Planavom su vyru susimeistrauti vyrioką, kad ir mums potieka ir sesutei broliukas ąžuoliukas būtų Susiplanavom, kad bus jautukas kaip mamukas, labai jau vyras norėjo, kad į mane panašus būtų ir dar baisiai norėjosi, kad gimtų 13 d., bet jau čia kaip Dievas duos, maniau...Taigi, nėštumas prabėgo gan lengvai, kiek papykino pirmus mėnesius, bet ne bėda ir jei ne papildomi priaugti 30 kg būtų ne nėštumas o svajonė
Taigi, atėjo lauktas gegužės mėnuo, o viskas taip gražu, tik pienės žydi, gamta bunda.... Jau laukiu tos 13 d. Su nerimu... O dar tik 6 
Kažkodėl, echoskopas parodė, kad gimdyti jau kaip ir terminas, nes mažius gan didelis, tai nuvažiuoju į ligoninę pasirodyti... Paklauso vaikelio tonus kažkaip per daug ramus (jis ir pilve labai mažai spardydavosi), gydytojo verdiktas guldom į patologinį 
Nu šakės, galvojau numirsiu, taip viskas buvo gerai, o čia še tau, kad nori, daro iš manęs ligonį (Na bet per daug nesispardau, juk dėl vaikelio viskas, bus ramiau, nors širdy kažkaip jaučiu, kad viskas gerai...Bet visai linksma tam patologiniam, nu tiek storuliukių
vienoj vietoj dar nebuvau mačius Ir visos pūškuoja kaip aš, tai net linksma žiūrėti. Ir palatos kaimynė pasirodo labai miela 
Kas rytą vakarą matuoja vaiko tonus viskas pas mus gerai, matyt kai pirmą kart matavo vaikas miegojo, todėl atrodė, kad per daug vangus, tačiau, nors ir kaip miela ligoninėj, vis tik namuose mieliausia, jau pasiilgau visų, ypač dukrytės. 
Bet čia sužinau, kad ne taip jau viskas paprasta, jei jau čia patekau, turėsiu tirtis kone savaitę, tada jau na ir terminas ateis. Net apsiverkiau iš nuoskaudos ... Aš visa sveika čia guliu, kažkokioj medinėj lovoj, nuo kurios visi šonai braška... Taigi, tyliai su vyru surezgėm planą, kaip iš ligoninės pabėgti namo 
. Aišku seselės žiūri į mane akim kvadratinėm, tipo visai jau jai 
ne visi namie, gimdyti laikas, o ji namo užsimanė, o be to pasirodė, kad vyr. gydytojos per išeigines nėra, nėr kam išleisti mane, tačiau, aš kaip tikra liūtė, kovoju už savo laisvę ir po parašu, kad atsakau už savo ir vaiko gyvybę pati išvažiuoju su vyreliu namo visa laiminga, lyg pagimdžiusi 
Dabar taip džiaugiuosi, kad namie praleidau likusias dieneles su savo šeimyna, vaikystėje visada taip norėjau pagulėti ligoninėj, kaip ir visi vaikai... Dabar supratau, kad ligoninės tikrai ne man
Bent jau , kai jaučiuosi visiškai sveika. Bet kas keisčiausia, kad be manęs, mano palatoje vėliau atsirado dar trys kaimynės, kurias taip pat paguldė dėl nieko, ir jautėsi jos visai kaip nesavos, sveikos ir norėjo namo, bet ten jau taip yra papuolei, tai gulėsi mažiausiai savaitę anksčiau neištrūksi, gal čia koks ligoninės metinis planas neįvykdytas 
Taigi, mėgaujuosi aš namuose savo nėštumu toliau, jau ir 13 išaušta, bet kaip nieko nejaučiu, taip nieko... Ech, galvoju, matyt bus ne taip kaip planavom. Ir tikrai atėjo ir 14 ir 15 sekmadienis, jau pirmadienį būčiau turėjus važiuoti į ligoninę, kad skatintų, bet aš kažkaip tikėjau, kad man to neprireiks ir neprikreikė
Apie 11 vakaro guliu, jaučiu kažkoks pamaudimas tai užeina, tai vėl praeina, pasižiūriu į laikrodį, kartojasi kas 13 min. Na va, jau greit... Jau žinau, kad nedaug liko iki mūsų pirmo susitikimo...Sąrėmiai vis dažnėja, man jau ne iki miegų ir staiga jaučiu šiltą srovelę, nubėgančią per kojas
O, galvoju, kažkas naujo,su pirma dukra taip nebuvo kaip tikras teisingas gimdymas ir vandenys nubėgo... Greit su vyru susiruošiam daiktus, paliekam dukrytę močiutei ir lekiam į ligoninę... Kol atvažiuojam sąrėmiai jau kas 5 min, jau nelabai juokinga darosi, o ten kaip visada visos biurokratinės procedūros... Priimanti budinti seselė tik stebisi, kad aš tokia kantri, o man jau akyse raibuliuoja protarpiais ir čia dar kaip specialiai tie vandenys bėga ir bėga be galo...Ligoninėj sužinau, kad mano gimdykla su vonia laisva ir budi kaip tik mano mylimiausias gydytojas, su kuriuo šį kartą nesitariau specialiai, bet matyt likimas...
Gydytojas aišku nepatiki, kad greit pagimdysiu, sako, be ryto čia nieko nebus, bet mes su vyru jau abu žinom, kaip bus, kad apsisuksim per porą valandų...
Na sąrėmiai vis stiprėjo ir dažnėjo, o tuo pačiu stiprėjo mano tikėjimas, kad tai nesitęs amžinai... Švelni muzika ir šilta vonia tikra atgaiva per sąrėmius, todėl jau po 1.30 min. jaučiu, kad noriu stumti, gydytojas netiki savo akimis, o aš per 10 min. išstūmiau savo vyrioką į vandenį
Taip ir gimė dar vienas mano ančiukas 
, tiesa gimė jis Delfino dieną, kaip man vėliau pasakė vyras.Ech, kaip gera pagaliau su juo susitikti, viskas atrodo įvyko taip greit, ir iš tikrųjų greit...
