Atsikeliu iš lovos ir vėl ta galva, skauda baisingai kad net negaliu paeiti, vėl iškviečia kažkokią gydytoją... O aš verkiu nesustoju ir vis klausimas kas man yra, ašaros bėga, ateina sesutė ir vel iš manęs paima sūnutį, ašaros dar labiau rieda, kad negaliu pasirūpinti juo, vėl nematysiu visą naktį...
O viskas prasidėjo dar tada kai gimė pirmėlis, pagimdžiau lengvai ir dar gulėdama gimdykloje pasakiau vyrui kad noriu antro
Metai bėgo, o as vis dažniau pasvajodavau apie kita žirniuką. Grižau po pirmo sūnelio į darbą, jau turėjau planą, truputi padirbti ir planuoti mūsų ilgai lauktą antrą vaikiuką. Pagaliau atėjo kovas, pavasaris, sulaukiau mmm ir pradėjau skrajot padebesiais, paskaičiavau nuo kovo devynis mėnesiukus, juk buvo idomu kada gimtų vaikelis, pamačiau kad gruodis ir greičiausia išeitų per šventes , bet tai manęs neatbaidė, nors gimdyti per Šv.Kalėdas ar Naujus Metus tikrai nenorėjau, bet tada buvo visa nesvarbu, juk gali ir neužkibti iš pirmo karto. Nors širdyje tikėjau kad bus . Ir spėkit ar nebuvo iš pirmo karto, ogi aišku, kai pamačiau II juosteles iš laimės apsiverkiau, kad taip greitai Dienos bėgo, darbe dirbti buvo sunku, laukiau dekreto kada galėsiu kojas istiesti ir nieko nedaryti. Pilvukas vis didėjo ir didėjo, pirmi judesiukai( tikrai nieko nėra nuostabiau), pirmi pasimatymai su žirniuku, aišku ilgai lauktas dekretas ir išsvajotas poilsis. 30 savaitę gydytojas per echo pasakė kad žirniukas sėdi, bet nuramino kad dar yra nemažai laiko ir kad apsivers, bet man jau buvo neramu, kažkodėl nujaučiau kad taip nebus, bet vijau šalin mintis ir laukiau tos lemtingos dienos
, bet deja... praėjo 34,35,36 savaitės ir jokių pokyčių. Užsirašau vizitui į AK pas viena geriausių gydytojų Juršėną, apžiūrėjęs pasiūlė daryti apvertimą, o jei nepavyks tada beliks tik cezaris. Sutarėm datą kad atvyksiu jau su daiktais pirmadieni gruodžio 14 dieną (širdyje apsidžiaugiau, kad nereiks gimdyti per šventes, nes terminas mano buvo gruodžio 22-24). Dabar tik reikėjo išlaukt tos datos. Širdyje tai as to apvertimo visai nenorėjau, gal ne tiek kad nenorėjau, bet bijojau, o jei kas atsitiks, o gimdyt naturaliai iš vis bijojau, kažkaip nusiteikinėjau CP.Pagaliai sekmadienis gruodžio 13 diena. Šiandien mano mamos jubiliejus, aišku jau nevažiavome sveikinti, nes kelionė nemenka, o ryt laukia mūsų susitikimas su žirniuku. Visa dieną kažkaip neramu, nesinori net valgyti, peržiuriu dar tasę, pasitvarkinėju, kažko noras užėjo ir grindis išsiplauti, vyras pasisiūlo padėti, bet nežinau kodėl, bet noriu pati.
Vakaras, pakalbu per skypa su mama, pasveikinu su gimtadieniu, nors visada as ja paerzindavau, sakau žiurek ir gims mūsų sūnutis per tavo jubiliejų ir dar 13 dieną ir bus tau graži dovanėlė. Aišku dabar buvo šansai maži pagimdyt, nes jaučiausi gerai, o ir nusiteikiau, kiek čia beliko, juk viskas jau ryt. Ir spėkit ar aš išlaukiau...
Pakalbu su mama ir pokšt (atsimenu ta nemalonų jausmą nuo pirmo gimdymo), vandenys, vyrui sakau vandenys bėga, tas sako gal dar nea, akys dideles, mano akys pilnos baimės, ka dabar daryt, jaučiusi kaip pirmokė neparuošus pamokų. Skambinam per draugus ir pazįstamus kur palikti vyresnėlį, kad vyras galėtų gimdyme dakyvauti, širdyje pasidžiaugiu, kad tai ne naktis o dar tik 18 val. ir galės gal kas priglausti mūsų sūniuką.
Sekmadienio vakaras, visur ramu, gatvės apytuščios, nuvažiuojam į AK labai greitai, o man vis kvirba klausymas, ka daryti juk maziukas sėdi, kviesti Juršėną ar nesitarus gimdyti. Budinti gydytoja apžiūri, paklausia gal naturaliai bandysiu, nes lelius nėra didelis, aš tik galvą kraipau. Paskambinu Juršėnui, jis negali atvykti nes ne Vilniuje, bet rekomenduoja kitą gydytoją, kuri pasirodo mane ir apžiurėjo. Nuveda i gimdyklą, gražu, viskas suremontuota, jauki aplinka, paguldo ant lovos ir lašina pirmas lašelines ruošia mane operacijai. Pagalvoju gal ir gerai, vaikiukiukas pats pasirinko diena kada jam gimti ir nebus priverstinis. Pradedu jausti pirmus sąrėmius, jetus kaip saldu, vaizdai iškyla kai gimdžiau pirmėlį, ojei kaip saldu... Gydytoja vis dar perklausinėja, o gal bandysiu pati, o aš tik sakau nea, galvoju greičiau vežkit i operacinę, nes jau neištversiu. Vyras dar bando juokauti, aišku nuo tų sąrėmių malonumo pusės negirdžiu. Staiga pajuda stalas ir mane išveža, pagalvoju, pagaliau ir širdis uždainuoja jau greitai. Vėl sąrėmis, gydytoja koridoriuje dar perklausia o gal rimtai gimdom naturaliai, sustabdo koridoriuje lova, mane dar kartą apžiuri, kaklelis blogai atsidarinėja, o ir lelius aukštai, o dar sėdmeninė. Sako nieko nebus, širdyje atsidūstu, kad ir gerai, nes tikrai bijojau rizikuoti vaikeliu.
Operacinė, visur didelės lempos, vien tik moteriškas kolektyvas, padaro spinalinę nejautrą ir paguldo, jaučiu kaip užvaldo mane kažkoks keistas baimės jausmas, pradedu nejausti kojų, vieną ranką pririša. Iš pradžių atrodo keistai, bet paskui suvokiu, kad tai daro sąmoningai, nes užvaldo toks keistas jausmas, kad norisi lyg rėkti lyg blaškytis, lyg lipti nuo stalo... Valdausi ir veju visas mintis lauk. Viskas trunka apie 20 minučių, bet man atrodo amžinybė, uždeda dujų pakvepuoti ir kažkaip viskas nurimsta ir tik girdžiu verksmą, jums gimė berniukas...Akušerė parodo sūniuką, pamatau tik jo dideles pramerktas akutes ir man tada pasidaro ramu ir gera gruodžio 13 , sekmadienį 21 val., per mamos gimtadienį gimė dovanėlė.
Džiaugėmės su vyru kartu, tada buvo jau niekas nesvarbu, vyras nuėjo nufotografuoti mūsų žirniuko į naujagymių skyrių, jetus koks gražutis ... Dabar beliko tik atsigauti ir džiaugtis savo stebuklu.
Ant rytdienos atnešė ir mano džiaugsmelį, toks mažutis ir gražutis, pirmas pamaitinimas, kleckutis atrodė toks tobulas, viską žino ir moka, glaudžiau ir džiaugiuosi tuo stebuklu.
Kitos dienos rytas, bandau daugiau judėti, o jau galvos skausmas nerealus, baisiau už sąrėmius, kas man, niekas nepaaiškina, viena gydytoja bando juokauti, kad as prisigalvoju ir man nėr taip blogai, o aš kelio nematau per ašaras ir skausmą. Jau kai 40-šimtą kartą nuėjau skūsdamasi kad man blogai , tai tada suregavo, tą diena nežinau kiek visko prigeriau ir sulašino, bet ir tai nepadėjo. Sesutes sako buna taip po CP , bet sako nedažnai, aišku, manęs tai neguodė, ta naktį ir savo mažiuko nemačiau, negalejau glausti. Džiaugsmas virto pragarišku galvos skausmu, dar ir dabar ji prisimenu
. Aciū Juršėnui kuris normaliai paaiškino, kad taip būna ir geriausias vaistas laikas , citramonas ir kava... Laikas bėga, mums jau du mėnesiukai, augam, stiprėjam, visi skausmai ir baimės užmarštyje, už lango vis dar krenta snaigės, gražią žiemą ir datą pasirinko mūsų žirniukas, o aš laiminga tarp trijų vyruku, džiaugiuos kad turiu juos visus...
Tomukas 2009-12-13
