Duonos kepimas

ačiū, kad pasidalinai receptu, būtinai reiks pabandyt

Nėra už ką kad tik padėtų

Nėr už ką Kad tik duonelė skanesnė būtų


Labai įdomus pasakojimas. Tai raugas - kad greičiau pakiltų (na ir dėl rūgštelės šiek tiek)? Šiandien kepiau picą, tešlą ruošiau duonkepėj. Įdėjau mažai mielių ir pusę šaukšto raugo. Tešla gražiai pakilo, tokia minkšta
O tas ilgas maišymas mediniu šaukštu - juk panašu į duonkepės maišymą. Rankomis tikrai tiek neprimakaluosi
Lauksim vaizdų

Na, man močiutė taip ir išaiškino, kad raugas tik tam, kad greičiau visas procesas vyktų, t.y. rūgimas ir kilimas. rūgimo metu ir rūgštelė atsiranda. Ta močiutė kiek pasakojo, tai supratau, kad kuo greičiau tešla rūgs, tuo didesnė bus rūgštelė. Na, turiu galvoje, kad su raugu duonelė gaunasi rūgštesnė, negu išvis be raugo. Kad ir lėčiau viskas vyksta, bet toks rūgšties kiekis kaip su raugu būna, nepasiekiamas, nebent labai jau ilgai rauginsi Nežinau ar aš čia aiškiai parašiau
Ji man pasakojo kaip kepdavo duonelę anksčiau, tik aš ankstesniame komentare sutrumpintai parašiau, pagrindinius, ko gero dalykus Kadangi anais laikais duonkepių nebūdavo, tai moterys ir plakdavo mediniais šaukštais kol pavargdavo o tešlą ji raugindavo ir kildydavo ant pečiaus. Sakė, jau buvo tam skirta vieta, ir ten nieko kito negalima buvo dėt, nes ta garbinga vieta buvo būtent duonelei sakė, ten nebuvo tiek karšta, kad tešla pradėtų kept, bet šilumos rūgimui ir kilimui pakakdavo ir vasarą ir žiemą užplikydavo miltus, išplakdavo stipriai ir ilgai, kol jau nuspręsdavo, kad gana, ir laikydavo toj vietoj, kol pradėdavo rūgti ir kilti. Įdomu buvo paklausyt, tik gaila, ta senutė toli gyvena ir retai ją tematau. Prašyčiau, kad parodytų visą procesą, na, suprantama, dabar jau su šiokiom tokiom variacijom, kadangi pečiaus nebeturi, nes ne tam name gyvena

na as turbut niekada nevalgyciau tu vabzdziu visokiu,kur valgo,kas ten,kazkokioj azijieciu saly berods?? bet kaip sako,niekada nesakyk niekada

kuo vabzdžių valgymas susijęs su duonos kepimo tema ?

Elika močiutės pasakojimas apie duonos kepimą ir duonelės šventa vieta ant pečiaus

Aga, ir man įdomu, kuo čia vabzdžiai dėti

Kaip supratau, tai močiutei labai patiko, kad aš pasidomėjau pas ją apie duonelę, tai pasakojo su tokia meile... tas pasakojimas pasidarė dar įdomesnis, kai žmogus taip švelniai ir maloniai pasakoja.. Senutei jau apie 90 metų, tai mano giminaitė, deja, savo močiutės jau nieko paklausti negaliu tai klausinėjau tos močiutės. Ir supratau, kad iki šiol jai duona yra kažkas labai švento ir brangaus.

Mano močiutė iki šiol turi ant pečiaus tokia vietelę duonelei Ir kai pirma karta jai atvežiau paragaut/įvertint savo duona, tai ji paklausė, o ką, jus pečiu jau turit vietoj radiatorių

Gal gali pasidalinti receptu, kuri vezei mociutei paragauti?

Aš su dar garuojančiom naujienom
Duonkepės neturiu, tai teko makaluoti mediniu šaukštu ir minkyti rankomis
Vakar vakare apie 19 val. pradėjau duonelės gamybą. Bandžiau kepti plikytą duonelę pagal močiutės nupasakojimą, tik jau bandžiau įvesti šiek tiek tikslumo Taigi, aš baiginėjau miltus, tad ir naudojau tik tiek, kiek dar turėjau. Pagal miltų kiekį derinau ir visa kita su šiokiu tokiu patobulinimu

Plikyta ruginė duona

820 gr ruginių miltų,
apie 0,550 l verdančio vandens,
2 nubraukti valgomi šaukštai raugo (naudoju savo gamintą, ne sausą),
1 nubrauktas valgomas šaukštas druskos,
0,5 v.š. salyklo,
truputis aliejaus.

Persijojau miltus, subėriau į dubenį, įdėjau raugą ir salyklą. Ant šių ingridientų užpyliau 0,5 l verdančio vandens ir mediniu šaukštu bandžiau maišyti, nes į verdantį vandenį rankų kišti nedrįsau. Masė man pasirodė labai jau biri, todėl dar šiek tiek šliūkštelėjau verdančio vandens, bet tik šiek tiek. Šaukštu maišyti pasidarė per sunku, todėl ėmiausi tešlą minkyti rankomis. Minkyti stengiausi kuo ilgiau, todėl dariau tai, iki pavargo rankos. Dubenį sandariai uždariau ir apklojusi šiltai palikau per naktį. Ryte pabudau apie 8 val ir ėmiausi duonelės. Minkiau tešlą ilgokai. Po nakties ji tapo šiek tiek skystesnė ir minkant jautėsi, kad tešla vos vos burbuliuoja, tiksliau, tarp pirštų "sproginėja burbuliukai". Baigusi vėl apklojau ir laikiau šiltai. Apie 11 val procedūrą pakartojau ir vėl šiltai padėjau. iki 16 val buvau užsėmusi, todėl tešla iki to laiko stovėjo šiltai, atidariusi radau gražiai pakilusią, vėl išminkiau ir padėjau šiltai. Apie 18 val procedūrą pakartojau, tik jau įdėjau druską, išminkiau ir padėjau šiltai. Apie 20 val šlapiomis rankomis suformavau kepaliuką, tiesa, tai sekėsi ne taip jau lengvai, nes tešla buvo ne tokia jau tvirta, slydo tarp pirštų, todėl įdėjau skardą ir kepaliuką suformavau jau skardoje. Galiausiai nuglosčiau aliejuotomis rankomis ( čia jau gavau patarimą iš vienos kulinarės, kad pluta būtų kiek minkštesnė). Kepiau 200-210 laipsnių temperatūroje valandą.
Rezultatas gavosi štai toks:



komentaras būtų toks, kad duonelė gavosi labai skani, puri ("šlapiai" puri ) ir minkštutė. Tačiau, kai kitą kartą kepsiu, dėsiu kur kas mažiau raugo (tik koki 0,5 v.š. arba 1 nubrauktą), nes duonelė gavosi rūgštoka. Man jau kiek per rūgšti. Arba bandysiu visai be raugo. Laiką, kada minkiau tešlą, parašiau šiaip, gal kam tai pravers. Kitą kartą kepdama, bandysiu daugiau kartų minkyti, vien tam, kad palyginti, kuo skirsis purumas

200g rupiu ruginiu miltu(stambesnio malimo)
50ml salyklo
kmynu
310ml verdančio vandens!
1 v. š. aliejaus
350g rupiu kvietiniu miltu
1 v. š. druskos
2 a. š. cukraus(druską ir cukrų dėt į skirtingas vietas)
1 a. š. sauso raugo
1,5 a. š. sausu mielių
Viską sudėt pagal recepto eiliškumą ir duot pastovėt apie 30min(nemaišant!), po to įjungt tešlos režimą. Kai tešla bus išmaišyta, duot pastovėt apie valanda, o po to kept

Dekui