją pakelti ar sumažinti inkubatoriaus šilumą. Pakeisti sauskelnes. Vėl dezinfekuotis rankas. Perkelti ant kitos pėdutės monitoriaus daviklį, kad toje pačioje vietoje ilgai laikomas jis nesutrikdytų kraujotakos. Kartais tik iš kokio penkto karto pavykdavo prie paduko išlinkimų jį užvynioti taip, kad būtų geras kontaktas ir monitorius rodytų, kas jam priklauso. Toliau švirkštu pamatuoti tai dienai paskaičiuotą pieno kiekį, pašildyti jį iki reikiamos temperatūros, įberti reikalingų papildų ar nurodytų vaistų. Iš pradžių duoti pažįsti iš buteliuko, kol širdutės darbas parodys, jog mažulis jau pavargo. Pamatuoti, kiek suvalgė savarankiškai (rezultatai kol kas kuklūs - 2-4 ml., bet juk svarbu pats procesas). Maždaug pusę likusio pieno vėl įtraukti į švirkštą, prijungti prie zondo ir pagal monitoriuje matomą satūraciją reguliuoti tekėjimo greitį, pakeliant ar žemiau jį nuleidžiant. Kadangi mano zuikis labai atpylinėdavo, po pirmos supiltos dozės pusvalandžio pertrauka. Po jos tokiu pat būdu sukeliaudavo į pilvelį likusi pienuko porcija. O tada - smagiausioji dalis. Po valgio, užsipildžiusiam skrandukui užspaudus plaučius, mažiui sunkiausia. Įsotinimas deguonimi krinta vos ne per pusę, trinka pulsas, prasideda užmiršinėjimai įkvėpti. Prie viso to prisideda gausūs atpylinėjimai. Kiaurai peršlampa tiek vilnonė liemenė, tiek inkubatoriuje esantys paklotėliai. Su kiekvienu pajudinimu, norint juos pakeisti sausais, pieno fontanai prasideda iš naujo. Prireikdavo nemažai laiko, kol viskas vėl aprimdavo. Taigi, po vidurnaktį priklausančio maitinimo neretai grįždavau į palatą tik pusę dviejų nakties. O greičiau nei už kelių valandų jau reikdavo keltis, kad spėčiau nusitraukti pieną ir susiruošti 6-os val. maitinimui. Džiaugiausi, kad bent trečią nakties vaikus pavalgydindavo seselės, kitaip būtų buvę tiesiog neįmanoma ištempti tokio ištiso buvimo be poilsio.
Žingsniuojant pro šalį kasdieniniams rūpesčiams ateidavo dienos, kurių ir laukdavau, ir bijodavau. Tyrimai. Vienas pirmųjų - okulisto žvilgsnis. Neišnešiotukams, ypač tokiems ankstyviems, atliekama akių operacija ne retenybė. Kitu atveju jie galėtų apakti dėl tinklainėje išsivysčiosios retinopatijos. Laimei, nors akių dugno apžiūra ir labai nemaloni, po jos okulistė maniškiam kol kas nepastebi nieko blogo. Žinoma, dar anksti džiaugtis blogieji procesai gali būti tik pakeliui. Kitas patikrinimas - už dviejų savaičių. Sulaukėme ir pakartotinės galvytės echoskopijos. Matau, kaip, skaitydama echoskopuotojos išrašą, mano žiogiukui priskirta gydytoja susirūpinus linguoja galvą. Ajaj, vis tik yra... nutęsia. O tikėjaus, kad nebus. Žiūriu į ją klausiamu žvilgsniu. Smegenų skilveliai prasiplėtę. Ir dar antro laipsnio periventrikulinė leukomaliacija. Nesuprantu nieko iš šio garsų kratinio. Man bando paaiškinti: Liaudiškai šnekant, tai tarsi ... smegenų suminkštėjimas. Na, vaikščiosit pas mus į raidos sekimo kabinetą, žiūrėsim, kaip čia bus. Stovėdama prie savo mažuliuko, vos tramdau ašaras. Iškyla atsiminimai, kuomet bevaikštant po vieną darželio, skirto vaikams su judėjimo sutrikimais, grupių, pamačiau dvejų - trejų metų tamsiaplaukį berniuką, pritvirtintą specialioje kėdėje (nes savarankiškai sėdėti nepajėgia) ir žiūrintį į aplinką tuščiomis akimis. Nėra ko norėt, juk gimęs 6 mėnesių, - trumpai papasakojus apie jo problemas, atsiduso direktorė. O mano mažėliui gimus net ir tų 6 mėnesių nebuvo...
Praėjo pusantros savaitės naujagimių skyriuje ir tave nusprendė patikėti vien mamos priežiūrai. Senąjį stiklinį namuką paliekam, persikeliam į senoviškesnį inkubatorių ir važiuojam į palatą. Pradžioje esi šiek tiek susijaudinęs, nes šito inkubatoriaus viduje labiau girdisi ūžimas, bet po valandėlės nurimsti. Aparatą, rodantį organizmo parametrus, turim palikti, tačiau dėl to nesibaiminu - nuo tavo sesės kūdikystės laikų turim išsaugoję po čiužinuku dedamą kvėpavimo judesių sekimo monitorių. Jis pypia taip, kad tikrai nieko rimto neprasnausim. Kad galėčiau atgauti jėgas po dienos maratono, nuo šiol tavimi naktį pasirūpins Močiutė (mama, begalinis AČIŪ tau už pagalbą). O aš tiesiog kaifuoju, kurdama mūsų asmeninę erdvę, su pasimėgavimu derindama paklotėlių, užklotėlių, liemenių ir kojinyčių spalvas.
Tik gaila, kad tu nesijauti gerai. Nuo didinamos geležies dozės skrandukas ima dar labiau streikuoti. Baisu žiūrėti, kaip toks mažas vaikiukas, sudavus vaistus, valandą laiko tąsosi, vemdamas ir klykdamas. Prie viso to prisideda viduriavimas, pilvo skausmai. Laimei, gydytojos pasiūlytas kitos rūšies geležies preparatas tiko kur kas labiau. Viduriavimas baigėsi, mažiuko savijauta pagerėjo, liko tik labai gausūs atpylinėjimai čiurkšlėmis vienu metu einantys ir pro burną, ir pro nosį. Kad neįtrauktum pieno į plaučius, būtų geriau guldyti tave ant šono. Tačiau taip gulint dėl itin minkštų kaulų galvytė jau tapo pastebimai suplokštėjusi. Turim guldyti leliuką ant nugaros, dar iš abiejų pusių paramstant galvą, kad nesideformuotų dar labiau.
Maitinimosi zondas gerklėje tau ima vis mažiau patikti. Jau seniau bandydavai jį ištraukti užkabinęs pirštukais. Pradžioje nuo to apsaugodavo pritvirtintos pirštinės. Tačiau kai įsigudrinai tą svetimkūnį stumti liežuviu, jis ėmė nuolat krypti iš savo vietos. Tuo labiau, kad atpylinėjimų metu neišvengiamai sušlapdavo ir atlipdavo prilaikantys pleistrai. Zondui esant netaisyklingoje padėtyje, pienas gali patekti į kvėpavimo takus, tad jį taisyti ar dėti iš naujo tekdavo beveik prieš kiekvieną maitinimą. Iš visų jėgų stengėmės išmokti visą pieno normą suvalgyti iš buteliuko, kad nebereikėtų tos nemalonios procedūros. Bet reikalaujamų suvalgyti mililitrų skaičius taip pat didėjo, ir niekaip nepavykdavo jų pasivyti. Po ilgos valgymo treniruotės pervargęs kruopiukas tiesiog užmigdavo, taip ir neįveikęs savo porcijos. Vieną vėlų vakarą seselę pakviečiau pataisyti eilinį kartą išsiklaipiusio zondo. Ji padarė ko prašoma, bet po to atbogino visų virtuvėlėje buvusių rūšių buteliukus ir atkakliai pradėjo bandyti juos bei specialias vaiko laikymo padėtis, kuriose žindukas labiausiai stimuliuoja gomuryje esančius reikiamus taškus. Iš nuostabos išplėtus akis žiūrėjau, kaip buteliuke nyksta paskutiniai pieno lašai. Norėjosi išbučiuoti tą sesutę iš džiaugsmo ir iš dėkingumo. Nuo tos nakties mums gyvenimas tapo kur kas malonesnis.
Prieš šį džiaugsmingą įvykį prieš porą dienų buvo įvykęs dar vienas. Bekeičiant zondą, slaugytoja pleistro juostelę, kurios prireiks pritvirtinimui, iš vidaus prilipdė prie inkubatoriaus lubų. Ir netikėtai išvydau, jog mano žvirbliukas, kurio žvilgsnis paprastai būdavo į niekur, ėmė ir įsistebeilijo į tą viršum jo kabantį daiktą! Negalėjau patikėti savo akimis jis fiksuoja žvilgsnį! Šis pasiekimas, turint omeny neaiškias raidos prognozes, suteikė labai daug optimizmo. Gal viskas bus ne taip jau ir blogai? Juk kai pagalvoji esi tikras šaunuolis. Dar septynias savaites tau priklausytų saldžiai snausti mamos pilvelyje, bet jau sugebi valgyti iš buteliuko, fiksuoji žvilgsnį, gulėdamas ant nugaros sukioji galvą, rankyčių skėstelėjimu reaguoji į durelių trinktelėjimą, burnytėje sugebi išlaikyti savo mažulytį čiulptuką. Ir, kas be ko - pasiekei solidų 1,5 kg. svorį.
Atėjus vakaro metui, kuomet nebėra vizitacijų, ekskursijų, kuomet durų nebevarsto gydytojai ir seselės, ateina Mūsų laikas. Išsiimu tave iš inkubatoriaus ir, šiltai užklotą, pasiguldau ant krūtinės. Tau patinka čia būti, jausti kūno šilumą, girdėti širdies plakimą. Vieną vakarą, vietoj to, kad kaip visuomet ramiai priglustum, iš visų jėgų pakeli galvytę ir knapsėdamas imi neramiai kažko ieškoti. Netrukus, burnytėje pajutęs spenelį, palaimingai užsnūsti. Praeina dar savaitėlė. Pakankamai susiprėji, kad išmoktum žįsti. Ir tokių iki graudulio mielų akimirkų turime daug daug.
Tolesni tyrimai per daug nenugąsdina. Trečioji smegenų echoskopija buvo parodžius, kad skilveliai dar padidėjo, tačiau po kurio laiko atlikta ketvirtoji nustatė, kad skysčių kaupimasis stabilizavosi, buvusios cistelės subliuško. Kraujas nekoks - hemoglobinas tik 80 ir turi tendenciją toliau kristi. Didėja bambos išvarža. Tačiau širdutės ūžesiai silpnesni, akių dugne ir po trečio tikrinimo vis dar nieko blogo, klausa be pakitimų.
Dviejų mėnesių sukakties proga pasipuoši neišnešiotukiško dydžio šliaužtinukais (tiksliau, paskęsti juose) ir persikeli į lovelę. Kaip smagu tave kalbinti ne per stiklo langelį! Nors palatoje apie 25 laipsnius, tau žvarbu. Dėl silpnos termoreguliacijos reikiamą kūno temperatūrą išlaikai tik kaip kokonas įvyniotas į vilnonius pledus. Tačiau tokį kokoniuką jau ir iki soties panešioti, ir pamyluoti galima.
Vis dar nepalieka nesandaraus skrandžio sunkumai. Gydytoja jau žino, kad jei nepraėjo dvi valandos po maitinimo, mūsų kleckiuko geriau neapžiūrinėti. Nes vien stetoskopo prilietimas prie krūtinės išprovokuodavo apsipylimą. Bent porą valandų po valgio turėdavom laikyti jį stačiai ar pusiau stačiai tuomet fontanai nebūdavo tokie gausūs. Geroji pusė buvo ta, kad būnant ne inkubatoriuje, tai daryti buvo kur kas lengviau. To dėka ir mažiuko svoris ėmė sparčiau augti.
Naujųjų metų išvakarėse įvyko tai, ko, rodės, niekada nesulauksim. Palikę ligoninės sienas, parsivežėme brangiausiąjį, du kilogramus sveriantį ryšulėlį namo.
Pasauliui prasidėjo 2009metai, o mums nauja era. Joje reikėjo daug mokytis. Mokytis auginti kūdikį, kuriam reikia daug daug rūpesčio. Mokytis gyventi tarsi su užstrigusia filmo juosta prieš akis, kuri su visomis smulkmenomis kasdien atkartodavo tą pačią laukimo istoriją, keliaujančią iki euforijos ir atgal. Mokytis gyventi su atsiminimais, kurie ilgą laiką vertė nusukti akis, pamačius laimingą paskutinius mėnesius besilaukiančią moterį. Kurie vertė susigūžti, išvydus mamą, vežančią vežimėlyje dvynukų porelę. Mokytis nuryti graudulį, kuomet dukrytė, nerūpestingai čiauškėdama, glostydavo pušų apsuptyje miegančio akmeninio angeliuko galvelę. Mokytis paleisti. Džiaugtis tuo, ką pavyko išsaugoti.
Ir vėl žvelgti į priekį. Vėl pradėti tikėti. Ir vis drąsiau svajoti apie dar vieną brolį ar sesę savo stebuklėliams.
