Na,bet nuo pradžių. Dar kai tik pradėjau lauktis pirmosios, visada visiems sakiau, kad turėsiu pametinukus. Dauguma tik nusišypsodavo ir sakydavo palauk,kai bus vienas,antro nebesinorės . Bet visų nusivylimui antro užsimaniau,kai dukrytei tebuvo trys mėnesiukai. Kadangi užturėjau tuo metu gimdos uždegimą su dar keletu priedų,tai planavimas porai mėnesiukų nusikėlė. Ir tada............. daug ovuliacijos testukų, meilės žaidimų su vyru ir didžiulė krūva nėštumo testų. Kaip kokia NT maniakė juos pradėjau darytis ko gero už keturių parų nuo paskutinių santykių (baisu,ane) antra juostelė gan greit išlindo. Pradžioj labai jau vaiduokliška, bet kasdien vis ryškesnė. Tas jausmas, kurį patiri pamatydama dvi ryškias II yra nenusakomas ir kaskart vis kitaip jaučiamas. Norėčiau pajaust tą virpulį vėl ir vėl
Prasideda nėštumas. Sakyčiau, gan keista. Pati nesusivokiau ilgai,kad visgi aš vėl laukiuosi. Visas dėmesys skiriamas vyresnėlei, tad pilvuką savo vis pamirštu. Retkarčiais sustoju visame bėgime, nugrimstu į save, pasikalbu su mažuoju pilvuko gyventoju ir tyliai vėl skubu džiaugtis vyresnėlės pasiekimais.
Galiu pasakyt,kad nėštumas be proto lengvas palyginus su pirmuoju. Bet gal dėl to, kad nebeturiu laiko skūstis? Gal būt ir dėl to,kad esu nuolat užsiėmus ir pamirštu nors trumpam sustot? Na, bet nėštumo pabaigoj jau nori nenori tenka sulėtint tempą ir vyrui paaimanuot, kad jau man sunku bais. Visas tas nuolatinis lakstymas į tuoletą naktį varė iš proto. Dar reik nepamiršti, kad dukra naktim prastai miega, tai naktim ir marširuodavau tūlikas, dukros kambarys, mano lova.
Terminas gimdymo vasario 1. Kaip ir pirmąjį kartą echoskopas rodo leliuką dviem savaitėm didesnį. Iš kart žinojau, kad coliukės nebus
Na, bet kita ginė terminą užrašo savaitę anksčiau. Ir aplamai, kažko visi įsitikinę, kad gimdysiu tikrai sausį. Vienžo savo dienos nesulauksiu. Aš kvailelė taip naviai tuo tikiu. Ir sakyčiau ne pirmas gi kartas 
kad taip patikėčiau. Nors širdis jaučia, kad visgi teks nusivilt.Nuo sausio vidurio prasideda beprotiškas laukimas. Bet jaučiuos keistai. Jausmai dviprasmiški. Ir noriu dar nėštumu pasidžiaugt, ir noriu greičiau mažajį kūrinį sūpuot.
Savaitė prieš terminą. Patikra ant kėdės. Viskas pasiruošę. Atsidarymas per du pirštus. Gimdyt galiu bet kada.....tik aišku ne anksčiau
Para prieš terminą,patikra ligoninėj. Tie patys 4cm. Matuojant toniukus fiksuoja ir sarėmius. Aišku nereguliarius. Bet juos jaučiu nuolat jau gerą savaitę
ypatingai vakarais. Kartais net nebejuokinga būdavo. Pasitariam su ginium ką darom. Ar laukiam dar bent savaitę? Mano vyras prieš. Kadangi pirmoji gimė su žalokais vandenim, bijo, kad ir šį kart taip nebūtų. Sutariam vasario 2 leisti vandenis ir žiūrėti kas bus.Iki šiol savęs nesuprantu ir graužiu,kodėl nelaukiau dar savaitę?Galbūt būčiau sulaukius natūralios pradžios? Šitas nelemtas klausimas graužia mane dieną naktį. Kodėl nepalaukiau?
Na, vasario 2 prisistatau savo giniui su visom terbelėm. Priėmime ta pati moteriškė kaip ir prieš metus. Bendrauja grubiai. Bet netyčia užsimenu,kad laukiu pametinuko,tai moteriškė kažkodėl visa persimaino ir nuotaika jos pasikeičia
Pradeda pasakot,kad pati užauginus pametinius ir t.t. Įprastos procedūros. Ir kylam visi į gimdyklas.Šį kart gaunu 5 gimdyklą
(čia kas negimdė šioje ligoninėj,tai 5 gimdykloj yra didžiulis dušas). Kaip aš džiaugiuos ir vis dar naiviai tikiuosi, kad veikla bus, ištemsiu pati be epidūro,pasinaudosiu dušu. Ech......17.00 nuleidžia vandenis. Ir pradedu mint gimdykloj kilometrus. Viskas smagu,linksma. Po biškį sarėmiauju. Pašokinėju ant kamuolio. Pavaikštau. Pliurpiam su ginius apie belenką. Praeina dvi valandos. Sarėmiai visiškai nereguliarūs. Skausmas visiškai nevienodas. Bet aš vos tveriu. Sarėmių stiprumas maximaliausias tik 40 (100 balų skalėje). O aš jau verkt noriu
Kažkoks marazmas. Patikrina kaklelį. Vos vienas nelemtas cm per dvi valandas (atvažiavau su 4cm). Realiai veikla visiškai minimali. Gydytojas iš kart pasako,kad mano skausmo skalė beprotiškai žema (ot ačiū už naujieną ir atimtą viltį ). Iš kart pasako,kad jeigu ir lauksim toliau be skatinamųjų, vistiek pačioj pabaigoj reikės tikrai skatint. Tad siūlo iš kart skatinamuosius. Tipo nėr čia ko laukt.Vat tada ir prasideda. Aš pradedu beprotiškai bliauti. Vargšas vyras nebežino kaip ir guost mane
. Akušerė duria kateterį, o aš raudu pasikukčiodama. Niekaip negaliu patikėt,kad ir VĖL skatins. Man taip liūdna ir negera,kad nieks negali to suprasti. Visi gimdykloj pasimetę. O aš guliu ir žliumbiu.Pirmiausiai pasiprašiau,kad iškart ateitų anesteziologė ir sutvarkytų epidūrą. Neleidžiu jungt lašelinės be epidūro. Vargšė anesteziologė. Moteriškė niekaip nesuprato,ko aš verkiu.O aš net žodžio negaliu ištart per ašaras. Jaučiuos tokia nevykėlė,kad nesugebėjau dar bent savaitę palaukt. O gal? Gal būtų viskas savaime prasidėję? Kokia aš nevykėlė
Graužiu save iki šiol,kad negaliu ištvert skausmo,kad negaliu pakentėt. O taip noriu......................Na,19.00 val. epidūras suleistas,lašelinė skatinamųjų pastatyta. Kaklelis likusius 5cm atsidaro per pusvalandį. Vat tada ir prasideda visas baisumas. Pasodinta aš ant tos nelemtos kėdės-tuoleto. Sarėmiai kas minutę. Epidūras kažkaip keistai veikia
Visą skausmą jaučiu dubens ir gaktos kauluose 
Bet tokį skausmą,kad aš tyliu 
Čia vadinas buvo pats atsakingiausias momentas,kuomet vaikelis slinko žemyn iš lėto. Stumt noriu,bet negalima dar. Visa laimė,paklausau akušerės ir kvėpuoju taisiklingai. Gyvent galima Kiekvieną sarėmį švokščiu,kad trečio vaiko tikrai nebus. Ginius nusišypso ir įsitikinęs pareiškia,kad tikrai bus.20.45 val aš jau ir cezario pasiprašau
ginius pažada,kad už 15min supsiu savo turtą. Nu netikiu,nors užmušk,nes pirmąjį kartą stūmiau pusantros valandos. O pasirodo man ten besėdint,galvutė jau beveik lauke buvo Epidūras jau iš vis neveikia. Skausmas žvėriškas. Atrodo plyšiu visa skersai išilgai. Skatinamieji turbūt srovele varo. Kas kvailiausia, tai akušerė sako stumk ginius nestumk. Balamutino ten jie mane blyn Ir ką 2010.02.02 21.01 val. Gimė mano antroji manekenė 4408gr ir 58 cm. Realiai pagimdžiau per dvi valandas. Greitai,bet tikrai nelengvai.
P.S. Nerašysiu,ką išgirdau ir kaip mane įžeidė žmogus,pas kurį gimdžiau.Pasigedau taktiškumo. Ir aplamai,kažkaip liūdna,kaip prisimenu viską. Iki šiol save graužiu....... gal vertėjo dar palaukt?........ Šis klausimas turbūt nebeleis man prisimint gimdymo taip,kaip aš norėčiau.
P.P.S. TREČIO JAU NORIU
