4 valandą ryto sąrėmiai kartojasi jau kas 4 minutes. Darosi sunku. Pabunda ir vyras. Sakau, jau tikrai gimdysiu, nebeišsisuksiu
Einu į vonią, tikiuosi, vanduo nuramins. O vyras eina plauti grindų. Jau be kelių minučių tėvelis Vonioje ima siaubingai sukti pilvą. Ir kad paleis vidurius! Va, ir klizmos nebereikia
Artimiausią pusvalandį turiu ką veikti - viską sutvarkau, prisileidžiu vonią vandens iš naujo. Net sąrėmius pamiršau Jau penkios. Skambinu pribuvėjai. Pribuvėja - mano angelas sargas - nuramina, liepia eiti pamiegoti, pailsėti, sukaupti jėgas. Juk prieš akis - darbas, labai sunkus, labai atsakingas. Ir ką, nusitempiu vyrą atgal į lovą, prieš užmigdami dar paskaičiuojame - sąrėmiai kas 4 minutes, tęsiasi 1,5 minutės. Ir... užmiegu. Miegu be galo ramiai, 4 minutes, pabundu, iškvėpuoju sąrėmį ir vėl užmiegu. Taip pramiegame iki 7 ryto. 2 valandos geriausio miego mano gyvenime! Sunku patikėti, bet išsimiegojau puikiai. Vyras išvažiuoja atvežti pribuvėjos. Darosi vis sunkiau. Atvažiuoja abu, juokauja, stato baseinėlį. 7 centimetrai. Kažkodėl džiaugiuosi - septyni man atrodo labai daug O toliau viskas plaukia tarsi vanduo. Darosi sunkiau ir sunkiau. Tarp sąrėmių kalbamės, juokaujame. Klausiu, ar įmanoma, kad dabar viskas nurimtų, ir gimdyčiau po kelių dienų. Atrodo, ne
Paskutinis sąrėmis. Ne, tai ne sąrėmis, tai sąrėmiiiiiiiiiiis. Atrodo, kelias minutes net negaliu įkvėpti. Gerai, kad žinau, "ir tai praeis"... 10 centimetrų. Liko stangos. Dukryte mano, mes tuoj pasimatysim. Dar valandėlė. Viena valandėlė. O kaip gieda paukščiai! Viskas, ką prisimenu, tai paukščių giesmės. Jie plyšauja it pasiutę. Dukryte, ar girdi, paukščiai tave kviečia...
Tarp sąrėmių ir stagų - tyla. Pauzė. Apima noras dainuoti. Sėdžiu baseine ir dainiuoju. Sako, kažkur Afrikoje, kai moteris nori vaiko, eina prie medžio ir įdėmiai klausosi, bando išgirsti kūdikiuo giesmę. Gai išgirsta, grįžta namo ir išmoko giesmės savo vyrą. Pradėdami kūdikį jie gieda giesmę, o kai moteris pastoja, išmoko giesmės ir pribuvėja, kad ši per gimdymą galėtų dainuoti... Dainuoju. Šiaip, niūniuoju tai, kas ateina į galvą...
Pribuvėja liepia lipti iš vandens. Vanduo ramina, stangų nebėra. Nenoriu lipti, bet lipu. Stangos ilgos. Du žingsniai pirmyn - žingsnis atgal. Beveik netenku jėgų. Tada paglostau pilvą ir tyliai paprašau: dukryte, mažute, pasistenk truputėlį, padėk man, jau nebedaug, jau nebedaug, tu šaunuolė, pasistenk dar truputį, mano jėgos jau senka... Ir tada, neįtikėtina, viskas pajuda iš mirties taško. Kelios stagos ir - o nuostabiausias jausmas gyvenime - tarsi lavina gelsvos šviesos išrieda galvutė! Jaučiu, kaip mažylė manyje sukiojasi. Dar kelios stangos, ir šiame pasaulyje gimsta žmogus...
Trupas, bet garsus riksmas. Mano kūdikis jau čia...
Laikau ją ant rankų. Glostau. Esu ne šiame pasaulyje. Esu kažkur visatos centre. Glostau savo gleivėtą, varškėtą kūdikį ir noriu jį nulaižyti, nubučiuoti, nuglostyti, kiekvieną odos raukšlelę, kiekvieną pirštuką... Laikas eina, nors aš jo nejaučiu. Nupulsuoja virkštelė. Laikas nukirpti. Prašau, leiskit dar taip pabūti. Va taip, kartu, taip kartu, kaip daugiau niekados nebebūsime. Kol kas mes dar viena. Leiskit dar taip pabūti. Nors akimirką. Glaudžiu kūdikį prie krūtinės...
Vyro rankos. Mano sąjungininkas, mano pagalbininkas, mano bendražygis... Žirklės... Čiarkšt... Viskas... Sveika atvykusi į mūsų pasaulį, dukryte!
