...mano NEgimdymo istorija...

na va...

o buvo taip ...

nuo ko gi čia pradėti

žodžiu, kaip jau žinoma trečiadienį man turėjo būti TA, tad atsikėlėm ryte, bet visai neskubinom niekur, nes laikas buvo neribojamas - kada norėjom, tada galėjom pasirodyti... MB dar užlipo ant stogo, pravalė kaminą, o aš tuo metu SM šmirinėjau, arbatėlę gėriau ir sumuštinukus kapojau. kai jau kuitinėjomės į kelionę, vis tik nusprendžiau, kad GAL pasiimsiu tašes, bet lopšį tai namie paliksiu bet MB prirėmė prie sienos, kad vežtis, tai ir įsimetėm... tiesa, tašė ir dar ne visai sąžiningai buvo supakuota, trūko kai kurių visai reikalingų smulkmenų...
na, išvažiavom, iš palengvo, neskubėdami, smagiai pasišnekučiuodami, vis pasijuokdami, kad lelius mūsų tą dieną visai ramiakas ir nenori spardytis nei kiek bet pūslę spaudė gan gerokai, tad teko stoti pakelėje pasilengvinti gyvenimą. ir kurgi mes važiuosim tiesiai pas ginę, kai dar Kaunas pakeliui - žinoma sustojom pavalgyti pačio sveikiausio maistelio - McDonalde. kartais MB užeina nesveiko maisto manija. aišku, ir aš bulvyčių porcijos bei Big Mac'o neatsisakiau
na, užkandom, pailsėjom ir vėl į kelią - į Vilkaviškį. atvykę nulėkėm tiesiai pas ginę klasyti tonų ir apsičiupinėti. pasiguldė ji mane tonams ir, atrodo, užmiršo - gulėjau visą amžinybę ant lubų musių kakučius skaičiuodama. kai ji pagaliau pasirodė, pasižiūrėjo ir nurimus pasakė - na va, šiandien gimdymo veiklos visai nefiksuoja. aš užtikrintai pareiškiu SB ir gydytojai, kad "na va, matot, o jūs mane jau sekmadienį guldyt ketinot". ji klausia, ar neskauda, o aš atsipūtus - "na, pamaudžia šiek tiek, gal net daugiau nei sekmadienį".

oi, mažius kniurza - tuoj grįšiu

na, kur baigėm, aga - ginė sako, na lipk, pasižiūrėsim. mane net prakaitas išpylė, tik ką SB buvau pakomentavus - "tikriausiai ir gimdyti ne taip baisu kaip ta apžiūra" bet užlipau, o kur dingsi? kitaip nepasižiūrės juk o tada ir parsidėjo ginės akys iššoko, o pirštai taip ir liko mano mažuliuko išėjimo laukan kelyje... sako - 6 cm o aš ramiai - "o kiek gi turi būti?" iš kur gi man žinoti? aš dar mergaitė tuose reikaluose... sako - na, per dešimt jau gimdom ai, sakau, tai dar galima namo važiuoti. ji vos neišgriuvo - tik jau niekur tu nevažiuok, juk tuoj gimdysi. sakau - tai jūs man ir sekmadienį taip sakėt, o atvažiavau trečiadienio sulaukus, tai sulauksiu ir pirmadienio (sekančio vizito mat). na, ji pabandė tada su manimi derėtis - yra trys variantai:
1. tu važiuoji namo ir ryt atvažiuoji gimdyt
2. leidžiam vandenis ir gimdom
3. dar nevažiuoji namo iki vakaro, pasibūni pas drauges ar mamą, o vakare dar užsuki apžiūrai - jei veikla nevyksta, varai namo.
aš, žinoma, likau prie trečio varianto - nors užmuškit netikėjau, kad tą dieną ir pagimdysiu
kol rengiausi, girdėjau, kaip ji MB sakė, kad jau nebevežtų manęs niekur, nes šiandien jis susilauks sūnuko... ts tik katučių plojo. o aš - išgraužkit, aš namo važiuoju. jaučiuosi super, niekur neskauda, nuotaika puiki.
bet kad jau nevažiuojam, tai nevažiuojam - pasileidom į trasą : apsilankėm vaistinėje dar, pas drauges, pas mamą ir vakare vėl atgal pasukom. draugės žinojo situaciją, tik mamai nesakiau, man patiko klausytis jos pasakojimų, kaip labai skauda net nesamus dantis sąrėmių metu. vis galvojau, kad su savo šešiais kaip ant sparnų skraidau
ir ką manot? gerokai apie aštuntą vakare, po visų klajonių - 8 cm o aš optimistė - tai mes dar einam seselės pasukiojo pirštą prie smilkinio - kitos jau ant stalo guli su tiek, o ji mat eit sumąstė sakau, na mums juk apsipirkt reikia - vandenuko atsigert ir tėčiui užkąst šį tą, na, pasiruošt darbui, žodžiu. akušerė sako - na, eikit, jei jau reikia, bet džiaukitės, kad daktarė gera papuolė, kita jau seniai būtų vandenis nuleidus ir paguldžius gimdykloj...

aš, aišku, kad išėjau... dar per kelias pardes pervarėm ieškodami to, ko mums reikia, susitikus ką iš pažįstamų į klausimą, ką čia veikiu, atsakydavau - gimdau ir, aišku, niekas nepatikėjo dar pas draugę susidėjom tašiukę į gimdyklą - juk nesitempsi visų "apartamentų" su savimi į gimdyklą... ir tik tuo metu pajaučiau, kad kažkas gal ir vyksta prasidėjo pilvo apačios maudenimas, ir gan reguliariai, gal kas kelios minutės bet aš vis vien netikėjau - aš juk balandžio laukiu
tik MB visą dieną vis niurzgėjo, kad aš jį apgavau, nes sakiau, kad vakare po ryte galim važiuoti gimdyt. o aš kontraatakavau - mes ne vakare , o ryte bet jis neprarado vilties būtent tą dieną susilaukti atžalos, mat jis būtent už TREČIADIENĮ statė - nebuvo galima pralošti. aš vėlgi - jau nebespėsim juk, o po 12 jau nesiskaitys, nes bus 26
na, grįžtam atgal - 21.10 prisitatėm prie Akušerinio skyriaus durų, paspaudėm skambutį ir laukėm, kol įsileis (pas mus kaimukas, ligoninė mažytė, durys rakinamos). persirengėm, pridaviau rūbus ir užsivilkau neblogai ventiliuojamus marškinius (puikiai suprantu tų skylių atsiradimo priežastis - juk po tokio drabo tenka graužte išgraužti visus vaikelių atėjimo į pasaulį pėdsakus, tad visai nepikta buvo, kad jie su dailiomis skylutėmis. anaiptol, mane jos linksmino - juk aš NEGIMDAU). nuvedė mus į gimdyklas, aprodė ir net leido pasirinkt aš suvalkietė - pasirinkau tą, pro kurios langą matosi mūsų mašiniukas su visu turtu šiaip, kaip iš tokio miestelio, nesitikėjau tokios prabangos gimdykloj - norėjau kamuolio - buvo. vonia - prašom. tik, gaila, man taip ir neteko pasinaudoti tais malonumais.
dar pašliaužiojom, atėjo gydytoja ir sako - leidžiam vandenis, bus greičiau. sakau, ok, jei tik neskaudės. ji patikino, kad tikrai neskaudės labiau nei kad sukišti jos pirštai ten sukelia tą bjaurų jausmą. bet vis tik tos žirklės mane gąsdino - toks įnagis mano viduje bet ji buvo teisi - tepajutau, kaip kliostelėjo šilta ir galinga srovė man tarp kojų, su siaubingu kriokliniu garsu, krentančiu žemyn iš neįtikėtino aukščio... žinoma, man viskas rūpėjo - klausinėjau viską nuo A iki Z su visom smulkmenom - kas, kaip, kur, kada...
liepė vaikščioti, kad leliaus galvytė prisispaustų geriau. vaikščiojau. iš pradžių koridoriais, kol nenusiuntė į gimdyklą. aš priešinausi - "noriu tada laukan, man ten per karšta, o ir ankšta. man depresija prasidės" MB juokėsi ir sakė paklausyt manęs, nes tikrai taip ir bus... jis sąžiningai vaikščiojo ratukais paskui mane visur...
staiga aš PAJUTAU. pajutau, kas yra tas sąrėmis. kai pilvas be jokių pastangų susipaudžia pats savaime iki akių išsprogimo lygio ir tau labai norisi atsitūpti. tik man sąrėmiai jau kartojosi kas dvi minutes, kas pusantros ir akims sugrįžti į pradinę padėtį laiko nebebuvo... bet aš NEGIMDAU juk!
ko tik neišdarinėjau - atlikau tokius pratimus, kurių jau seniai mano kūnas nebuvo matęs. labiausiai padėjo tupėjimas, atsirėmus į SB rankas plačiai pražergtomis kojomis. ir kartojimas - kvėpuok, Ede, kvėpuok.... o tais trumpais tarpais laigiau po gimdyklą, kraupindama savo juokeliais gydytoją bei akušerę su sesele. taip tęsėsi visai trumpai - pajutau, kad nusiversiu. taip ir pasakiau - dar sugebėjau papasakoti istoriją, kaip per mmm neturėdama jėgų kartais nukrisdavau prie wc durų...
paguldė ant stalo. vat ten man patiko - jis nusileidinėjo karts nuo karto ir MB vis turėdavo mane užpumpuoti atgal į reikiamą aukštį - super pasilingavau užėjus sąrėmiui, kreipdavau dėmesį į musytes lempoje, dar pagalvodavau, kad nėra, ko gailėtis, kad neteko ant kamuolio pajoti, nes mano kojos grindų visvien nepasiektų...
liepė stangintis - atsakiau, kad nemoku. pabandžiau, bet nepavyko. dar kartą. ir dar. pajutau, kaip tai daryti geriausia. susikaupiau - juk mano mažius jau čia pat, visi, net MB jau matė juodais plaukučiais apaugusią galvytę, kai užeidavo sąrėmis ir kaklelis plačiai prasiverdavo. tereikėjo išstumti. o aš per mažai užlaikydavau kvėpavimą ir jis įslįsdavo atgal. aš galiu, aš galiu, AŠ GALIU - išrėkiau sau viduje ir sustenėjau. ir gydytoja sušuko - ateina. TYKŠT - tokį jausmą pajaučiau, pagalvojau su panika - kad tik suspėtų pagauti - ir pilvas subliuško. aš visa apkvaitus pajaučiau tą gyvą padarėlį sau ant krūtinės. nežinojau, ar verkti, ar juoktis. apkabinau. glosčiau. kalbinau. MB bučiavo man kaktą. laikiau savo anglelį glėby, bet aš juk NEGIMDŽIAU!
tėtis su pasididžiavimu ir dideliu noru nukerpa virkštelę - pagaliau ne vien aš galiu džiaugtis mūsų bendru kūriniu. paduoda rūbelius ir laukia leliaus ant savo rankų.
jaučiu, kaip virkštelė tempia mane prie grindų - kažkodėl pasirdoė visai sunki. susikaupiu ir laukiu placentos gimimo. tuo metu džiaugiuosi savo aukseliu ant krūtinės. pliumpt ir išpuolė. sakau - čia jau viskas? placenta užgimė. tik staiga mano tarpkojy panika - kraujas, iš gimdos. negi kažkas plyšo? juk sakė ne. skubi narkozė. klausimas - ar dar gali kalbėti? atsakau - taip, galiu. oi, ne jau nebegaliu... ir užlūžtu. miegu taip skaniai ir saldžiai. atrodo visą amžinybę. sapnuojas spalvotai gėlėti sapnai... šypsausi. ir pabundu. pasirodo, nieko rimto - atsidalino gabaliukas placentos, bet jį išėmė ir viską sutvarkė. viskas. finito. pabaiga. the end.
taip negimdydama per pora valandų ir pasigimdžiau 9-10 balų Deimantuką

Super graži istorija.

Sveikinu sulaukus Deimantuko
Ir kaip laiko radai sukurt tokią šaunią istoriją
Sėkmės

Didžiausi sveikinimai ir linkėjimai mamytei, tėveliui ir mažam žmogeliui

Sveikinimai naujai iskeptiems teveliams ir maziukui,isvydus pasauli Labai puiki,smaiksciai ir linksmai papasakota istorija Kazkuo,primine manaja,as irgi "negimdziau" iki paskutines minutes

šaunuolytė

sveikinimai tapus teveliais istorija labai grazi

Kad taips visoms toks lengvas gimdymas Aukit sveikuciai

Sveikinimai smagi istorija

Labai sauni istorija , linkiu dar ne vieno susilaukt ir kad viskas vyktu taip pat sklandziai

superine istorija kad visoms taip

Už gražią ir šmaikčiai papasakotą istoriją.