Lėtai atsimerkiu ir apsiverčiu ant šono saulė tvieskia į akis, bet aš nenoriu pabusti, nieko nenoriu. Noriu nebūti arba žiūrėti į tas dvi žvaigždeles danguje, - ar žinot, koks jausmas ir ką reiškia nešioti savyje mirusius vaikų kūnus?.. Nes jos neišdrįso ateiti
Taip prasideda mano istorija
Desperatiškai norėjau susigrąžinti savo mergytes, kaip katorga atrodė tie reikalingi išlaukti mėnesiai. Buvau liūdna, nusivylusi ir pikta ant viso pasaulio ir savęs. Užsisklendžiau savyje, pasinėriau į darbą, - nepadėjo. Norėjau pabėgti nuo to, kas įvyko. Išbraukti, ištrinti, užmiršti. Galbūt į Prancūziją? Senos pilys, vynas, vandenyno pakrantė, - reikia matyti, kad bent kažkas gyvenime yra nekintančio ir amžino o paskui jau tikėsimės iš naujo. Tik kad
...atėjus kelionės laikui bėgti nebegalėjau. Gležnutį saugojau Tave pilvelyje iki 12 sav. na dar dėl viso pikto iki 13, nes taip sunkiai laikeisi, o aš taip paniškai bijojau, kad praeitis negrįžtų. Gulimas režimas, pakibusi grėsmė, - neleidau sau nei galvoti, nei svajoti, nei tikėtis. Neleidau sau mylėti. Nenorėjau leisti, o paskui ir vėl nusivilti...
PASILIKAI. Turėjau žinoti, jog pasiliksi, juk tam ir atėjai paguosti mane sapne, - tik aš nesugebėjau suprasti...
Toliau ramybė. Taip laukiau Kalėdų, Naujųjų metų. Nes po jų jau greit greit, - negaliu patikėti, nejau iš tikro susitiksim?!! Tačiau ir vėl aliarmas, nusileidžia pilvukas likus 2 mėn. iki gimdymo, kaklelis atsivėręs 2cm, - visi gydytojai sutartinai rekomenduoja ypač saugotis. Saugaus, voliojuos lovoj. Nors jaučiuos puikiai, bet turiu vaidint ligonę, - guliu ir valgau pyragus. Šventes praleidžiu ant sofutės ir manau, kad nieko nėra klaikiau. Yra.
Dvi savaitės Antakalnio klinikose.
Suprantu, kad sava sofutė geriau.
Vyras rašo sms: negaliu patikėti, kad iš tos ligoninės jau grįšim trise. Ne, negrįšim. Kažkaip labai svarbu pasidaro negirgždanti lova ir gražios plytelės tualetuose. Noriu į BAK. Prašausi namo kiekvieną gulėjimo dieną. Galų gale išleidžia. Nuostabu!!! Jaučiuos pasakiškai nepaisant nemigos, skaudančių šonų, dusinimo, lakstymo į tualetą kas dvi valandos. Et. Vis namuose. Kasryt skaičiuoju dienas iki 37sav. tada priims į BAK. Sulaukiu!!! Nuvažiavus apžiūrai verdiktas - 3 cm atsidarymas. Man dar kartą pažada, kad jau bet kada. Bet aš jau rami rami, jau pakankamai laiko mažylis mano pilvelyje, tie pažadai jau nebegąsdina taip, kaip prieš pusantro mėnesio. Ir dar savaitė. Vėl apžiūra, - 4cm atsidarymas, vaikas 4200g. OJEJ!!! Nebežadėkit daugiau krapštykit lauk!!! Gytytojas ne tik pažada. Gerai pakrapšto.
Grįžtu, prisijungiu SM. Ima aptraukinėti pilvuką, - matyt privargau per dieną. Lyg periodiškai? Bandau skaičiuoti laiką. Hmm, kas 3 min. Turbūt paruošiamieji, nes per pamokėles sakė, kad tikrieji prasideda kas 20, 15, vėliau 10 minučių. O be to ir neskauda. Matyt šiaip spazmuoja. Kvailai kažkaip. Vyras planuoja po darbo nulėkti privačiai padirbėti. Nežinau, čia sakyti jam, kad grįžtų namo, ar kaip. Rašau į SM, mano mieloms nėštukėms. Klausiu, kaip čia dabar suprasti, kas darosi. Gaunu gerų patarimų ir einu į vonią, išssimaudau. Sakė turėtų netikri praeiti, o tikri stiprėti. Nei praeina, nei stiprėja. Aptraukinėja pilvuką be jokio skausmo. Reik gal vyrą perspėt, kad dėl viso pikto grįžtų namo? Sutariam, kad skambinsiu gydytojui:
Labas vakaras. Tai aš va tokiu reikalu. Negimdau, bet kažkas darosi. Kas kiek apsitraukinėja? Kas 3 minutės? Tai laukiu po pusvalandžio, pasižiūrėsim, kas ten kaip ir bus ramu. Tai kad bijau juokinti. Neskauda man nieko. Nebijokit. Tikra gimdyvė tik iš trečio karto pataiko atvažiuot, kai reikia.
Na taip, jumoro jausmu jis nesiskundžia. Ne tik dėl pataikymo atvažiuot, bet ir dėl pusvalandžio. Įdomu, kaip tą padaryti, kai reikia važiuoti per visą miestą iš Karoliniškių į Saulėtekį darbo dieną po 5 vakaro per patį piką.
Vyrui raportuoju, jog manęs laukia po pusvalandžio. Kažkokiu būdu jis sugeba ganėtinai greitai grįžti ir žada mane greit nuvežti, nes žino trumpesnį kelią. (Hmm... tą trumpesnį kelią aš jam vis dar primenu, kai pro šalį važiuojam. 
) Gerokai pakrato mane neasfaltuotais šunkeliais, ir aš juokais dedu jį į šuns dienas sąrėmio metu. Neskauda, bet taip reikia. Važiuojam ir juokaujam. Užtrunkam pusantros valandos nuo skambučio. Po apžiūros gydytojas liepia imti daiktus ir lipti į antrą aukštą, į gimdyklą, - atsidarymas 6 cm. Gūžtelim su vyru pečiais, - smagumėlis, nagi gimdau. Užlipu, persirengiu, - atsidarymas 7 cm. Šiek tiek ima mausti sąrėmio metu, panašiai kaip per mmm. Man pažada nuleisti vandenis, o tada epidūrą, nes skaudės daugiau. Prisiskaičius apie skausmus nuleidus vandenis, aš pasiprašau epidūro pirmiau, o paskui vandenų nuleidimo. Nustembu, kad iš to jokios problemos nedaroma. Gaunu epidūrą, nuleidžia vandenis. Guliu, juokaujam, žiūrim MTV Byvį ir Butheadą. Už kelių minučių ima jaustis maudimas ir pro epidūrą, labai apsidžiaugiu laiku jo paprašius. Kaip tik užeina gydytojas ir praneša, kad jau 10 cm. O ir aš jau ne juokais jaučiu spaudimą. Susikaupiu stūmimui, čia gi bus sunkus procesas, didelis vaikas. Viskas išplaukia, koncentruojuosi tik į kvėpavimą. Kaip pro rūką girdžiu, kad vyras sako: na dar, jau paskutinįkart, - liepiu jam užsikimšt ir neerzint, nes dar ilgas darbas priešaky. Bet kad na... iš tiesų pajaučiu palengvėjimą.
Kažkur pranykstu ir vėl atsirandu tik išgirdus, kad jau verkia mažasis. Man deda jį ant krūtinės, o aš bijau. Nei šypsenos, nei tų palaimos ašarų, kaip aš čia prisiskaičius, - nieko nėra. Aš bijau. Bijau net sujudėti, paliesti... tą neįsivaizduojamą stebuklą, kuris ką tik įvyko. Tai taip gražu, taip gera ir trapu, kad net kvėpavimą noris sustabdyti, jog nesugriautum akimirkos... Žiūriu į mažutį (
4420g, 57cm) sriūbaujantį sūnaičiuką, o už mane ašaroja vyras. 
O aš neverkiu. Aš visa čia, šioje akimirkoje. "Labas, Arai. 
Dabar aš jau žinau, ką tau pasakyti. Ir jau galiu tai ištarti."P.S. Tu raganius. Ne dėl to, jog atėjai vasario 13 ir trečiadienio naktį. Tu raganius, nes gimęs šaltyje moki tirpdyti širdis. Kasdien mokai mane svajoti ir juoktis. Mokai ir vėl išdrįsti patikėti... ir laukti to, kurį vedeisi už rankutės.
