Kaip pagimdžiau savo Mildutę - Gimdymo istorijos

Prelogas.
Bandymo trukmė: 5 mėnesiai
Rezultatas: II
Gimdyti: gruodžio pradžioje
Lytis: mergytė

***
Gruodžio 4 rytą atsikeliu jausdama, kad kažkas vyksta. Visą dieną „kažką“ sėkmingai ignoruoju. Apie 16 h nutariu pamatuoti intervalus tarp pilvo susitraukinėjimų. Aha, lyg ir sąrėmiai kas 2 minutes, trunkantys apie minutę? Bet skausmo nejaučiu, hmm. Pasikonsultavusi su gruodinukių klanu ir paskambinusi į ligoninės priimamąjį nusprendžiu, kad nepakenks nuvažiuoti.
Vyras į tai sureaguoja skeptiškai – „jei neskauda, vadinasi, negimdai, ko čia važinėt“. Bet pasiėmęs raktelius patraukia į garažą...

***
17h. Pakeliui į ligoninę išklausau visą tiradą vyro skundų apie nėštukes ir jų užgaidas – mat, sugalvojo į ligoninę nusitrenkt, nors savaime aišku, kad negimdo ir bus parsiųsta namo. Vis dar dejuodamas išmeta mane su taše prie priimamojo ir nuvažiuoja parkuotis. Priimamajame greitai prisistato sanitaras su vėžimėliu – sėskitės, vešim į gimdymo skyrių. Dėbteliu į tą sanitariuką – smulkutis vyrukas, už mane visa galva žemesnis, o su dabartiniais mano gabaritais tai ir du kart siauresnis. Sakau – gal aš nueisiu. Sanitariukas tikina geriau mane nuvešiantis. Na jei jau taip primygtinai prašai, tai vešk... Įbraškinu savo beveik 90kg sveriantį nėščią užpakalį i vežimėlį ir riedam... Girdžiu, kaip vyrukas šnopuoja, kaip girgžda ratai, o dar liftas 100 metų neatvažiuoja... Pagaliau pasiekiam gimdyklas, brrr.
Budinti akušerė išpakuoja mane į lovą ir jungdama daviklius prie pilvo teiraujasi apie sąrėmius:
-Kas 2 minutes? Ir trunka apie minutę? Negali būti, juk tokie jau prieš pačią pabaigą būna! Ir neskauda? Negali būti!!!
Tuo tarpu aparatas nubrėžia didžiulį minutę trunkantį sąrėmį (aha!!! Ahahahaha! Ar nesakiau!). Kaip tik įėjusi gydytoja suploja rankomis:
-Gimdom, gimdom! Su tokiais sąrėmiais jau tikriausiai beveik pilnas atsidarymas bus, - aiškina ji, maudamasi pirštinę.
Kol ji grabinėja mano gimdos kaklelį, aš sėdžiu apsipatenkinusi: ar aš ne šaunuolė-komjaunuolė, ar ne super moteris – jau beveik pagimdžiau, o skausmo jokio!
-1,5 cm, - staiga girdžiu.
-Atsiprašau?
-1,5 cm. Na, iš bėdos gal 2.
Pala, pala, o kaip su tais pažadais, kad jau pabaiga arti? Kaip suprasti?!
Gydytoja gūžtelėjusi pečiais pareiškia, kad gimdymo veikla tikrai prasidėjusi, o su tokiais sąrėmiais tikriausiai netruksiu atsidaryt. Pasiūlo persikelti į mūsų užsisakytą šeimyninę palatą – galėsiu ten pasąrėmiauti. Kaip tik pagaliau atėjęs vyras dūsaudamas paklausia – kokia tikimybė, kad ji šią savaitę pagimdys? Gavęs atsakymą, kad aš JAU gimdau, pakraipo galvą – ką tie daktarai supranta.

***
18h. Jau palatoj, išsipakavom. Abu išsidrėbę žiūrim TV, jokių pokyčių.
19h. Hmm, lyg ir pradedu jausti maudimą sąrėmio metu? Ar man vaidenas?
20h. Ei, jau darosi nebejuokinga. Ką, čia turi taip skaudėti?
21h. Baigiam juokus! Aaaaaaaa!
22h. Dvi seselės užridena mane ant neštuvų ir veža atgal į gimdyklą. Inkščiu sukandusi dantis, o galvoje sukasi riebūs necenzūriniai žodžiai.

***
22h 10min. Vėl gimdykloj. Noriu epidūro! Duokit epidūrą! Kur epidūras?!
Akušerė paaiškina, kad pirma gydytoja turi patikrinti kaklelį, o tada žiūrėsim.
Kur ta gydytoja? Kada ateis? Ar jau ateina?!
Po minutės (t.y. visos amžinybės) pasirodo gydytoja. Sukišusi ranką iki alkūnes praneša džiugias naujienas – 3 cm. Tokiais tempais tikrai šią savaitę nepagimdysiu! EPIDŪRO! EPIDŪRO!!! Akušerė ramina, kad anesteziologas jau pakeliui.
Pakeliui tai kur? Iškviestas iš namų? Iš kito ligoninės galo? Ar jau už gimdyklos durų? Išprotėti galima nuo informacijos trūkumo!
Akušerė paduoda dujų kaukę, kuri mane tik nervina. Į vyro bandymus masažuoti ir glostyti atsakau mušimu ir stumimu nuo savęs. Kurgi mano princas ant balto žirgo, kur mano anesteziologas?!
Pasibeldęs įeina Ponas Daktaras Anesteziologas ir įteikia man talmudo storio spausdintų lapų pluoštą – paskaitykit apie epidūrą ir jo pašalinius poveikius, pasirašykit. Žiūriu, daktariukas prie jumoro! Greitai sukeverzoju parašą. Daktarėlis atsidūsta ir greitai paaiškina, ko galiu tikėtis: dažnais atvejais – kūno niežulys (ania? Tada nereikia man to epidūro, geriau kentėsiu pragarišką skausmą. Na sakau – jumoristas!), retais atvejais – galvos skausmas (surizikuosim), labai retais atvejais – kojų paralyžius. Čia mano vyras pasibaisėja- „Oi ne, tokiu atveju MES nenorim jokio epidūro“. Gerai, kad jis stovėjo prie pat lovos, tad pasiekiu jam įspirti.

***
23h. Po epidūro. Aaaaaaa. Palaima, gėris ir gyvenimo pilnatvė. Judinu savo aptirpusius kojų pirštus ir mėgaujuosi. Atėjusi gydytoja nuleidžia vandenis – gal paspartės atsidarymas. Jai išėjus prisitemdom šviesas ir laukiam. Vyras įsitaisęs fotelyje žiūri TV (rodo filmą „Gyvatės lėktuve“), kvėpuoja linksminamosiomis dujomis (kam švaistyti gerą daiktą?) ir krizendamas serga už gyvates.
Aš bandau nusnausti.... zzzzz... Per miegus nusprendžiu, kad kada nors gyvenime pastatysiu du paminklus:
1) Epidūro išradėjui/-ai/-ams.
2) Moterims, kurios savanoriškai gimdo be nuskausminimo.
Pagalvojus, tai norėčiau gauti epidūrą kiekvieną vakarą prieš miegą... Profilaktiškai, tsakant. Labai ramina. Nieko prieš ir šlapimo pūslės kateterį (nereikia keltis i tualetą) bei lašelinę (nereikia keltis atsigerti) – kuo ne katiniškas gyvenimas? Kažin, ar anesteziologas sutiktų atsikraustyti gyventi pas mus? ...zzzz...

***
3h. Snaudulį išblaško gydytoja, atėjusi patikrinti kaklelio. Praskėčiu kojas ir bandau miegoti toliau – na kiek jau ten bus? 5 cm šį kartą?
-10 cm, - girdžiu. – Pilnas atsidarymas.
Miegai išsilaksto.
-Bet aš nejaučiu jokio noro stumti!
-Nes galvytė dar nepilnai nusileidus. Palauksim kokią valandėlę. O tuo tarpu perpus sumažinsiu epidūro tėkmę, kad geriau jaustumėte sąrėmius ir norą stumti.
Kvykt! Aš visai nepasiilgau sąrėmių jutimo, ką čia dabar!
Su siaubu žiūriu, kaip gydytoja nureguliuoja mano epidūrą nuo 13 ml/min iki 6,5 ml/min. Pamačiusi mano Šreko katinėlio akytes, susimyli ir pakelia iki 8 ml/min. Na ką, bandysim išgyvent.

***
4h. Atėjusi akušerė prožektoriumi pašviečia man į tarpukojį:
-Gal pabandom stumt? Man atrodo, jau laikas.
Noro „kakoti“ vis dar nejaučiu. Na bet pabandysiu – moteriškė jau 18 metų akušeriauja, tai gal žino.
Stumiu. Naujas sąrėmis – vėl stumiu. Stumiu. Stumiu. Jau 15 min. Stumiu. 30 min. Progresas minimalus.
Čia man trūksta kantrybė – nenoriu stumt, vadinasi, dar ne laikas! Per tuos savo 18 darbo metų ta akušerė gal tik kokius keliolika tūkstančių kūdikių yra priėmusi – ką ji išmano! Pareiškiu savo apsisprendimą nebestumti.
-Hmmm, - susimąsto akušerė. – Man rodos, jūsų epidūras vis dar per stiprus, todėl nejaučiat poreikio stumti. Gal sumažinkim šiek tiek? – pasiūlo ji, grėsmingai artindamasi.
Kvykt! (na ir ko jiems visiems užkliūva mano draugas epidūras?!).
-Gerai, gerai, darysiu, kaip pasakysit!
Vėl stumiu. Man rodos, visą likusį gyvenimą stumsiu. Girdžiu padrąsinimus, kad galvytė juda, bet lėtai. Stumiu. Nesuprantu, kodėl taip sunkiai judam? Dar 30 minučių praeina. Akyse pradeda tvenktis ašaros, pradedu keikti tą momentą, kai nusprendžiau turėti vaikų. Ir ko mane velnias nešė į tą galerą?! Šniurkščioju ir ką – stumiu. Akušerė mane motiniškai ramina ir įtikinėja, kad jau nebedaug liko (meluoja, ne kitaip. Aš šią savaitę nepagimdysiu.)
5h. Nepastebiu, kaip gimdykla staiga prisipildo žmonių: vieną mano koją laiko senoji akušerė, kitą – jauna panelė-rezidentė; tarp kojų stovi antra akušerė, jai per vieną petį žiūri vyras, per kitą – ką tik atvykęs mano ginius ir visi trys choru skanduoja: „Strumk, stumk, stipriau, stipriau!“ (patys stumkit! Patys stumkit, jei tokie gudrūs!!!). Jiems už nugarų šmirinėja pediatrė, laukdama gimstančios pacientės pirmajai apžiūrai (optimistė! Ilgai laukus dar palauk.).
Naujas sąrėmis, sukaupiu visas likusias jėgas ir – atspėjot – stumiu. Staiga tarp mano koju vyksta sujudimas – akušerė nunyksta į antrą planą, o į priekį išeina ginius, vienoje rankoje laikydamas švirkštą, kitoje – žirkles. Toliau aprašytas veiksmas įvyksta per keletą sekundžų: bakst, čirkšt, „nestumk, nestumk!“ – girdžiu giniaus ir akušerės balsus. Bet jau vėlu – kaip šampano kamštis iš manęs iššauna slidus klykiantis padarėlis, kurį ginius pagauna viena ranka (kitoje vis dar laikydamas žirkles!), o aš jį dar dosniai apipurškiu vaisiaus vandenų purslais.
Apsipilu ašaromis – ne tiek iš motiniško džiaugsmo, kiek iš palengvėjimo: viskas, viskas, nebereikia stumti, daugiau nebestumsiu niekada, niekada! Tuo tarpu man ant pilvo paguldomas rėkiantis žmogeliukas. Kol susijaudinęs naujai iškeptas tėvelis kerpa virkštelę, mažylė nustoja rėkti ir atsimerkia. As irgi liaujuosi šniurkščioti. Abi nustėrusios žiurim viena kitai į akis.

***
Epilogas. Pirmos valandos po gimdymo buvo pačios idiliškiausios mano gyvenime. Kol mane susiuvinėjo, nuprausė ir perrengė, mažylė buvo apžiūrėta, pasverta (3810g) ir pamatuota (55cm). Per tą laiką už lango patekėjo saulė, šiltai nutvieksdama visą gimdyklą. Patogiai įsitaisiusi lovoje siurbčiojau akušerės atneštą kakavą su sausainiais ir stebėjau, kaip seselė maudo mano mažiukę, o nuo jos nė per žingsnį nesitraukia tėtis su filmavimo kamera.
Atgal į palatą riedėjau ant tų pačių neštuvų, kuriais buvau atvežta. Tik šį kartą man ant rankos miegojo gražiausia pasaulyje mergytė.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis