Laikas kenteti ir laikas dziaugtis - Gimdymo istorijos

Jau praejo beveik menuo, kai mano mazyle prisibelde i si pasauli. Dabar ramiai miega rankeles susidejus, vis paziuriu, pasidziaugiu ir atrodo, kad niekad negyvenom su MB tik dviese, todel sunku prisiminti nestumo detales, isgyvenimus.. Visas nestumas praejo labai sklandziai, tipiskai papykino pirmaisiais menesiais, tipiskai lengvas antrasis trimestras ir tipiskai fiziskai sunkus paskutiniu menesiu, savaiciu ir dienu laukimas.
Nezinojau kokios lyties mazylio noriu susilaukt, tik prisimenu, kai nestumo pradzioj su MB dar gyvenom atskirai, vis noredavosi vakarais prie linkejimo ramios nakties prideti zodzius „mes abi tave labai mylim“. Busimas tevelis nors kalbejo, kad nori sunaus, bet akivaizdziai nuliudo, kai pirmoji echoskopija parode berniuka. Skaitem sveikinimus, bet kazkas buvo netaip. Ir stojo i vietas tik kai per antraja echo ta pati daktare pasake, kad simtu procentu – mergyte! Kad ana syki gal virkstele buvo pasirodzius. Atsimenu kad puse dienos negalejau nustot juoktis ir sypsotis, kokia maloni buvo sita pirmoji klaida..
Per visas apziuras matuojant pilvuka mano duomenys pagal savaites ejo auksciau kreives. O ir pilvas buvo akivaizdziai didesnis nei kitu to paties „amziaus“ nestukiu. Guodziau save, kad nebutinai vaikelis didelis, gal tiesiog daug vandenu. Ir gerai kad sitaip save guodziau, bent nestumas ramiai praejo..
Gimdymo data buvo nustatyta rugpjucio 10 d. Bet visos gudrios tetos jau is anksto prognozavo, kad tiek neisnesiosiu. Sake – vasara, karsta, pamatysi, bent dviem savaitem anksciau pasirodys. Tom dviem savaitem anksciau atvaziavo mano mama. Ir dekui jai labai, nes tai buvo labai sunkus laikas fiziskai, vos stenejau, kaip skaitydavau, kiek kitos nestukes pasidaro per diena, galvodavau, kad perdeda, nes pati vos krutejau, kur prisedus vis snausdavau, skaudejo atrodo visa kuna, kojos istino, vis uzeidavo kazkoks keistas vienos galvos puses skausmas, kuris dare mane nepakenciama, buvau irzli, negalejau pakesti tu nuolatiniu klausimu, „ar dar ne?“, „o tai kada?“. Atsisakiau kalbet telefonu, patikejau ji mamai, ji atsiliepdavo ir duodavo ataskaita mano seneliams. Kartais matydavau, kad ir jai jau bloga nuo tokio nekantrumo.. o vaikelis kaip tycia neskubejo.
Antakalnio akusere jau seniai prognozavo, kad jau kita karta nebeateisiu, sake jau is veido matosi, kad ant dienu, o as vis gryzdavau. Kiekviena apziura budavo tokia skausminga, kad jausdavaus kaip isprievartauta. Matyt gydytoja norejo paspartinti. Kai buvau pernesiojusi dvi dieneles gydytoja uztikrino, kad kita diena turesiu vaikeli, sake kaklelis minkstas, pasiruoses ir prasidares. Kai dar po dvieju dienu atejau israse siuntima gultis i stacionara.
Kadangi norejau gimdyti Trakuose – ten ir nuvaziavom. Apziurejo tipiskai – patikrino kakleli, paklause toniukus, saremiu jokiu nepagavo, tai issiunte namo.. Dar kelios dienos. Nebezinau ne kiek belaukt, niekas nevyksta, o jei taip dar dvi savaites? Kaip zinot kad viskas gerai? Negi tik toniuku paklausymas viska parodo. Vaziavau dar ir i VGN apziurai. Viska dare analogiskai kaip Trakuose ir mano klaida buvo, kad nesusipratau ne sykio paprasyti, kad padarytu echoskopija, nes pasirodo jau tuo metu pas mane beveik nebuvo vandenu, nors jie regis ne netekejo..
Aciu Dievui 9ta pernesiojimo diena prasidejo skausmai. Pakankamai dazni ir visai kitokie nei laukiau ir tikejausi. Dariau saltibarscius MB pietums, mama buvo isejus i turgu, uzsiemus, skubejau ir nelabai susiorientavau, skausmai buvo panasesni i staigu viduriu susukima tai pradzioj ir nepanikavau. Po pietu paprem MB nuvezt mus su mama i ezoterijos parduotuvele, kol jie rengesi ruosesi vis ejau i tualeta, noras buvo toks didelis, kad atrode nesuspesiu, bet kol kelnes nusimaudavau visas skausmas ir noras praeidavo..
Kadangi buvo grazi, sauleta diena tai dar pasivaiksciojom po senamiesti. Daug zmoniu, turistu, paskutiniu metu jau nebepastebedavau zmoniu zvilgsniu, nes ju budavo begales. Bet viena zvilgsni tiesiog pajutau, viena vyresnio amziau moteriske is vienos turistu grupes ziurejo i mano pilveli, sypsojosi ir savo zvilgsniu ji tiesiog gloste. Kazkaip gera pasidare nuo jos zvilgsnio, gal ji nujaute, kad mano mazoji jau beldziasi ir palinkejo jai laimes.. dar uzlipau prie ausros vartu Marijos, ten irgi daugybe zmoniu, bet net nepajutau kaip man priejus jie prasiskyre ir lengvai priejau prie pat. Trumpai paprasiau laikyti mano mergyte savo rankose siltai, jei as negalesiu jos palaikyti.. beje, ji mane isklause, saugojo mano paukstyte. Uztai dabar vel ir vel noriu gryzt prie jos ir dekot dekot.
Viso vaiksciojimo metu vis stebejausi skausmeliais. Pasekti reguliaruma sumasciau gal tik apie 14 val. skausmeliai jau buvo kas 4-5 minutes ir vis intensyvejo. Busimas tevelis isgirdo taip ilgai lauktus zodzius ir atskubejo musu paimti.. kol vaziavom namo jau atrode kad galim nesuspet ne tik issimaudyt bet net iki ligonines nuvaziuot. Suspejom viska!.. Leisdamiesi liftu i masina sutikom kaimyne su vaikeliu, matyt anukeliu, tuo metu suriete mane vienas saremis, ir nors stengiausi neissiduoti, ji matyt suprato ir primine, kad kvepuociau.. kaip gi galejau tai pamirsti, pasidare lengviau. Mama pasakojo, kad kai ziurejo pro langa kaip mes isvazinejam, buvo iskart aisku kur vaziuojam  sake scena kaip is filmo, kai as krypuoju, o MB blaskosi, isodina mane, tada begom aplink masina, imeta tase ir tekinom pats seda, lyg tos kelios sekundes ka lemtu... bet tiesiog itampos buvo daug. Viskas pirma karta. Pirma karta taip arti.
Trakuose buvom po 15 val. Skausmai kas 2 minutes. Atsidarymas 2 cm. Klizma, dusas, lasine su skysciais, nes gert nebedave.. Prisimenu kad kai pasake, kad tai reikalinga, jei tektu operuoti, pagalvojau, nu tik ne man! Deja sprendziau ne as. Ne mano valia..
Kaip tik buvo viena laisva palata, per visas mano proceduras MB iskrovinejo daiktus ir bendravo su mano mama.
Gimdymo veikla vyko ypatingai gerai ir stipriai. Pries 19 val jau buvo 6 cm, o pries 21 val jau visi 10 ir akusere ir gydytoja dziaugesi kokie stiprus saremiai, kaip stipriai dirba organizmas isskyrus viena dalyka - vaikelis buvo pasisukes veideliu man i pilva ir lauzesi galvyte.. kadangi veikla buvo labai stipri, tai daktare tikejosi, kad dar vaikelis apsisuks ir greitai isgimdysim.. pradzioj kalbejo kad pagimdysim iki 21 val. sulaukus to laiko kalbejo, kad jau paskutine valanda... deja
Gavosi taip, kad su pilnu atsidarymu, maksimaliais saremiais bet neteisingai besistatancia galvyte prasikankinau daugiau kaip tris valandas, kol nusprende, kad paciai isgimdyti nepavyks, dubuo per siauras. Ypatingai ta laika padejo istverti MB. Kaip tik nekeitem pozu, ko tik nedarem, kas viena saremi tiko, kita jau nebepadejo. Labiausiai patiko man sedeti ant kamuolio rankas pakabinus ant MB keliu, o kojas uzkelus ant radiatoriaus. Sunkiausia buvo, kai niekaip nesistatant galvytei akusere liepe stotis ir stoveti. Tikejosi, kad suveiks zemes trauka. Dekui Dievui, kad nesuveike, nes butu mano mazyle traumave. Stovint per saremi kabindavausi MB ant ranku per pazastis, ir kaip jis mane islaike, juk gimdydama jau sveriau daugiau nei jis pats. Kartais atsisukus pamatydavau, kad jis jau ziovauja.. ir bando tai paslepti, taip miela pasidarydavo. Atsimenu kokie sunkus buvo saremiai, kai jis nubego i tualeta. Kai jis salia – viskas daug ramiau buvo. O ir vanduo is jo ranku daug gaivesnis. Man vandens neleido gerti, bet leisdavo suslapintivatos gabaleli ir sudrekinti man lupas, tai kai akusere nusisukdavo isprasydavau jo kad suslapintu labiau ir nors gurksni nulasintu i burna, buvau tikra kad nepakenks, nes tas gurksnis isgaruodavo dar nespetas praryti. Is paskutines valandos atsimenu labiau ne ta skausma o beprotiska nora stumti, kuris atrode paralyziuoja kuna, kad negaledavau net ikvepti.. Atsimenu kaip MB vis sakydavo kvepuoti ir kvepuodavo kartu. Artejant saremiui nusiteikdavau, kad reikia sita saremi atidrbti, o kitas bus lengvesnis. Nors kitas lengvesnis nebudavo, bet dziaugdavausi bent pertraukelem tarp ju. Graziai organizmas leisdavo pailseti ir netaip daznai vienam saremiui galutinai nenuslugus ateidavo kitas.. O kaip man buvo baisu del mazyles. Ne tiek baisu, kad jai kazkas atsitiks, bet baisu, kas ja pasirupins, jei as neistversiu, jei tai nesibaigs, ar baigsis negerai. Bijojau apie ta savo baime pasakyt, bet ji visa gimdyma aplinkui skraide, kas uzaugins mano dukryte.. ir gerai kad sitos mintys nevirto zodziais, nes juk taip daznai zodziai virsta kunu..
Taigi gavau tai, ko labiausiai nenorejau. Svajojau apie naturalu gimdyma. Skaiciau knygas ir straipsnius. Atrodo ir skausmus jau istveriau, o neteko vis tik paciai pagimdyti. Nusprende daryti cezari. Kadangi vaikelio tonai visad buvo labai geri, tai nebuvo ekstrine operacija ir laukem atvykstanciu daktaru is Vilniaus. O kaip prailgo tas laikas, kai jau buvo nuspresta, kad pjaus, o reikejo laukt kol sulasejo visi vaistai, kol susirinko daktarai, kol paruose operacine, kol perveze, kol pataike nuskausmint.. minutes ejo kaip valandos. MB liko uz duru. Mate mane, o as – ne. Kaip man reikejo jo!! Kol dar nenuskausminta gulejau operacijoj sukosi galvoj praeities akimirkos: jo zvilgsnis isvezant mane, jo balsas kai pasakiau, kad metas jam gryzti is darbo, jo slepiama sypsena, kai paaiskejo kad vis tik laukiam mergytes, jo entuziazmas perkant kudikelio kraiteli, pirmas apkabinimas drebanciom rankom, kai suzinojom, kad busim tevais.. visur jis, as ir vaikiukas. Gimdykloj dirbom abu ir operacinej buvom kartu..
Prisimenu ta jausma, kai pagaliau pataike suleisti vaistus ir akimirksniu neliko saremiu. Toks palengvejimas, toks prasviesejimas, bet ne tai ko tikejausi. Esu tikra, kad mamytems pacioms pagimdziusioms palengvejimas pagaliau gavus vaikeli tukstancius kartu didesnis. Kaip as joms pavydejau. Pavydziu ir dabar..
O tada jau visai greitai isgirdau balseli, toki sviezia sviezia.. Uzfiksavo mazyles gimimo laika 00.41, bet nedave man mazyles priglaust, net neparode, taip nutiko kad mano vaikelis labai jau spyresi eiti lauk ir bekeliant ja lauk spyre kojyte ir perplese labai gimda. O dar besistatydama praplese ir kakleli. Todel uzsiuvimas, kuris paprastai trumpa apie pusvalandi man uztruko daugiau kaip tris valandas
Galvoju kaip MB neisejo is proto laukdamas juk ir jam buvo pasakyta kad operacija daugiau valandos netrunka. Gulejau ir girdejau savo mazyles verksma. Sesute kuri sedejo prie mano galvos tyliai pasake, kad mergyte. Ir visa operacija taip svelniai man sypsojosi. Kaip man to reikejo, nes staiga pasijutau labai labai vienisa be savo vaikelio. Vis ateidavo kokia akusere ir pasakodavo kazka apie ja. Kiek sveria (4450 g) koks ugis (52 cm), apie tai kad ryskiai vaikelis pernesiotas, kad vandenys ne tik zali, bet jau net kosyte, kad plove skranduka.. vistik gavo tuos 9-10 balu pagal Apgar. O kad buciau paprasius tos echo anksciau, gal buciau savo mergytes nepernesiojus, gal nebutu kauliukai taip sukieteje ir butu pralindus pro mano dubeni.. gal nebuciau jautusis tokia nevykele, kad neisgimdziau pati.
Po operacijos MB su akusere parveze mane i palata. Tuscia ten, liudna. Pasakojo man apie musu kudikeli, o as jauciausi lyg ne apie maniski kalba. Sake, kad kai tik atnese jis nesitrauke nuo jos ne minutei, dave proceduroms, o paskui valanda kalbino. Sake mergyte taip nurimo, klausesi.. as klausiau ir pavydejau. Atrode – vat, nauja seima, o kur as? Netgi pykau...
6 val ryto MB kelesi vaziuoti i Vilniu atvezti mano mamos, nes nusprendem, kad geriau ji guletu su manim ligoninej, nes labiau mokes pasirupint vaikeliu. Pries isvaziuodamas nuejo ziureti kur mergyte ir prasyti, kad atveztu man. As dar negalejau vartytis, tik pasukau galva ir ziurejau i ta maza spokuti vezimely. Suvystyta. Tokia mazyte. Snopuoja nosyte.. zinoma, nuostabus mielas kudikelis, bet kazkodel nebuvo tos visu aprasomos euforijos. Jos nebuvo ir veliau diena bandant duoti zisti kruti. Kadangi operacija uztruko negalejo laikyti vaikelio taip ilgai nebalgiusio ir dave is buteliuko gliukozes. Gal todel nemokejo imti papulio. As erzinausi, nes ji verke, o man buvo jos gaila. Ta euforija pajutau tik tada kai likau su ja viena namie. Kai ipratau, kad kartais ji vis tiek verkia, bet ismokau net verksmo minutem likti rami, nuraminti ja ir myleti myleti. Pajutau, kad man reikia jos ne maziau, nei jai manes. Dabar jau pakankamai gerai viena kita pazistam. Nepaisant visu pradzios bendro gyvenimo bedu: nemokejimo paimt papulio, salutinio poveikio narkozes – baisiu galvos skausmu, to, kad pradzioj negalejau jos nesiot, net iskelt verkiancios is lovytes, kur jau ten – pati vos atsikeldavau..
Dabar jau po truputi ieinam i rezima. Jau randu laiko pasidziaugti situo stebuklu, Dievo dovana.. Jauciuosi sugijusi, galiu istisas valandas ja nesioti, siubuoti, dainuoti, sokti.. Daznai negaliu i ja atsiziureti, arba negaliu nustoti jos buciuoti. Negaliu atsidziaugti jos sypsenelem ir beprasidedanciu gugavimu. Negaliu nemyleti jos, tevelio ir Dievulio. Matyt uz gimdymo vargus jis atsiunte man pakankamai ramia mergyte, retai tenka nakti bendrauti, atsikelia tik pavalgyti, bet kartais kai iskart neuzmiega palieku ja pas mus lovoj ir pasakoju apie sita pasauli, kad jis tikrai nuostabus, kad viskam jame yra savas laikas...

„Viskam yra laikas, metas kiekvienam ivykiui, po dangumi.
Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.
Yra laikas zudyti ir gydyti; laikas gedeti ir sokti.
Yra laikas metyti akmenis ir vel juos surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.
Yra laikas igyti ir prarasti; laikas laikyti ir ismesti.
Yra laikas perplesti ir susiuti; laikas kalbeti ir tyleti.
Yra laikas myleti ir nekesti; laikas karui ir taikai.“

(Ekleziasto 3,1-8)

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis