Paryžius...Paryžius...Paryžius...

apie savo kelionę pradėjau rašyti bendroj temoj apie paryžių, bet, papačiau, kad pakankamai išsiplėčiau tai nusprendžiau čia pabandyt padaryt foto reportažą iš mūs kelionės

Paryžius Paryžius Paryžius.....kuo toliau tuo didesnė nostalgija jam...jau iškraustyti lagaminai ir išskalbtas visas "turtas" bei surūšiuotos lauktuvės laikas ir įspūdžiams

pati kelionės pradžia nenuteikė labai smagiai, nes atvykus į Palangos oro uostą sužinojom, kad mažojo piliečio vežimaičio niekas į lėktuvą neleis pasiimti, o teks priduoti į bagažą ir pasiimti tik Paryžiuje, tai labai pergyvenau dėl jo būklės pasiimant iš bagažo....bet užbėgus įvykiams už akių pasakysiu, kad vežimatis sveikas, pakeliavęs lėktuvų bagažuose, tik su apibrozdintom rankenom beje skridom su SAS

nusileidom Šarlio de Golio ( pavadinimus rašysiu lietuviškai, nes labai jau sunku su prancūzų kalba, todėl nenoriu jokių kurioziškų pavadinimų kad gautųsi ) penktadienio popietę, paitiko mus Paryžius tokiu visai neprastu oru. visos pajėgos buvo mestos lagaminų paieškai ir autobuso, kuris nuvežtų iki rer traukinukų, čia maždaug kaip metro, tik jie turbūt tolimesniais reisais važinėja...ir kaina jo...8Eur žmogui taip nuteikė nelabai džiugiai, bet pasirinkimo nebuvo jokio... tad perkam bilietus ir keliaujam link traukinukų, o čia dar viena staigmena - vežimaičiu pravažiuot tai nėr pro kur.. teko bendrom anglų - prancūzų ir gestų kalbos pagalba prašyti darbuotojų, kad praleistų pro kokius nors vartus ir...aišku tie vartai atsirado ir aš su vežimaičiu pravažiavau nepažymėjus bilieto ech tada ir supratau, kad prieš akis pakankamai daug vargo bus su metro ir vežimu, mano nerimas pasiteisino, nes tik nedaugumoje stočių buvo varteliai, tad da-nokai vežimą tiesiog perkeldavom per viršų arba jau kraštutiniais atvejais tekdavo susilankstyt, o jau apie laiptus tai išvis nekalbu, nes dažniausiai nesant net eskalatoriaus teko mažąjį ponaitį nešiot su visu vežimu... taigi visai nesunkiai pasiekėm metro, nes nukreipiančių rodyklių tikrai netrūko, o nors kiek suprantant metro sistemą tai buvo tikrai nesunku. tik va išlipus kaip ir savo stotyje pasimetėm, nes tikrai neturėjom nuorodos, kur judėt nuo metro stoties link viešbučio..
taigi prasidėjo pirmasis klaidžiojimas vakariniame Paryžiuje su lagaminais ir žemėlapiu bet...sustojus vienoj viečikės pasitikslint kokioj vistik sankryžoj randamės ir kur traukti toliau prišoko vienas pagyvenęs vyriokas aiškindamas, aišku prancūziškai, kad jis mums gali padėt ir rodydamas ženklais ko mums reik, mes, lietuviai, svetimoj šaly, iškart buvom apimti panikos, ko tas žmogelis čia prie mūs prikibo ir ar su gerais ketinimais jis čia mus atakuoja . netrukus išsiaiškinom, kad mūsų džiaugsmui, jis pakankamai gerai kalba angliškai, jo ketinimai tikrai tik geranoriški ir...yra visai ne pranncūzas, o, berods, ispanas. taigi jis mus vėl nutempė atgalios link metro stoties, nes pasirodo žygiavom visai priešingon pusėn. tada jau visai nesunkiai pasiekėm viešbutį, kurį jau buvom užsisakę čia Lietuvoje ir apsimokėje, kad būt mažiau problemų.
įėjus į užsakytą kambarį laukė sekanti staigmena - kadangi važiavom su mažu vaiku, tai užsisakinėdami viešbutį iškėlėm sąlygą, kad būtų lovytė mažyliui, o radom kambaryje dvigulę lovą ir dvi kušetes....bet sprendimą greit suradom, nes trauktis tikrai nebenuvo kur, sustūmėm visas lovas į vieną didžiulę tai daugiausia džiaugsmo buvo Igniukui, kuris visokiais būdais linksminosi tokioj lovų karalystėj. šiaip ne taip įsikūrę išsitraukėm savo lietuviškąją vakarienę ir užkandę iškeliavom paslampinėt po aplinkinius rajonus, nes keliauti iki iki bent kokių įžymybių jau nebebuvo jėgų....
visai netoliese radom nedidukę parduotuvikę dar dirbančią, nors jau buvo apie 10 val vakaro ir tokiu laiku ten tikrai nedaug kas dirba. pirmasisi pirkinys Paryžiuje, žinoma be metro bilietų, - vyno butelaitis smagiai pasivaikščioję po "savąjį" rajoną, iš kurio judrumo buvo galima spęsti, kad tai pakankamai didelis centras, ir pastebėję, kad viena iš šalia einančių gatvelių buvo laaaaabai jau pilna juodukų, kas sukėlė šiek tiek nerimo, žinant apie neramumus Paryžiaus priemiesčiuose, parkeliavom savo kambarėlin, kur labai jau greitai suguldę vaikus pasimėgavom vynaičiu....


ohoho kaip aš čia išsiplėčiau o tai tik pirmas vakaras

taigi šeštadienis Paryžiuje prasidėjo neįprastai anksti, nes niekada mes nesikeliam tokiu laiiu, - 7 val ryto mažylis pramerkė akis ir neužilgo pareiškė - šoksiu, ką turėjo reikšti, kad pasitraukite visi į šonus ir padarykite vietos šokinėjimui didžiojoje lovų karalystėje na ką keliamės, tai keliamės....išsiunčiu didžiuosius vyrus į apčią pirmųjų prancūziškų pusryčių, tai Mantas pasiliko valgyt apačioje, o vyras grįžo su pilnu padėklų bandelių, kurosanų, sviesto, marmaledo ir kaaaavos diiiidžiulis kavinukas dar vienas pasisotinom visam pusdieniui, o kavos užteko net visai dienai.
taigi prie kavos puodelio prasidėjo šios dienos kelionių maršruto analizavimas, dėkui Agneiklimjan bei kitoms apislankiuoms Paryžiuje ir pateikusioms labai išsamią informaciją
taigi, supratę, kad gyvenam visai netoli Monmartro pirmiausia ir patraukėm jo pusėn, eidami palčiu Magentos bulvaru, kuriame daugiausia buvo....vestuvinių rūbų parduotuvių čia matyt koks tai rajonas toks... pasukus iš šio bulvaro link Monmartro ir Sakver Skvero, tikrai pastebimai pasileitė publika ir aplinka, toks didžiulis laisvės alsavimas, žmonių paprastumas, creper ir sumuštiniai gatvėse, kepti kaštonai ir kukurūzai, kurių taip ir nesiryžom paragaut..., ir pirmoji parduotuvė, prasidėjusi jau lauke ir einanti palei visą gatvę net per kelis namus. tik įėjus pabandėm ieškot žaislų skyriaus, kad galėčiau palikt savo vyrus pažaist , o pati prasinešt per tuos kelis aukštus. ai, ties, įlįst parduotuvėn vistik labiau privertė prasidėjęs lietus, kuris, kaip mes ir tikėjomės, nesitęsė labai jau ilgai. taigi, vyrai pažaidė su žaisliukais, nes mums su mažiums nekyla problemų žaislų parduotuvėse, svarbiausia jam duoti laiko pasidžiaugt žaisliukais, o paskui išsirinkt kokį vieną patinkantį ir ramiai iškeliaut iš parduotuvės. taip įvyko ir šį kart, mažylis išėjo tik su motociklu už 1 eur ir staliaus įrankiais už 1,5 Eur, pigiakas tas mano vaikis nors motociklas taip ir pasiliko Paryžiaus šiukšlynuose.... sulūžo... nors to reikėjo ir tikėtis iš tokio pigiako...
išėjus iš parduotuvės ir dar lengvai krapnojant lietučiui patraukėm lig Monmartro širdies, kur vėl pakankamai ilgai aiškinomės kaip su vežimaičiu pakilt į tas aukštybes, kol atradom funikulierių, kuriam tinka ir metro biliečiukai, ir vėl...aš važiavau "zuikiu" nes įleido pro kitus vartelius su vežimu


tiesa, dar bebūnant apačioje buvome apgauti nė nepastebėjom, kaip prie mudviejų su Mantu prišoko pirą juodukų ir greitakalbe šnekėdami, paprašė ištiest po pirštą, užkabino po virvelę ir prie mūs akių nupunė šaunias rankos virvutes, bei jas užrišo ant riešo, o paskui......žinoma paprašė susimokėt kažkaip baisingai pasimečiau...tai suplojom su Mantu po 4 Eur už vieną virvikę žodžiu tai sąlygiškai buvo pirmasis brangiausias pirkinys bet pats įspūdis buvo

užtai jau leisdamiesi nuo kalno abu išdidžiai pripuolantiems juodukams demonstravom savo juostikes, o jie džiaugsmingai spaudė mums rankas, kad jau kažkam iš jų kompanijos pavužyko mus apgaut bet, nėra to blogo, kas neišeitų į gera - Manto draugei manoji nurišta juostelė tapo puiki dovana
prisipirkę įvairiausių suvenyrų, nes anot rekomendacijų, jie čia pigiausi, patraukėm ieškot kitų didžiojo miesto įžymybių kadangi mažius dar vis miegojo, tai nusprendėm pietaut kai jis pabus, o iki tol pasisotinti kurosanais žvilgerėję žemėlapin nutarėm, kad sekantis mūs kelionės tikslas - Pompidu centras ir ten vykstančios atrakcijos, o pakeliui ir pasieškosim kokios viečikės užvalgyti, nes jau pilvai vis gurguliukus kėlė....va čia ir prasidėjo sunkioji tos dienos kelionės dalis, nes...na nebuvo kur pavalgyt...nes juk važiavom su mažyliu, o jam kažkokio tai padažinio ar visai neiaškaus maisto tai nesinorėjo siūlyt....taip keliavom iš baro į barą vis prarasdami viltį kažką rast normalaus ir karšto valgomo, nes, ar mes jau taip pataikė, bet ten baruose nevalgomi karši patiekalai, na nebent kokio omleto dar gali gaut....ir aišku aplink visur sumuštiniai-bagetės. galų gale nusprendėm lįst kokion parduotuvėn ir bandyt rast ten kažko valgomo, bet ir vėl bandelės....ech prisipirkom mes jų kirminui numalšint ir keliavom toliau.
vis dar besidairydami į aplinkinius barus priėjom Pompidu centrą ir superinį fontaną kuriuo labiausiai buvo sužavėtas Ignas, o ypač kai šalia jo prasidėjo grand koncertas įspūdingo orkestrėlio, tiesiog jaunimo grupelė su įvairiais pučiamais instrumentais ir būgnais surengė tokį šou, kad mažio nėjo iš ten ištemt galų gale nuviliojm pasižiūrėt dviratininkų atrakcijų, kuriomis jau labiausiai žavėjosi Mantas

pagaliau eidami nuo šio centro pastebėjom pažįstamo maisto viečikę, nors ji tikrai nebuvo tai, kuomi aš tikėjaus maitintis Paryžiuje - greito maisto restoraniukas, toks a la makdonald, bet jame pateikiam kepta vištiena įvairiausių skonių. bet, kadnagi, vistik jau žarna rijo žarną, tai strimgalviais puolėm jo pusėm žinodami, kad ten rasim ir bulvyčių, kuriomis šiek tiek pasotinsim ir mažių, jis beje smagiai sėdėdamas prie staliuko kirto ir mėsytę
taigi, sunkioji dalis kaip ir baigta, pilvai pilni, traukiam toliau, susikrovę maišelin tai, ko nespėjom suvalgyt, nes mažasis kažko įnirtingai pradėjo plėštis laukan. visai šalia buvo Les Hales didžiulis prekybinis centras visas po žeme ir ten, mažojo keliautojo džiaugsmui įspūdinga arkliukų karuselė, pro kurią jau nėjo pratemt ir teko suktis

smagiai pasisukę arkliukais ir parodę jiems atia atia patraukėm toliau, šiuo metu mūs tikslas buvo Luvras ir mažoji Triumfo arka. pasirodo buvome visai netoliese ir greit pasiekėm diiiidžiulius Luvro rūmus kurie apšviesti atrodė išties įspūdingai ypač įžengus kieman. gaila nuotraukoj nesimato to grožio, nes kažkaip išsitempė lempų atšvaitai

a

pėję aplink radome įėjimą muziejun, prie kurio Mantas nusprendė įsiamžinti

tipo va jis - įėjimas į Luvrą

bevaikščiodami po šią aikštę pastebėjom juoduką benešiojantį mirksinčius Eifeliukus ir siūlantį juos praeiviams, žinoma sulaukėm ir mes jo dėmesio, bet jam pasiūlius pirkt, aš nusiteikiau gan pesimistiškai, ir nusprendžiau, kad jau manes daugiau nebeapgaus bet vyrukas buvo gan atkaklus tad galų gale prašydamas už tą švytinčią grožybę 10 Eur, paklausė kiek už ją duotume - vyras mestelėjo 5Eur ir...jis nelabai daug prieštaraudamas pardavė (kitą dieną vaikštinėdami palei Seną, matėm šiek tiek mažesnius po berods 7Eur, tai nors šį kart neapsipirkom)

nuo Luvro patraukėm vėl link Senos ir ten mus pasitiko gražuolis tolumoje bluksintis Eifelis uch kaip širdelę suspaudė. kadangi jis buvo pakankamai toli, o arčiausiai metro pasirodė besąs Noterdamas, tai mes palei upę patraukėm jo link. jau nuovargis spaudė kojeles, bet noras pamatyt dar vieną Paryžiaus grožybę buvo kiek stipresnis, net už Manto bambėjimus

nušvito jis prieš mūs akis visa grožybe , akimirkomis net visas nuovargis pasimiršdavo. nepakartojamas vaizdelis dar pasižiūrėje gatvės fokusininkų pasirodymo, kuriuo vėl labai susidomėjęs buvo Igniukas, nes ten dalyvavo ir paukščiukas, patraukėm link metro, kur....pasiklydom...na tiesio, matyt, nuovargis padarė savo ir įsėdom į priešingą pusę važiuojantį traukinį...teko sekančioj stoty lipt lauk ir ieškotis kaip sugrįžt į pradinį tašką...nuovarigis, įtempti nervai....ech....tokią padėtį galėjo išgelbėti tik vynas nusipirktas vienoje iš rastų Nikolas parduotuvėlių....

vaikai suguldyti, vyno stiklinaitės rankose, nuostabūs įspūdžiai

toliau....manau kitą dieną, nes jau ir taip raidelė painiojas nuo pranzūziškų prisiminimų ir vynelio

Dar viena Paryžiaus auka . Manau puikiai įsitikinot, kad ne mitas, ne mitas tas Paryžius . Šaunu, kad tokie jūsų įspūdžiai.

O dėl tų Sacre Coeur juodukų pamiršau perspėt . Visą laiką jie ten medžioja ir taip įkyriai - su vienu šią vasarą net susistumdžiau . Po savaitės jau mane pažindavo iš tolo (Sacre Coeur+karuselė apačioj - "mano" zona ), pasišypsodavo ir jau taip nebelįsdavo su "Hello, please African souvenir" (ar kažkuo panašiu).

O vakarinis Luvras, naktinė Notre Dame, pasisėdėjimas ant Pont Neuf ar Place de Concorde .

Tai kaip ten toliau?

niu ką, išsiunčiau vyrus laukan, tad bandau tęsti....

Sekmadienio rytas jau buvo kiek ilgėlesnis, nes mažis matyt apsiprato su nauju savo guoliu ir tikrai šauniai pamiegojo, kad ..... net negirdėjom kaip tėtis pusryčius į kambarį parnešė ir pradėjo žadint, kad kava šala taigi vėl prikirtę šviežutėlių bandelių, kurosanų ir pripampę visai dienai kavos susiruošėm šturmuot Paryžių. Šios dienos tikslas - vakarinis Eifelis, aplankant vakarykštes naktines vietas. žvigterėjus žemėlapin, pamatėm, kad važiuot nelabai ir apsimoka, juo labiau, kad už lango smagiai švietė saulutė

patraukėm jau pakankamai gerai pažįstamu Sebastopol bulvaru centro link. jautėsi tikras sekmadienis - visos parduotuvių, kirpyklų, o jų čia buvo vos ne kas antrame name ir laaaaabai jau netvarkingų, langinės buvo uždarytos, užtrauktos grotos ir vaikštinėjo tik pavieniai žmogeliai. Pas mus tokių sekmadienių vistik nebūna, nes aplink zuja gyvenimas. dar vakar vaikštinėjan, jau kiek papildytais pilvais, pastėbėjome, kad les Hales pastatuose yra kažkokia valgyklėslės tipo užeigėlė, tad nutarėm žvilgterėt į ją arčiau ir apmastyt galimybę čia sugrįžt papietaut, po vakarykščių pasimetėliškų klajonių...o beinant pro šalį, nors visokiais būdais bandėm patraukti mažylio dėmesį kiton pusėn, buvo vėl užfiksuoti arkliukai ir pasigirdo nenustygstamas prašymas iškelti iš vežimo iškėliau pravažiavus pro šalį kiek ir tikėdamasi, kad jis nelabai prisimins kurion pusėn traukti...kut rau - kliuukai kliuukai ir patraukė karuselės link
taigi vėl buvo apsukti keli ratai sėdint ant arkliuko, o parodžius jiems atia atia, keliavom toliau.
tada gatvėm gatvelytėm patraukėm Noter Damo link aplankydami nuostabius parlamento rūmus

o jau nuo rotušės per tiltuką ir prieš akis vėl gražusis Noter Dame, tik apšvietas saulės spindulių ir nesvietiškos masės žmonių aplink jį, tai visiškai skirtingi įspūdžiai, tik, manau, kad pirmiau vistik reikia pamatyt dieną tą grožį, o paskui grožėtis naktį o kalbų kalbelių gali prisiklausyt aplink jį, o žmonių turbūt iš visų pasaulio kampelių prikeliavę

ech, kadangi per Bitę nebeina daugiau šiandien krauti nuotraukų, tai dabar teks trumpinti žinutes ir segiot po nuotraukytę

keliaudami palei Sena nuo Noter Damo, grožėjomės tiltais ir tikrai ne sekmadieniškai judriu Paryžiaus centru. chmmmm tiek keliavus mano vyrus prispaudė gamtos reikalai, tai jie užsuko į gretima esančia piceriją, o aš pasilikau dar dairytis aplink....visai netyčia akis užkliuvo už tos picerijos meniu ir ten pastebėjau labai jau patrauklų dalykėlį - vaikams iki 12 metų sudaromas atskiras meniu ir superinė kaina - 7 Eur už picą, gėrimą ir desertą. nors dar tikrai nebuvom tokie žvėriškai alkani, bet progos nusprendėm nepraleist ir paietavom už .... 100 .... litukų, man su mažuoju tikrai užteko tos "vaikiškos" porcijos, Mantas taip pat pavalgė iš antrosios kaipo vaikiškos, tik tėčiui teko užsisakinėt atskitą picikę. o įdomiausia tai, kad vaikams buvo patiektos lygiai tokios pat picos, kurios bendram meniu kainuoja 10-13 Eur. Na Lietuvoj, tai jau tikrai būč šaukus, kad už tokią kainą galėjom ir geriau pavalgyt, bet čia paryžiuje, žiūrint į Seną ir matant tolumoje Noter Dame tikrai neatrodė brangu
Žinoma, pavalgius vieną mūs keliauninką vėl pasiglemžė sapnai, todėl vežimėlis visą kelionę buvo geriausias mūsų draugas. sekdami tiltukus mes vis artėjom prie Luvro ir mažosios Triumfo Arkos, kurie dienos spalvomis tikrai sušvito kitaip, tik va, įėjimas į Luvro muziejų, ta stiklo ir metalo piramidė, tikrą įspūdį gali padaryt tik naktį, o dieną....tiesiog saulės spinduliai žaidžiantys stiklo atspindžiuose. bet užtai labai akivaizdžiai pasimatė Luvro dydis, besisukan su filmavimo kamera vos ėjo užmatyt visas tolybes

taigi praeidami pro mažąją Triumfo Arką keliavom toliau, vis tolumoje pastebėdami savo šios dienos tikslą - Eifelį keliavom kaipo ir parkeliu, tik dabar niekaip neberandu jo pavadinimo na jis tęsėsi nuo Luvro iki Concordo aikštės.... va čia matėsi tikrasis sekmadienis - masės žmonių ir tai buvo vieta, kur daugiausiai pamatėme vaikų, nes kažkaip pačiame mieste, jo judrise gatvėse vaikų klegesio nebuvo girdėt. čia vaikams tikras rojus - jokių mašinų, nuostabios pievelės, fontanai. gražiausia, kai aplinkfontanus sustatytos kėdutės ir paryžiečiai mėgaujasi saulės spinduliais ir vandens čiurlenimu. pasibaigus šiam parkui visu grožiu mus pasitiko Concord aikštės obeliskas ir du fontanai, bei tolumoje dunksanti Triumfo arko ir vis artėjantis į dnagų besistiebiantis Eifelis priartėjus pri šios aikštės. Manto jėgos gan išseko, tai sėdo vaikinas ant pakelės stulpelio ir prasėdėjo, kol mes vaikščiojom aplink

įdomus pastebėjimas prie fontanų, kuriuo mes labai nustebom - tai azijiečių vestuvės, na buvo sekmadienis o begalė vestuvinių kortedžų sukinėjosi apie šią aikštę ir fotografavosi fontanų fone. Tiesiog tikrai pagalvojome, kad būtent šie fontanai kažkaip susiję būtent su Azijos kultūra....vakare paskaitę protingose knygutėse sužinojome, kad tai santarvės aikštė, kurią ir puošia Luksoro obeliskas, du fontanai ir aštuonios statulos, simbolizuojančios Prancūzijos miestus.
Pasigrožėjome už Eliziejaus laukų bestovinčia Triumfo arka, bet....jau iki jos jėgų keliaut nebebuvo, tad palikom kitam apsilankymui Paryžiuje ir palei Seną patraukėm link Eifelio. vėl klajojant temstančiom Paryžiaus gatvelėmis vinur kitur vis išlysdavo į dangų besistiebiantis gražuolis, kol galų gale sužibo visu grožiu ir nuostabiom šviesom

taigi priartėjom prie didingojo visos Prancūzijos grožio ir mus pasitiko....milžiniška eilė pasikėlimui į jį, be to mažius dar vis miegojo, tai labai jau įnirtingai svarstėm kaip mes čia kopsim ton aukštybėn, o juk atsisakyti pasikėlimo tikrai nesinorėjo....dar nuliūdino ir žinia, kad informacinėje lentoje perskaitėme jog su vežimais pasikelti negalima....bet, nėra padėties be išeities, paklausėme ten dirbančių žmonių ir jie maloniai paaiškino, kad sulanksčius vežimą galima bus jį prasinešti Super Eifelis mūsų laukia, beliko atstovėti tą milžinišką eilę...beje, Mantas jau stovėjo joje, kol mes aiškinomės pasikėlimo su vežimėliu subtilybes. tad neilgai trukus, nes eilė ėjo pakankamai greitai, jau kilome liftu į antrąjį Eifelio aukštą, nes į patį viršų kilti su vaikais ir esant nemenkam vėjui nematėme prasmės.... Kaip reikėjo ir tikėtis miestas viršuje mus pasitiko gan atšiauriu vėju ir nuostabiomis aplink žaižaruojančiomis šviesomis. žodžiais aprašyti viso to vaizdelio neįmanoma, tai reikia pamatyt. Labiausiai gaila, kad ir nuotraukomis nepavyko perteikti šio grožio, nes vaizdai buvo gan tolimi ir foto blykstės stiprumo nepakako tad keli vaizdeliai iš naktinio Paryžiaus

besigrožint naktiniu Paryžium pajutome tikrai nenumaldomą šaltį, tad saugodami bent jau vaikų sveikatą, patraukėm žemyn ir.... čia pastebėjom, kad vėl reiks stovėt nemažoj eilutėj prie lifto, norint pasiekti žemę....bet, kadangi šiek tiek žemiau radome uždarą patalpą, tai laukti šioje eilėje jau nebebuvo taip šalta, o Igniukas ir pasilakstymo kompaniją atrado
nusileidus žemyn mus vėl pasitiko juodukų armija siūlanti visokią eifelinę atributiką, bet mes jau apsiprekinę, sušalę, išvargę puolėm tik ieškoti metro stoties ir kuo greičiau pasiekti viešbučio kambariuką....kur antras kvėpavimas atsidarė mažiausiai vaikščiojusiam žmogeliui - tik pamatęs lovų aikštę jis spėjo nusirengt ir "šioksiu šioksiu" prasidėjo vakariniai pasišokinėjimai po kurių jau laukė pieno butelis ir lovytė, o mes ir vėl mėgavomės prancūziško vyno subtilybėmis