Mano mergytė turėjo gimti rugsėjo 24 d., tačiau daiktus susikroviau jau mėnesį prieš tą datą, nes buvo nuojauta, kad sulauksim vaikelio anksčiau Beje, taip ir nežinojom, ko laukiam, nes mano angeliukas per visus tuos kartus, kai echoskopavo, buvo atsukusi nugarą Daug kas aplinkui tvirtino, kad bus berniukas (pilvo forma, mano išvaizda ir panašūs liaudiški spėjimai), mes ir patys tikėjomės berniuko, nors vardą išrinkom mergaitei 
Rugsėjo 6 d. šeštadieni atšventėm mano uošvienės gimtadienį (šventėm iki 5 ryto
), sekmadienį vis paskaudendavo pilvą, bet pagalvojau, kad gal pavargusi, reikia pailsėti. Apie 10 val. vakaro skausmai vis pasikartodavo, bandžiau užmigti, bet niekaip neradau patogios pozicijos. Beje, turiu pasakyti, kad tai pirmas mūsų vaikelis ir aš nelabai įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti sąrėmiai ir kaip bus su tuo gimdymu. Tiesiog pasiklioviau, kad viskas bus gerai Mano mieliausias vyras vis bandė raminti, kad gal čia nuovargis kaltas, kad pabandyčiau užmigti, juk jam kitą dieną į darbą Apie 12 val. jau ėmiau knygą į rankas (Nėščiosios vadovą) ir skaičiau, kaip čia įvertinti tuos sąrėmius. Skaičiavau, kiek laiko trunka ir kas kiek laiko kartojasi ir vis svarsčiau, ar jau čia tie tikrieji Vandenys nenubėgo, tai taip ir nesupratau, ar aš jau čia gimdau, ar dar ne. Galiausiai 1 val. nakties skambinau savo gydytojai, kuri, pasirodo, atostogauja užsienyje Ji patarė važiuot į gimdymo namus. Iš namų išvažiavom 2 val., po pusvalandžio jau buvom Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose (per tą pusvalandį sulaukiau 5 pilvo susitraukimų). Mus pasitiko apsimiegojusi sesute ir palydėjo į priimamajį. Paguldė mane matuoti sąrėmių, paskui liepė persirengti ir eiti ant kėdės. Išvada - 8 cm prasivėręs kaklelis Žodžiu, ir aš, ir vyras su visa taše atsidūrėme gimdymo palatoje. Akušerė užsiminė apie vaistus, bet jau nebuvo prasmės, o aš ir pati nenorėjau. Dar porą kartų nuėjau iki tualeto, bet sąrėmiai vis dažnėjo, tad galiausiai atsidūriau ant kėdės. Sąrėmiai, ypač paskutinieji, tikrai buvo skausmingi, bet ne tiek, kad neištverčiau. Vyras visą laiką buvo šalia, o aš galiausiai visą dėmesį sutelkiau į gimdymą. Ir štai - 4.22 val. daktarė mums pranešė - mergytė! Tuo momentu šmėkštelėjo tik viena mintis: sveika, mano mieloji Elija Ji buvo labai susirūpinusi ir garsiai verkė, nenustojo net paguldyta man ant krūtinės. Paskui daktarė padavė ją tėčiui ir Elija nurimo. Dabar galiu pasakyti, kad gimdymas buvo lengvas, o tą skausmą tikrai verta iškęsti. Tikiuosi, su antru vaikiuku jau būsiu protingesnė, sugebėsiu atskirti sąrėmius ir tikrai gimdysiu pati
Dėkoju Dievui už savo mažą angelėlį ir sėkmingą gimdymą 
