Istorijos pradžia gana sena, laukiam tavęs jau visą amžinybę...Ir iškentėti prieš susitikimą teko tikrai nemažai, du prarasti kūdikėliai, kurie beveik sunaikino mums su tėčiu bet kokią viltį tave turėti. O kai jau viskas lyg ir puikiai klojosi, dar praradome tavo močiutę, kurios tau neteks pažinoti ir kurią be galo mylėjo tavo broliukas Ignas...
Atėjai tu pas mus gana netikėtai...Kai su tėveliu stengėmės atsigauti po netekčių ir viltingai tikėjomės po poros metelių vistik dar bandyti tave prisikviesti, kažkaip netikėtai buvom priversti nusipirkti nėštumo testą
Pamačius dvi juosteles pirmas jausmas buvo laimė, antras, kuris sekė čia pat didžiulė baimė. Ar tikrai šį kartą viskas bus gerai, ar ir vėl reikės kentėti išsiskyrimą su užsimezgusia gyvybe.Todėl tyliai tyliai abu su tėveliu vylėmės ir laukėm visų tyrimų rezultatų. 12 savaičių sužinojom, kad viskas tiesiog puiku, tyrimai idealūs. Netvėrėm džiaugsmu, bet aplinkiniams vis tiek pasisakinėjom labai atsargiai. Taip nenorėjom tavęs išgąsdinti, taip norėjom, kad pas mus ateitum...
Nėštumas buvo gana lengvas, jaučiausi puikiai, pilvukas vis augo, anksti ir judesiukus pajutau. Su kiekvienu spyriu mano tikėjimas vis stiprėjo, mums tikrai viskas bus gerai. Įpusėjus nėštumui sužinojom, kad tu mergytė. To labai nesureikšminom, svarbu, kad tu sveikutė. Bet kai gydytojai jau kelis kartus pasakė tavo lytį, ėmėme po truputį vadinti tave Eglute, o brolis Ignas sese.
Artėjo liepa, pilvukas jau buvo didžiulis, tavo judesiukai vos ne skausmingi, bet tokie be galo malonūs. Vis įsispirdavai į šoną, dažnai pabanguodavai, ir daug žagsėjai...
Kadangi buvau labai išvargus nuo paskutinių įvykių ir vargų, jau per Jonines ėmei belstis į šį pasaulį. Visą naktį pradėjau skaičiuoti sąrėmius ir negalėjau patikėti, kad jie gana reguliarūs. Na nieko, pamaniau sau, naktį tai jau negimdysiu, reikia pabandyti užmigti. Paryčiais užsnūdau, o ryte atsikėlusi paskambinau tavo seneliams, kad atvažiuotų pasiimti Igno, nes tikriausiai greitai gimdysim. Po pietų su tėčiu nuvažiavom į ligoninę. Ten paklausė tavo širdutės, viskas kolkas puiku, o kaklelis jau atsivėręs 3 cm. Dar valandą jaučiau sąrėmius kas 5 minutes, po jų atsidarymas jau 4 cm. Daktarė pareiškė, kad tikrai gimdau, todėl nuėjom atlikinėti visų paruošiamųjų reikalų, liepė ilgokai pastovėti po šiltu dušu. Sako tai suaktyvina veiklą. Na aš po viso šito atsiguliau palatoj į lovą ir ėmiau snausti. Sąrėmiai kažkur prapuolė. Patikrinus veiklą po valandėlės paaiškėjo, kad gimdymas baigėsi...Va taip va, laukiam, kas bus toliau...
Užmigau, mat buvau labai išvargusi. Ryte susitikom su daktare, atsidarymas toks pats, niekas nevyksta. Kadangi iki nustatytos datos dar dvi savaitės, nusprendžiame įvykių neskubinti ir palaikyti tave kuo ilgiau pilvelyje.
Taip pralaikėme tave visą savaitę. Juokiausi, kad gavau nemokamą kelialapį į sanatoriją. Buvau tokia išvargusi, kad priverstinai teko ilsėtis. Miegojau, skaičiau žurnalus, knygas...Nors laikas labai prailgo, be galo norėjau su tavim susitikti. Už sienos virkauja maži kūdikėliai, o aš viena...Glostau pilvelį, kalbinu tave. Dukryte mano, kada gi mes pasimatysim. Ech, spręsti tik tau...
Vistik liepos 1 dieną pasirenkame mes su gydytoja. Kaklelio atsidarymas jau 5 cm, galvytė įsistačiusi, viskas pasiruošę, galim gimdyti.
Naktelė prieš tai nerami, gimdyti nebijau, bijau pačio susitikimo. Ar tau viskas gerai, ar sklandžiai ateisi į pasaulį? Žinau, kad turi angelą sargą savo močiutę, todėl tai mane ramina ir guodžia, viskas bus tiesiog nuostabu!
Ryte vėl ruošimosi procedūros, dušas Ateinu į gimdyklą jau 10 valandų pasirašau, kad sutinku, jog nuleistų vandenis nors keistas sutapimas, prieš tai palatoje jau skaičiavau lengvus sąrėmiukus kas 10 minučių šaunu, tu pati jau nori pas mus ateiti!
Gydytoja bando nuleisti vandenis, priekyje jų beveik nėra, taip žemai jau tavo galvytė...Atsidarymas jau 6 cm, sąrėmiai fiksuojami. Liepė pusvalandį pagulėti ir stebėti veiklą. Guliu ir laukiu tavo tėčio. Skaičiuoju skausmelius, jie pakankamai aiškūs, tik gana reti, kas 10 minučių. Ima stiprėti ir ilgėti. Pastebiu, kad vienas sąrėmis trunka apie minutę. Čia jau man darosi nejuokinga
Ateina akušerė, gydytoja, paklausinėja. Smagu, kad veikla vyksta, skatinti nereikia. Atvažiuoja ir tėtis. Truputį pasimetęs, bet nusiteikęs ryžtingai. Mąstom, kada tave pamatysim. Prisimenam, kad kai gimdėm tavo brolį, į gimdyklą atėjom irgi 10 valandą ryto. Jis gimė 14 50. Na, galvojam, jei ir tave tokiu laiku išvysim, nedaug ir liko Jau 11 valandų. Sąrėmiai dažnėja ir intensyvėja, jaučiu kad veiksmas įsivažiuoja gana sparčiai. Su tėveliu bandau surasti patogiausią būseną. Pasikabinu į jį atsirėmusi, taip gera jausti jo jėgą ir palaikymą. Skausmas tikrai sunkiai pakeliamas, bet aš ryžtingai jį pasitinku, juk su juo ateini ir tu, mano stebukle!
Jau nelabai žinau, kiek valandų. Ateina gydytoja, pamato mano perkreiptą veidelį ir pasiūlo, apžiūrėjus būklę, suleisti mažytę dozę nuskausminamų vaistų. Atsigulu ant lovos. Na jau 9 cm, liko kraštelis, bet aš esu įsitempusi, todėl neaišku, per kiek laiko jis atsidarys. Sutinku dėl vaistų, man suleidžia 1ml. Sąrėmiai vis tiek labai stiprūs, jau imu dejuoti, su garsu šiek tiek lengviau. Nė vienos skausmo bangos neiškenčiu be tėčio, spaudžiu jo ranką iš visų jėgų. Jis šaldo man kaktą, veidą...Gera per pertraukėles...
Na ir praėjus visai nedaug laiko po tų vaistų suleidimo jaučiu norą stumti, išsiveržia tokia aimana, kurią daktarė iš karto pažįsta. Puiku, vaistų veikimas davė puikią naudą, kaklelis atsipalaidavo ir mažytė jau pasiruošusi užgimti...
Aš pasimetus, vos nešaukiu, nežinau, ką daryti, noras stumti toks užvaldantis, kad jaučiu, negaliu tam pasipriešinti. Tuo pačiu labai bijau...Gydytoja paliepia žiūrėti į akis ir įdėmiai klausytis akušerės. Linksiu galva, klausausi, nors nė velnio negirdžiu...Bandau susikaupti. Ką daryti, nestumti, kvėpuoti? Ar įmanoma? Nėra kada klausti... Bandau paklusti, aš juk gera mama
Kvėpuoju, kvėpuoju, stūmimas susilaiko. Puiku, viskas įmanoma, tik reikia labai pasistengti...
Gaunu komandą, ties kitu sąrėmiu turiu stipriai įkvėpti ir stumti. Ačiū dievui, galėsiu stumti. Na va, užeina. Žiūriu į akušerę, puikiai abi dirbam, įkvepiam, stumiam, dar kvėptelim ir stumiam. Puiku, mane pagiria, ties kitu sąrėmiu baigsim. Ech, negaliu patikėti. Tarpai tarp sąrėmių gana ilgi, tas nėra labai gerai. Bet matyt čia toks tas vaistų poveikis. Va ateina dar vienas, įkvepiam, stumiam. Stūmimas sustabdomas, nes pradėjo plyšti randas (siūtas po pirmo gimdymo). Gydytoja įkirpo 1cm. Laukiam kito sąrėmio. Ech, keliolika sekundžių atrodo kaip amžinybė. Kurgi tas sąrėmis, kaip jaučiasi dukrytė??? Ateina...Na aš jau viską moku, aš jau patyrusi, įkvepiam, stumiam, dar oro gurkšnis, dar sunkus darbas, paskutinis...jaučiu kaip lengvėja, jaučiu, dukrytė jau visai ne manyje...Stebuklingas laikas 11 40!
Na ir palengvėjimas, nuostabus verksmas. Oi, kakoja mergina
Personalas juokiasi. Gydytoja klausia, ar noriu mažytės ant pilvo, ar pirmiausia, kad apžiūrėtų pediatrė. Žino, kaip man svarbu vaikučio sveikata. Bet vis tiek pasimėgaujam keliomis minutėmis ant pilvo. Mažylė iš karto nurimsta. Glostau ją, vis dar negaliu patikėti. Šalia stovi didvyris tėtis, ašaroja...Jis laikėsi puikiai, buvo mano ramstis. Myliu jį...Ir tave, mano stebuklingas kūdikėli...Gydytoja apžiūri, puiki mergytė, įvertinimai patys geriausi. Atsikvepiu... Gera... Imame juokauti...Pagaliau...Skausmų pabaiga... Palaimos pradžia...
