Kaip gimė žiogelis - Gimdymo istorijos

Jau kuris laikas į paskambinusios mamos klausimą: - kaipj jautiesi?, atsakau:- kitaip. Negaliu įvardinti konkrečiau, nes tai nelabai apčiuopiama. Tiesiog - kitaip. Oficialiais duomenim mum 38 savaitės. Nuplasnoju paskutinei apžiūrai. Gydytoja apčiupinėja, apžiūrinėja. Placenta graži, vandens yra, vaikiukas II padėty. Viskas tylu, ramu niekas nevyksta. Taip ir palieku konsultaciją daktarės užtikrinta jog iki termino tikrai išnešiosiu. Nuo šitų naujienų atsipalaiduoju kaip belgas. Nes tas jausmas „kitaip“ buvo pradėjęs sėti šiokį tokį nerimą. Rami sau mėgaujuosi nėštumu, dar prisiplanuojų darbelių ir visokių nuveikimų. Vaikštau po mišką, stebiu tekantį vandenį, dangų ir visaip kaip kitaip kaifuoju. Prabėga 3 dienos.
Pabundu... suprantu, kad kažkas lyg ir teka. Laikrodis rodo 4:15, miegai išsilaksto kas kur. Dar paguliu akimirką idant įsitikint , kad nesapnavau. Ne, tikrai kažkas teka. Šoku iš lovos ir palieku balą. Sauja pilna gleivių. Šypteliu pagalvojus jog bijojau pražiopsot kaip tas kamštis išeis. Apsižiūriu, viskas skaidru, jokių skausmų. Tada pradedu smarkiai galvoti ar ta stiklinė skysčio tai čia jau vandenys ar kamščio dalis. Skambinu į informaciją , gaunu KKGN telefoną. Maniau pasitarsiu su išmanančiais. Nieks nekelia, tenka spręst pačiai. Susitvarkau ir parsėlinu į lovą pasnaust beigi išsiaiškint kas vyksta. Guliu, laukiu ir tyliai meldžiuosi. Po pusvalandžio pajuntu silpną, kaip aidą, maudimą nugaroj. Užlieja šiluma ir šypsena- prasideda. Lipu iš lovytės, nebegaliu sau leist gulinėt, gi 100 km tai vis tik reiks nuvažiuot. Lendu į dušą, lėtai tvarkausi. Užplūdus ramybė neapleidžia. 6:00 pažadinu būsimą tėvelį ir nupasakoju situaciją. Jo miegeliai pabėga paskui manuosius. Kuičiasi, daro arbatą , o aš skaičiuoju – 7 min, 7 min, 7 min. Širdelė suvirpa, prigulu – 15 min. nurimstu. Vilnių paliekam miegantį. Dar kur nekur blyksi žvaigždelės, pakeliui laukai nukloti pirmu sniegu. Gražu, pradeda aušti ir spalvintis visais purpuriniai rūžavais atspalviais. Ties pusiaukele mano bangelės ridinėjasi kas 5 min. Plepam, juokaunam ir kitaip save raminam. Kaunas tylus 8 valanda ryto, Sekmadienis. Pasidžiaugiam , kad ne darbo diena su savo kamščiais. Gimdymo namų priimamasis tuščias. Laukiamajam pajuntu kad nerimo visgi būta, nes atsigulus išsvajotuose gimdymo namuose mano sąrėmiai staiga visai nusilpsta, net aparatai nefiksuoja. Kol mane apžiūrinėja budinti daktarė , akušerė telefonu informuoja mano daktarę. Dūžta mano tylios svajonės atvyk į ligoninę tarkim su kokiais 6 cm. Kiūtinu į priešgimdyvinę su savo 1cm. Gaunam lovytes ir abu su vyru griūnam snūduriuoti. Palaipsniui atsiranda pražuvėliai maudenimai ir įkyriai primena kas 8 min, kad nemiegot atvažiavau. Po 4 val tarpdury pasirodo daktarė ir palatą užlieja šiluma. Pradedu suvokti, kad svajonės pildosi. Viską atiduodu į jos, stebuklus darančias rankas. Aparatai sąrėmius fiksuoja jau rimtučius, tik apžiūra nenudžiugina – kuklūs 3cm. Gulėt nebegaliu, tai linguoju ant kamuolio, po truputį nyru į prieblandą, lauke prasideda pūga. Besiritančios sąrėmių bangos dažnėja, jaučiu kaip grimztu į tylą. Akių vokai pasidaro per sunkūs , nesipriešinu. Vėl apžiūra, be proto skausminga, nelemti 4,5cm. Tarp skausmo bangų pravirkstu kaip mažas vaikas, kad man nesigauna. Bet nebeturiu kalbos dovanos pasipasakoti kaip jaučiuosi, todėl tiesiog tyliu ir verkiu. Po gerų poros val į klausimą ar noriu vonion atsakau teigiamai. Persikraustom į sporto salę. Čia mane be tylos pasigrobia ir tamsa. Nebegaliu atsimerkti. Viena per kitą besiritančios bangos. Praplėšiu akis į laikrodį ant sienos 19:30, ir vėl užsimerkiu. Tamsa, tyla galvoj ir tik nevaldomas riksmas besiveržiantis iš vidaus. Beveik nelieka tarpų pailsėti. Šnabždu vyrui, kad pavargau truputį. Neužilgo ir kad nebegaliu daugiau. Nors tuo pat metu mintyse pagalvoju, meluoju gi, galiu dar. Poilsio nebelieka, trypiu vonioj kojytėm. Valanda šiltam vandeny padarė stebuklus , iš kažkur atsirado 10 cm. Daktarė pataria lipt į sausumą. Vėl kraustomės, dabar jau į gimdyklą. Pusmėnulė taburetė ir stangos. Po pirmos stangos gaunu girežtą liepimą nustos šaukt, o geriau stumt. Klusniai užsičiaupiu ir stumiu stumiu be galo. Pradeda atrodyti kad niekas nejuda. Kad juda lėtai pradeda atrodyti ir profesionalam. Palieku ramybėj taburetę, lipu į sostą. Man nuo to jog neįsivaizduoju kurioj distancijos vietoj esu pradeda lysti visokios mintys. Pradedu vyrui vapėti, kad man nieko nesigauna ir kad aš nemoku. Visi choru puola girti ir raminti , kad viską moku ir puikiai darau. Kad galėčiau orientuotis pasiklausiu kiek liko, pasako – pusvalandis. Na turiu bent jau orientyrą. Ir tada man visai netikėtai išgirstu, kad pakaušiukas jau čia. Šlaputis, gleivėtas, dar ir dabar jaučiu tą prisilietimą pirštų galiukuose. Paskutinė stanga ir štai jis, žmogelis. Šiltas, šlapias, varškėtas ir visas mėlynas. Dieve, kaip gera. Dieve, kaip gilu. Apkabinu, glostau. Po 5 min vyrui pasakau, kad noriu dar vieno. Visi choru liepia biškį palaukt. Dar po 5 min pradedu pastebėti nerimą daktarų akyse, iš kažkur atsiradusią deguonies kaukę prie mažylio veiduko. Valanda stangų padarė savo. Mažylis verkia, jį paima nuo manęs ir išgirstu tik nuosprendį „žiūrėkit visas išbertas, mes pasiimam jį į inkubatorių“. Šitai skaudėjo kur kas labiau nei 17 val sąrėmių.
Vaikelį atgavau tik ryte. Jau mažiau mėlyną, bet vis dar smarkiai išbertą. Per 5 dienas ligoninėj bėrimas išnyko, pasėlis infekcijos neparodė, taip ir liko neaišku, kas tai buvo ir kodėl. Netekom savo svarbių pirmųjų 2 valandų, bet už tai turim visą laiką dabar.
Kartais tyloje užplūsta mane labai sebinantis jausmas. Aš noriu grįžti ten atgal. Ten į savo gimdymą, noriu dar ir dar tai praeiti. Kiekviena kūno lastele noriu. Nes tai ne meilės hormonų kokteilis, tai jausmų vandenynas. Bekraštė ir beribė visaapimanti gelmė. Kuri tave apkabina ir kažkur neša.

baltos pūgos atneštas...
beribė jausmų gelmė...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis