Mamos šypsny atgyja pasakos, lopšinės,
žaislai prasijuokia kartu su tėveliu,
Mažute, stiebkis, auk didutė,
Tavęs daug laukia nuostabių dienų.
Niekuomet negalvojau, jog galiu šitaip mylėti, kol netapau MAMA.
Būtent šiais nuostabiais žodžiais ir pradedu pasakojimą apie brangiausio mūsų turtuko atėjimą į šį Pasaulį.
...2007 metų gruodžio 23 diena... Ankstus rytas. Sekmadienis, todėl niekas nesikelia į darbelį. Tik man nesimiega. 6 valanda ir mano akytės jau plačiai atmerktos. Būsimas tėtis saldžiai miega ir nieko nė neįtaria... Čiumpu testuką ir tipenu į vonią. Kad tik neprižadinčiau ko nors, galvoju. Ir štai po keltos minutėlių matau rezultatą dvi mėlynos juostelės! Beprotiškai apsidžiaugiau, nors tai ir buvo didelė staigmena. Grįžau atgal į lovytę netverdama savame kailyje, bet būsimojo tėčio nežadinau, įsitaisiau šalia, žiūrėjau į jį ir galvojau apie mūsų ateity. Ateitį nuo šiol trise. Lyg kažką nujausdamas MB atsimerkia. Rytinis bučiukas. Aš rodau jam testuką ir dvi mėlynas juosteles. MB klausia: Ir ką tai reiškia? TU BŪSI TĖTIS!!! Tai buvo pati nuostabiausia dovana Jam gimtadienio proga. Neplanuota, negalvota, nepirkta, netikėta, bet nuo tos akimirkos labai laukiama .
Bėgo laikas. Pilviniukas didėjo. Nekantriai laukėme pirmojo susitikimo su Maziuliuku. Ir sulaukėme. Ta akimirka neišdildoma. Išgirdus plakančią širdelę, mano pačios širdis vos neiššoko. Tą dieną ir sužinojome, jog po savo širdele nešioju mažutėlę mrgytę. Smiltę. Buvom be galo laimingi.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Mamytė vis gražėjo, vis labiau džiaugėmės beaugančiu pilviuku, Mažosios judesiukais, pasisveikinimais, pabumsenimais. O kokį neapsakomą malonumą jaučiau kaupti kraitelį .
Belikus savaitėlei iki didžiosios saulytės atėjimo dienos persikraustėme į naujus namučius. Juk dar visa savaitė! Tikrai spėsime susidėlioti viską į vietas ir pasiruošti dukrytės atėjimui, nors moteriškas šeštasis jausmas sakė visai ką kita. Ir neklydo. Visą vakarą laksčiau į WC (mažutė tikriausiai spaudė), kol vieną kart nenuėjus pajaučiau tokį pliūpt. Kas čia dabar galvoju? Ir jaučiu kaip teka teka teka... Negali būti! Juk dar ne laikas! Šiandien 39 savaitė. Vajėj, suprantu atsitokėjus, vandenys nubėgo ir šaukiu SB Pupa, vandenys nubėgo!!!. Tą pačią minutę žiūriu į laikrodį, kuris rodo 22:30. Atlekia visas išsigandęs be 5 minučių tėtis ir sako: važiuojam į ligoninę greičiau! Nors mano pačios rankos ir kojos dreba, bet raminu būsimą tėtį, kad laiko dar turim. Jis laksto, trypčioja aplink, o aš ramiausiai kraunuosi tašyte. Taip, ji buvo nesukrauta, juk turėjau kuo gražiausią savaitėlę prieš akis.
Na va, tašytė sukrauta, jaučiu sąrėmiai dažnėja. Manau nėra ko laukt ilgiau, reikia važiuot, bet prieš tai dar užsuku į SM namučius ir mergaitėms pranešu, jog veiksmas vyksta Negi paliksiu jas nežinioj? Važiuojam į ligoninę, sąrėmiai kartojasi kas penkias minutes ir stiprėja. Pasiekus ligoninę į gimdymo skyrių pirmiau lekia MB, o ne aš, lyg sąrėmiai ir gimdymas būtų jam. Prisistatom registratūroj 1:30 val., MW nuveda mus į gimdymo palatą ir palieka. Išėjo nežinia kur ir nežinia kuriam laikui. Skausmas stiprėja, seku laiką... sąrėmiai jau kas tris minutes. Vaikštau iš kampo į kampą, kad tik mažiau skaudėtų. MB nerimsta: kur ji išėjo? Gal eit ieškot? Gal prašyt nuskausminamųjų? Raminu jį, kad viskas gerai. Pasirodo MW. Patikrinimas. Ji sako: Your baby is really ready to come. Tiek aš supratau ir pati. Ačiū už apšvietimą. Bet tą minutę nei aš, nei MB negalvojome, kad TAIP GREIT būsime nebe dviese, bet trise. Skausmas dar labiau stiprėja, jau nebegaliu tvert, norisi kalbėti su Dievais. Prašau nuskausminamųjų. Duoda pakvėpuot dujų. Pirmas įkvėpimas ir jos mane užveža. Iki sekančio sąrėmio. Toliau kvepiu kiek noriu neveikia. Negaliu tvert skausmo, jau beveik maldauju kažko stipresnio jam apmalšinti, tačiau MW negirdi manęs, seka Mažutės širdelės tonusiukus. Normal tepasako ir priduria You are doing very vell. MB laiko už rankos ir dabar jau jis mane ramina. O aš nebegaliu kentėt daugiau. Jau rėkiu, kad duotų nuskausminamųjų, o MW sako, kokių tau dar nuskausminamųjų reikia, kai galvytė jau matosi, tu tik stumk. Ką stumt, kad nėra jokio noro stumt ir tą akimirką užsinoriu stumt. Stumiu. Stumiu dukrytę kiek įgalėdama, bet baigiasi sąrėmis. Na, dar truputį, pasistenk... aš tikrai stengiuosi, noriu kuo greičiau būti sa mažute. Dar vienas sąrėmis ir vėl stumiu kiek tik jėgos leidžia, deje, pritrūkstu jėgų išstumti tą mažutį angelėlį. MB pašo stumti, prašo pasistengti, na dar truputį, o aš jį grasinu nudėti, jei pasakys dar nors žodį... Ir štai dar vienas begalinių pastangų reikalaujantis sąrėmis. Jaučiu, jog susitikimas visai visai už kelių akimirkų, bet ir vėl pritrūkau jėgų... tačiau nepasidaviau ir sukaupusi viską, ką tik tą akimirką galėjau savyje atrasti pasistengiau ir štai... 2:43 val... VERKSMAS!!! Stiprus ir energingas verksmas. Tai mūsų mažoji sveikinasi su mumis ir su Pasauliu. Sekundė... kita ir mažas Žmogeliukas jau pas mane ant krūtinės. Tėčio bučiniai man. Verkiu ir aš, bet tikrai ne iš skausmo, kuris baigėsi tą pačią minutę su dukrelės užgimiu, bet iš begalinės laimės, kad pagaliau po ilgo laukimo jau laikau 2990 gr. 51 cm ūgio dukrytę savo glėby. O mes abi pavargę, bet laimingos tėčio glėby... Nuo šiol mes tikra šeima: tėtis, mamytė ir vaikiukas.
Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
Aš tavo pirmas žodis - aš MAMA
Pati pradžia, ir pirmas šuolio taškas.
P.S. Dar pamenu, kai jau laikiau Mažutę prie savo krūtinės, MW paklausė ar žinom ko sulaukėm. Žinojau, bet vistiek pažiūrėjau ir beveik kukčiodama nuo verkimo, nuo verkimo iš laimės, pasakiau IT'S A GIRL.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidukas dar švyti kaip saulė,
Kai miegodama šypsais sapne.
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai, dar ilgai....
LABANKT.... Mylinti MAMA
Norėjau padaryti labai gražiai, bet gavosi tik gražiai
