Taip prasideda gyvenimo istorija.. - Gimdymo istorijos

Matau, kaip mažas lašelis nurieda smilkiniu, tada slysteli per skruostą ir savo kelionę pabaigia kaklo duobutėje..
Jis lošteli ir sunkiai alsuodamas ištaria meilės prisipažinimą. Dažnai taip baigiasi jų meilės šokis. Ji- atsigula ant pilvo ir tyloje meldžiasi. Savo dievui, būsimam stebuklui, visagalei gamtai.
Pradžios pradžia. Ji ištiesia rankas- pasitikdama stebuklą. Vėliau ilgai prausiasi po šiltu dušu. Kiekviena srovelė švelniai liečiančia kūną- kūną, tampanti namais, jaukia šilta ramybės oaze. Pamirštas laikas, nesvarbu, kad jau paryčiai, o darbe laukia ankstyvas svarbus susitikimas. Šiąnakt niekas nesvarbu. Jai labiau. Nes jis jau miega. Todėl ji ir neskuba. Iš vonios išeina dar šlapia. Tyliai pėdomis liesdama grindis grįžta I meilės guolį, dar alsuojantį karščiu ir atsiduodantį šviežiu prakaitu.
____________________________________________________________________

Štai šitaip prasidėjo istorija..
Ėjo diena po dienos. Tiksliau nėjo, bet šliaužė tarsi sraigės per asfaltą.. Kuo daugiau masinų važiuoja, tuo lėčiau jos šliaužia, nepastebėjot? Kiekviena praėjusi diena man atrodė ištisa amžinybė..
Štai, nušliaužė dar viena sraigė.. Šįkart- dešimtoji.. Pagaliau galima pasidaryti nėštumo testą..
Vyrui nieko nesakiau, nenorėjau suteikti bereikalingų vilčių.. Pamaniau, jei bus geroji naujiena, tada ir pranešiu..

Testas- negailestingas vilčių žudikas arba gerasis burtininkas, pakeičiantis vienos juostelės atsiradimu mažame ekranėlyje visą likusį gyvenimą. Mano testas buvo žudikas. Nėr antros juostelės. Viskąs aišku, liūtuko nebus. O taip labai norėjosi.. Kažkaip tie liūtai- visai kitokie žmonės. Jie spindi, jie stiprūs, jie galingi, jie užsispyrę, kartais net bukai, bet jų širdys didėlės..
Nebeliko ūpo nei dirbt,nei kurt. Kažkaip labai apmaudu, nors ir supratau,kad būtų pernelyg naivu tikėtis sėkmės iš pirmojo bandymų mėnesio..
“Supermamoj“ su pavydu skaičiau pirmų liūtukų besilaukiančių nėštukių pasisakymus. Užsiprenumeravau į elektroninį pastą jų visus plepalus,tikėdamasi netrukus prie jų dar vis nedidėlio būrelio prisijungti greitu laiku.
Bet nėštumo testas šį kartą negailestingas. Liūtuko nebus. Geriausiu atveju- mergelė.
Ką gi, gyvenimas tęsiasi.

Vyrui tik pasakiau,
kad šį mėnesį mažiukas dar pas mus nusprendė neateiti..

Lapkritis pasitaiko kaip visada nemalonus savo orais. As peršalau.. Pakilo temperatūra, nors ir nedidėlė, bet laikėsi 37.2. Vos kelios dalys karščio,tačiau nusprendžiau pasidaryti sau keletą laisvų dienų ir kiek atsipūsti nuo darbo, be to ir pasigydyti trupučiuką,kaip ten bebūtų, mano temperatūra kiek aukštesnė už įprastą,nesvarbu, kad tik keliomis dalimis..
Kai karštis nekrenta kelios dienos iš eilės, nusprendžiau nueiti pas gydytoją (as sąžiningai saugau savo sveikatą. Jei ne dėl savęs, tai dėl savo artimųjų, kuriems mano liga suteiktų daug skausmo). Gydytoja pasiūlo antibiotikus. (labai jau mėgstamas gydytojų sprendimas), tačiau as jai atrėžiu, kad negersiu jokių antibiotikų, juk su mylimuoju kviečiamės stebuklą! Gydytojai beliko patarti gert daugiau arbatų.
Išėjau is Northway medicinos centro sugaišusi bemaž valandą laiko ir sumokėjusi apvalią sumą pinigų.. Jau geriau nauja lūpdažį ar nagų laką už tuos pinigus būčiau nusipirkus… Atsiėmiau dokumentus iš šitos klinikos ir prisiregistravau kitoj.

Rytas. Nepakenčiu rudens. O ką jau kalbėti apie lapkričio darganas. Šlapia,vėjuota, apsiniaukę. Švininiai debesys sukaustę miestą ir visus žmones. Nėr saules, nėr šilumos, nėr ūpo ką nors daryti. Jei galėčiau, paversčiau Lietuvą kokia šiltų kraštų šalimi, kur šviestų saulė, jura būtų ne balzganos, o mėlynos spalvos, žmonės visi šypsotųsi, o temperatūra visais metų laikais nenukristų žemiau 20 laipsnių.

Eilinis rytas. Temperatūra vis laikosi, tad likau namie. Įsijungiau kompiuterį ir skaičiavau, kaip vis gausėja pašte žinučių iš forumo su liūtuku mamyčių plepalais.. Žinoma, man tai visai nepatiko.. Nusprendžiau atsisakyti naujienų prenumeratos, kad tie nėštukių pranešimai su džiugiais pasisakymais apie būsimus lėliukus nedraskytų nei akių, nei širdies.
Būčiau tą ir padariusi, tačiau kažkodėl sugalvojau išsimaudyt po dušu.
Atsidariau vonios spintelės dureles ir akys užkliuvo už mažo balto paketėlio su nėštumo testu (žudiku arba burtininku, pamenat?).
Nužvelgiau savo nuogos atvaizdą veidrodyje.. Kaip ir visos moterys- itin griežtai ir kritiškai. Kai kuriose vietose būtina taisyti padėtį, tad nuo pirmadienio nusprendžiu užsirašyti į sporto klubą..
Be jokiu minčių atplėšiu mažąjį paketėlį ir padarau ką liepia joje esanti instrukcija.
Įlendu į dušą. Testo atsakymo nelaukiu, nes ji juk žinau. Neverta laukti nė tu kelių minučių..
Išlipau iš dušo. Valausi dantis.. Negirdžiu kaip ant spintelės testas spiegte spiegia rezultatą..
Nuleidžiu akis ir apmirštu. Šį kartą pasirodo, jog mano testas- BURTININKAS. – Juostelės DVI.
Negaliu aprašyti savo jausmų, būsenos, minčių. Tai kažkas, kas kabo tarp žemės ir dangaus. Tarsi rūkas. Jaučiausi kaip rūke. Nesupratau kas dedasi aplink..
Aš laukiuosi.. Viešpatie Dieve. As būsiu mama?? Nejau tam netobulam pilvuke auga mano kūdikis? Šiandien jau auga? Išprotėjau tą pačią minutę pamačiusi teigiamą testo rezultatą.
Iš vonios kambario išeinu apkvaitusi. Atsisėdau ant lovos ir galvoj tuščia. Anei minties. Kaip debilė sėdėjau ant mūsų su vyru meilės guolio ir žiūrėjau į vieną tašką.
Tada vėl grįžau į vonią ir dar kartą nedrąsiai dirstelėjau į testą. Dvi juostelės TEBEbuvo. Antroji niekur nedingo, ji čia, šalia pirmosios, vis tvirtina apie mano YPATINGĄ padėtį..
Pasiimu testą ir atsinešu į kambarį, kad nepamirščiau, jog čia ne sapnas. Vis karts nuo karto užmesdavau aki į tą mažą “aparatėlį” parodžiusį man stebuklą. Kad pasitikslinčiau savo proto būklę, visgi aš neišprotėjau, visgi tai tiesa.
Tuoj pat pasijuntu labai nėščia. Pilvas atrodo irgi jau nemažas.. Matyt, lėliukas auga…

Forumo prenumerata taip ir liko nepanaikinta.
Priešingai, tą pačią dieną prisistačiau “rugpjūtinukėm” ir pasiprašiau priimama į jų būrį..
Mano paslaptį žinojau tik aš ir mano mažasis gyventojas..

Vakare pasakiau savo mylimajam.. Buvom Trakuose mažoj jaukioj kavinukėj.. Pamenu, buvo gražus šaltokas vakaras.. Gatvėj paslaptį nudriekė žibintų skleidžiami šešėliai.. Vėjas suko šokį su paskutiniais rudenio lapais.
Vyras nudžiugo.. Jam ta žinia buvo tikėta-netikėta.. Abu laukėm šito, tačiau abiem buvo lengvas šokas, kad viskąs, TAI jau nutiko…Pastebėjau, kaip išgirdus žodį tėtis, jo veide virptelėjo raumenys. Žinau- jis bus geras savo vaikui.

Tada prasidėjo palaimintai nuostabus laikas. Kuomet aš buvau nebe viena. Nors vis dar negalėjau tuo patikėti.
Laime atrodo tokia akivaizdi,kad mano paslaptį tuoj sužinos visas pasaulis, tačiau čia tik man taip atrodė.. Pasaulis paslaptį sužinojo ne anksčiau nei pati nusprendžiau kad atėjo laikas…
Pirmą kartą gyvenime pasijutau ne viena šioj žemėj tikrąja to žodžio prasme.
Nors mane supa daug gerų, mane mylinčių ir saugančių žmonių, tačiau visada suvokiau, jog jei kas nutiks, prieš teismą stosiu tik aš pati. Artimieji gal norės padėti, gal užjaus, tačiau viską turėsiu įveikti viena: ligą, nelaimę, mirti..
Labai bijau vienatvės. Bijau mirti viena. Bijau susirgti nepagydoma liga. Dar labiau bijau to jausmo, kai artimieji pergyvena dėl tavęs, užjaučia, beveik kenčia kartu, tačiau iš tiesų tu esi vienas, ir tik tu pats turi stoti prieš visus sunkumus, skausmą, ligas.. Kažkaip labai bijau šito jausmo, nes iš tiesų, juk mes visi pasaulyje esame vieni. Atėjome vieni ir išeisime vieni. Nėštumas- vienintelis ypatingas laikas, kada moteris yra ne viena (palaiminta moteris, galinti išgyventi šitą jausmą, juk vyrai net to trumpo laiko neturi galimybės pabūti ne vieni). Visgi kaip gyvenimas nuskriaudė stipriąją lytį.. Jie visada, visada yra vieni. O mes- turim tuos devynis mėnesius.

Pilvuko didėjimas tapo pačiu džiugiausiu įvykiu, mano rytiniu ritualu- stebėti save veidrodyje kaip mano kūdikis auga, kaip koreguoja mano šįkart TOBULĄ pilvuko formą.. Dievinau kiekvieną priaugtą gramą..
Nėštumas buvo lengvas ir svaiginantis. Mėgavausi kiekviena diena savo būsena. Priešingai, didėjant mano apimtims, jaučiausi vis labiau ypatinga. Norėjau rėkti visam pasauliui apie savo laimę.

Devyni mėnesiai praėjo nepastebimai. Dieve, nejau taip greitai eina gyvenimas?? Sustok, akimirka žavinga! Palaukit išprotėjusios dienos…

O koks malonumas buvo pirkti busimajam stebuklui mažulyčius daiktelius.. Kiekvieną pirkinėlį apgalvodama, dėmesingai išrinkdama ir priderindama prie jau nupirktu..

Juokinga, bet pirma karta vaikišku drabužėliu parduotuvėje besirinkdama busimo kūdikio kraitelį sugebėjau tik apsiverkti ir išeit iš parduotuves taip nieko ir nenusipirkusi.. Tokie tobulai mažučiai tie drabužėliai pasirodė.. tokie švelnus, tokie minkšti…
Negi sunku sugraudinti busimą mamytę?

Paskutinis mėnesis, ypač paskutines dvi savaites tapo sunkios.. Nuolatiniai lakstymai į tualetą įgryso iki gyvo kaulo. Pilvas toks didėlis, kad lovoje nebeįmanoma apsiversti nesudejavus. Skaudėjo nugara, kojas, sunku miegoti, dar sunkiau atsikelti.. Pradėjo viskąs nervinti. Vyrui paskutiniai mėnesiai tapo tikru nervu išbandymu.. Mažai kas man įtiko

Laikas IKI ir laikas PO. Dabar ta praraja ypatingai gerai buvo juntama. Laukiau didžiojo įvykio rašydama savo būsimo sūnaus dienoraštį.. Kol kas tik popieriaus lape galėjau mažyliui išsakyti ,kaip jo laukiu, kaip jaučiuosi ir kaip ji myliu…Paskutine įrašo iki gimdymo eilute paraginau “ ateik, mažyli, jau laikas..”
Nors iki gydytoju numatyto termino dar buvo laiko, tačiau jis vėl pavirto į sraigę.. Paruošiamieji sąrėmiai tapo tarsi šešėliu, ištikimai lydinčiu beveik kasdien. Praktiškai išmokau nebekreipti dėmesio, nes žinau, jei bus tikrieji- tikrai tą suprasiu…

Eiline apžiūra. Gydytojas konstatuoja, kad kol kas 1,5 cm atsidarymas, taip pat kaip ir PRIEŠ savaitę, tad jei nieko neįvyks, liepia atvažiuoti po 3 dienų vėl.
Šį kartą apžiūra tokia skausminga, kad išėjus iš ligonines vis dar skaudėjo…Et vėl tie paruošiamieji sąrėmiai… Įsėdau į mašiną, važiuoju namo.. Tačiau paruošiamieji taip suriečia, kad norisi sustoti kelkrašty ir pralaukti tą laiką.. Reikia užsukti dar I parduotuvę, namie tuščias šaldytuvas…
Sąrėmis, norisi sustoti, bet nebetoli parduotuvė. Privažiuoju. Sąrėmis. I parduotuve nebeinu. Jei kažko reikės - nueis vyras. Kažkaip per daug skauda, kad stovėti eilėj su pirkinių krepšiu.

Grįžau namo ir pradėjau tvarkytis. Sąrėmis. Pralaukiu atsirėmusi I sieną ir vėl tvarkausi.. Tas lizdelio sukimo sindromas man pasireiškė ypatingai stipriai…Namuose dulkių nerasti ne su žiburiu.. Tačiau aš vis tiek tvarkiausi per diena po kelis kartus. Net vyras pyko, matydamas kaip su didžiausiu pilvu tempiu paskui save burzgiantį dulkių siurblį…
Sąrėmis. Praeina. Vėl galima sienas verst, kažkaip labai daug jėgų…

Namuose įprastas vakaras. Vyrui nuėjus miegoti aš dar ilgokai negalėjau rasti sau vietos.. Sąrėmiai pasidarė visai nemalonus, tačiau nusprendžiau laukti ir žiūrėt kas bus toliau.. Nesinorėjo be reikalo trukdyti gydytojo, jam buvo laisva diena, plius dar nakties metas…

Įsiropščiau į lovą, šiaip ne taip įsitaisiau.. Su tokiu svoriu sunku berasti tinkama poza poilsiui.. Įrėmiau pilvą, apkabinau savo mylimąjį ir tyliai laukiau, kas bus toliau..
Mažiukas tą vakarą kaip niekad įsišėlo, spardėsi kaip pasiutęs, makalavosi visaip..
Sąrėmis, skauda.. Apie miega negali buti jokios kalbos. O taip reikėtų pailsėt..

Akys užkliuvo už salia mūsų stovinčios vienišos kūdikio lovelės.. Tokios tuščios, tuščios... Patalėliai pakloti, išpurenti, viskąs tobulai paruošta vaikučio atėjimui..
Taip atrodo tarsi lovytė irgi laukia, kol į ją pagaliau atsiguls mažulytis knirksintis lėliukas…Tada ji atgimtų ir spindėtų.. Taptų kambario puošmena ir pagrindine ašimi, apie kurią suksis mūsų visos šeimos dienos..
Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip ir kas keisis, kai atsiras vaikutis, juk ką daugiau veikti kai per sąrėmius niekaip negaliu užmigt?
Naktis taip ir praslenka. Tyli, skausminga ir laukime.
Vyras išeina į darbą, nė nenujausdamas, kad mano naktis buvo žudančiai ilga..
Atsikėliau taip ir nesudėjus bluosto.. Pasidariau kavos,- valgyti noro jokio nėra. Prisėdau prie kompiuterio, įsijungiau „supermamų“ forumą - mano dar vienas ištikimas dienos pradžios ritualas…Įdomu, gal ši bemiegė naktis buvo kažkuriai iš forumo dalyvių lemtinga ir ji jau sūpuoja savo kūdikį ant rankų? Netrukus tą sužinosiu..

Sąrėmiai tęsiasi ir panašu, kad tarpai tarp jų trumpėja.. Skauda, tad sugalvojau patikrinti sąrėmiu ‘netikrumą’ pailsėdama šiltoje vonioje, užsidegusi kelias žvakeles..
Įjungiau šiltą vandenį, kad pribėgtų vonia, tačiau sąrėmiai darosi tokie skausmingi, kad supratau, jog pasilepinti jau nebespėsiu, ko gero teks važiuoti į ligoninę.. Užteks dušo.

Skambinu vyrui, kad kuo greičiau važiuotų namo. Labai norėjau, kad jis mane apkabintų.. Jei kas paklaustų, kaip tuomet jaučiausi, turbūt ne nežinočiau kaip atsakyti.. Tikriausiai nebijojau.. Norėjau, kad greičiau ateitu didžioji diena, nes buvo nebe lengva judėti su tokiu pilvu, poilsis taip pat nebebuvo poilsis, galu gale vaikuti taip norėjosi kuo greičiau pamatyti.. Jaudinausi, drugeliai taip pat skraidė pilve.. O gal čia mažiukas glostė savo namelį taip su juo atsisveikindamas…

Sąrėmiai kartojosi kas 2 minutes. Reguliarus kaip laikrodėlis.

Vyras atvažiavo labai greitai.. Staigiai susimetėm paskutinius daiktus, vyras užgriebė marškinėlius persirengimui ir išlėkėm....
Diena pasitaikė nuostabiai graži. Saulė ritinėjosi tobulai mėlynu dangum. Oras kvepėjo šiluma ir ramybe. Gera diena gimdyti,- pagalvojau.

Važiuojant stebėjau kelią.. Pro šalia riedantį troleibusą žvelgė daugybė žmonių.. Vieni sėdėjo, paskendę savo mintyse, kiti stovėjo, laukdami kol sėdintieji išlips savo stotelėse... Per perėją praskubėjo močiute su mažu šuneliu.. Mus aplenkė prabangus mersedesas su nutukusiu dėde už vairo.. Visi kažkur skubėjo, kažką veikė, turėjo savų reikalų..
Pro autobuso langą į mane žvelgė pagyvenusi dama, panaši į universiteto dėstytoją.. Ta dama nežinojo, kad mane veria eilinis sąrėmis ir aš užsimerkusi ne todėl, kad miegu, o kad skauda..
Niekas nė neįtarė, kas dedasi gatvėmis važiuojančioje tamsios spalvos Audi.
Ten į pasaulį beldęsi žmogus.
Tai mūsų paslaptis. Aplinkinis pasaulis lai toliau ramiai gyvena savo gyvenimus.

Atvažiuojam, pastatom mašiną ir pėdinam lėtai iki priimamojo.. Kelias prailgsta. Tenka kelis kartus sustoti, atsiremti į kelkraštyje priparkuotus automobilius, pakvėpuoti, išlaukti ir vėl eiti. Žingsnelis po žingsnelio mes ėjom pasitikti savo SŪNAUS.

Nieko tuo metu nebijojau, ėjau išdidi, didžiuodamasi savo būsena, išvaizda, skausmu. Praeiviai lydėjo žvilgsniais, kai dejavau pasirėmusi į kažkieno stovintį automobilį…

Galų gale atėjom. Be gydytojų buvo dar keletas žmonių, tačiau vyras laukti nebenorėjo. Tuo metu jam buvo nesvarbu, kad yra dar daugiau norinčių patekti į gimdymo namus, dabar jam svarbiausia ji ir jų kūdikis, nors vyras iš prigimties labai mandagus žmogus..

Mane apžiūrėjo kažkokia gydytoja ir konstatavo pradžių pradžią. 2 cm atsidarymas. Užpildėm eilę popierių ir nuėjom į kambarį, kuriame susitiksime su savo vaikučiu.. Gimdykla pasirodė visai jauki. Ne per didėle patalpa, kad jaustumeisi labai mažas. Pro langus šviečia saulė ir matosi medžių lapai.. Mane tai ramino.. Vyras atėjo persirengęs savo atsivežtais rūbais..
Pasižiūriu, brangusis apsirėdęs kažkokiais šlykščiais tepaluotais marškinėliais su Tanagros reklama. Žinoma, skubėdamas užgriebė bet ką, tačiau aš vis tiek paburbuliuoju, kad TOKIĄ ypatingą dieną jis net apsirengt normaliai nepasiėmė… Vyras nuleidžia tai negirdomis, nors gal ir būtų norėjęs ką atsakyti.

Aš vis dejuoju per sąrėmį ir visai žvaliai jaučiuosi tarpe tarp jų.
Už sienos kažkas gimdo. Nerėkia, neverkia ir nesikviečia dievo.. Tyliai kenčia savo skausmus.. Žavinga kančia.
Kenčiu ir aš, nors atėjusi gydytoja sako, kad mano sąrėmiai pagal juos fiksuojančio aparato parodymus yra labai silpni.. Man taip neatrodo. Veria pilvo apačia taip stipriai, kad kartais pamirštu kvėpuoti tiek, kad vyras turi primint..
Vis kenčiu ir esu pasiruošusi dar labiau kentėti. Lai stiprėja visi skausmai, kokie tik manęs laukia, nieko nebijau, kad tik mano kūdikiui būtų lengviau ateiti į šį pasaulį…

Už sienos gimsta mergaitė. Pasveikina savo mama verksmu.
Noriu verkti ir aš. Iš laimes dėl savo skausmo.

Už poros valandų vėl ateina gydytoja. Patikrina aparato duomenis. Po apžiūros konstatuoja, kad jokia veikla nevyksta, tie patys 2cm. Mums ji pasako, kad šiandien ko gero vaikelis dar tikrai negims, tad vyrui pasiūlo važiuoti namo, o mane greičiausiai perkels į paprastą palatą, kur galėsiu pailsėt ir laukt, kol prasidės tikras gimdymas.

Aš paklaikau. Vaikelis šiandien negims? Kaip suprast??? Juk man šitaip skauda jau beveik para! Sąrėmiai reguliarūs, o mano vyrui siūlo važiuoti namo?

Jaučiuosi visiška nevykėle. Vyras atsiprašė iš darbo, atvažiavom į ligoninę, užpildėm dokumentus, gulim GIMDYKLOJ ir aš šiandien negimdysiu ir neturėsiu vaiko?
Liūdna ir skaudu iki pat panagių…

Kadangi aš naktį prasąrėmiavau ir buvau visai be miego, gydytoja nusprendžia man suleisti pirmą narkotikų dozę- migdomuosius, kad pailsėčiau ir nuskausminamuosius, kad numalšintų sąrėmių skausmą ir leistu man pailsėt.
Migdomieji suveikia, tarp sąrėmių jaučiuosi visiškai apdujusi, noriu miego, tačiau netrukus prasidėjęs eilinis sąrėmis taip suriečia, kad miegai visi išsilaksto iki sekančios pertraukėles… Taip ir tęsiasi mano netikras gimdymas.. Eina laikas. Vyras salia knapso, nes aplink viešpatauja tyla.

Už sienos vėl kažkas gimdo. Atėjusios akušerės paklausiu, kaip sekasi mano likimo draugei. Akušerė negailestingai pasako, kad už sienos- 10cm atsidarymas…
Neužilgo pasigirsta verksmas… Gimė dar vienas vaikutis.. O aš VIS DAR gimdau…

Vyras užmeta akį į sąrėmius fiksuojantį aparatą.. Sąrėmių stiprumo diagrama paišo didžiules bangas. Vyras sako, kad man sustiprėjo sąrėmiai, o aš jaučiu vis tokius pat. (pasirodo suveikė man ir nuskausminamieji, todėl nepajaučiau sustiprėjusio skausmo).
Atėjusi jau kita gydytoja mane vėl patikrina. Meldžiuosi, kad būtų prasidėjusi bent kokia veikla.. Geroji medike patvirtina vyro diagnozę- man tikrai sustiprėjo sąrėmiai. Pradeda ir skausmas stiprėti,- matyt, baigia veikt nuskausminamieji. Apžiūra. 4 cm!!!
Su vyru pabundam iš letargo miego kaip saltu vandeniu perlieti. Gydytojos nedrąsiai paklausiu, ar šiandien gimdysiu… Gydytoja man tai pažada.
Jaučiuosi puikiai. Skauda labai. Nebijau ir laukiu tik didesnio skausmo.

Už sienos vėl kažkas gimdo. Šį kartą dvynukus. Atsidarymas 7 cm.

O man JAU 4!!! Ir esu labai laiminga.

Praeina kelios valandos. Vakarėja. Šiltas oras skverbiasi pro langus kartu su gaudžiančio miesto šurmuliu… Kažkas lauke rūko. Uoslė mano veikia tobulai. Rūkalų kvapą galiu turbūt per kilometrą užuost. Gal praeitam gyvenime buvau pėdsekiu šunimi?

Pagaliau atvažiuoja mano gydytojas, nes PAGALIAU atsirado reikalas jam atvažiuot iš savo laisvadienio.. Juk aš gimdysiu ir esu su juo susitarusi, kad jis priims mano kūdikį…

Mane ima lenkt nuovargis. Jėgos sparčiai senka.. Nemiegota naktis daro savo, skubiai reikia poilsio, o nusipirkt jo nėra kur…
Skauda labai, tačiau kenčiu, nes žinau, kad dar labiau skaudės…Nuspręsta man suleist epidurą, kad liktų bent kiek jėgų stūmimui.
Epidūras visai neskausmingas. Po jo jaučiu sąrėmius, kad suspaudžia pilvą, tačiau skausmo nejaučiu jokio…Kojas galiu judinti, jaučiuosi gerai..

Po kiek laiko gydytojas vėl mane tikrina.. Veiklos vėl jokios, tie patys 4 cm.

Nuleidžia vandenis, kad prasidėtų kažkokia veikla.
Kažkaip nesąmoningai pasiteirauju ar vandenys ne žali?
Gydytojas linkteli galva- žali vandenys. Aš paklaikstu. KODĖL jie žali, juk mano numatytas terminas tik rytoj, o vandenys žali????
Pradėjom su vyru klausti, kokios gali būti pasekmės.. Gydytojas atviras- vaikučiui kažkuriuo metu trūko deguonies, dėl to pakakojo dar negimęs, tad prisirijo tų užterštų vandenų.. Gali būti mažyliui infekcija, kuri GALI turėti pasekmių, gali mažiukas gimti pridusęs…
Kodėl vandenys žali,- niekas nežino, tik gydytojas pasako, jog vandenys jau senokai žali…

Laukiam toliau.
Už sienos gimsta dvynukai. Į tą gimdyklą perkelia ketvirtą gimdyvę.

Aš vis dar gimdau.

Pralaukiam kelias valandas. Epidūras silpsta, tad man padidina dozę.

Vėl apžiūra. Jokios veiklos. Net nuleidus vandenis veikla neprasidėjo!!
Gydytojas išvažiuoja kažkur užkąst ir jei jam grižus veikla neprasidės, kažko imsimės…

Laukiam. Kelis kartus sudejuoja mano kaimyne. Pasigirsta kūdikio verksmas.

Aš vis gimdau…
Ateina akušerė patikrinti vaikelio širdutės tonų.. Ieško jų. NERANDA.
Ateina kita gydytoja, lyg netyčia užsukusi… Ieško ir ji tonų. IR JI NERANDA..

Abi medikės susižvalgo ir ramiai sako gydytoja akušerei, kad gal verta būtų skambinti mano gydytojui..
Aš puikiai suprantu, kad ramiai jos kalba ir lyg tarp kitko tariasi apie gydytojo iškvietimą atgal pas mane, kad manęs neišgąsdintų, tačiau aš jau imu panikuot. KUR MANO VAIKO ŠIRDĖLĖS PLAKIMAS???????

Daktare išeina skambinti mano gydytojui, o akušerė dar bando rast vaiko tonus. Ir randa.
Susilpnėjusius, tačiau randa…
Palengvėja sekundei, kad vaikutis gyvas, tačiau tonai silpni, KODĖL?? Aš baigiu išdurnėt… Tegu daro cezarį, kur mano gydytojas???

Atvažiuoja gydytojas, vaikiuko tonai normalizuojasi… Daktaras ramina, kad būna, jog širdelė susilpnėja plakusi.. Tačiau manęs tai neramina…

Patikrina veiklą- jokios.
Nuspręsta mane skatinti…
Paleidžia okšitocino lašelinę.. Vėl narkotikai mano vaikučiui… O jis taip neskuba gimti..
Meldžiu mintyse kūdikėlį ateiti greičiau.. Jau tiek jis prisikamavo, tiek vaistų gavo..
Tiesiog negaliu nusiraminti, noriu verkt balsu, tačiau raminu visaip save, kad turiu susiimti ir nepraskysti dėl mažiuko… Sakoma, kad vaikai atlieka daug didesnį darbą gimdami nei mamos… Tad negaliu dar pradėt bliaut ir savęs gailėtis..

Skatinamieji suveikia. 8cm atsidarymas.
Gydytojas atjungia epidūrą. Pamažu pajuntu visa skausmo jėgą.. Tačiau tas skausmas man tarsi nebejuntamas, nes kažkokia būsena nenusakoma buvo.. Skauda, tačiau fizinis skausmas taip toli kažkur.. Bijau dėl kūdikio, dėl žalių vandenų, nusilpusių tonų, užsitęsusio šitaip gimdymo….
Nuo reguliarių sąrėmių pradžios praėjo beveik 30, nuo atvykimo į ligoninę-14 valandų…

Pradedu jausti, kad noriu stumt. Bijau net mirksėti, kad tik ko nepadaryčiau netaip, nesuspausčiau kaip nors vaikučio ar dar kaip jam nepakenkčiau…
Gydytojas liepia tarpe tarp sąrėmių perlipti iš lovos ant gimdymo stalo… Vienąkart bandau- nespėju, sąrėmiai tokie dažni..
Iš antro karto pavyksta..
Įsikimbu į rankenas, vyras laiko mane iš galo ir atėjus sąrėmiui gydytojas liepia stumt.
Stumiu kaip galiu, vyras lenkia mane, kad dar labiau stumčiau.. Skauda labai, labai, tačiau daug labiau bijau ir meldžiuosi, kad viskąs būtų gerai mano kūdikiui.
Vėl sąrėmis, vėl stumiu. Tyliai, nerėkiu. Esu susikaupusi taip stipriai, kad atrodo kiekviena kūno ląstelė stumia kartu su manim. Klausau ką sako gydytojas, negalvoju nieko, tik esu labai susikaupusi. Labai, labai.
Gydytojas sako, kad mane kirps. Aš atsakau, kad man tas pats, tegu sukarpo nors ir kaip kalėdinę snaigę, kad tik mano vaikutis greičiau gimtų..
Nežinau, kiek kartų stūmiau, tačiau tai truko apie 30 minučių ir gimė mano sūnus..
Laukiu verksmo, o jis NEVERKIA. Aš pradedu blaškytis ant to stalo, kodėl mano vaikas tyli? Gydytojai išvalo nosytę nuo tu žalių vandenų, ir vaikutis sukniurksi.. Noriu, kad jis verktų stipriai ir visais plaučiais, o jis tuoj pat nutyla… Tačiau gydytojas sako, kad viskąs gerai..
Aš niekuo nebetikiu, noriu kad vaikas verktų..

Padeda mažylį man ant krūtinės. Negaliu šypsotis, negaliu verkt, negaliu kalbėt.. Bijau ar tik mano mažyliui viskąs gerai, nes jis toks tylus..
Žiūriu į tą mažiuką žmogutį, toki mėlynai rausvą.. O jis šlapias, toks bejėgis, toks pažeidžiamas ir toks vienas šitam pasauly… Raminu save ir jį, kad mūsų nuo šiol niekas neišskirs, kad mes esam dviese, kad aš jo mama ir jį dabar saugosiu ir labai, labai mylėsiu… Kad tik jis būtų su manim, kad tik manim pasitikėtų ir leistų save mylėt.. Pažadėjau jam viską padaryti, kad tik jis būtų laimingas.. Dieve, kiek aš jam daug pasakiau per tą akimirką, kol gydytojai jį paėmė nuo manęs ir padavė vyrui, nes atėjo laikas mane sutvarkyt….

Veidas buvo tarsi surakintas. Niekaip negalėjau verkt. Džiaugsmo nebuvo, buvo vis dar baimė, įtampa, stresas. Negalėjau suvokti, kad tas košmaras baigėsi. Kad šį kartą ne už sienos kažkas, o AŠ pagimdžiau… Nervai buvo įtempti tarsi stygos. Bet kurią minutę galėjau pradėt balsu raudot, tačiau nuo įtampos, o ne iš džiaugsmo…
Žiūrėjau pasukusi galvą į savo vyrą, žmogų, už kurio ištekėjau prieš daugiau nei metus.. Žmogų, su kuriuo tą šaltą lapkritį sukūrėme šitą mažą žmogutį, gimusį šiltą rugpjūčio naktį..
Žiūrėjau į jį, laikantį ant rankų mūsų kūdikį, mūsų sūnų, taip sunkiai radusį kelią pas mus.. Nemoku nusakyti jausmų. Galvoje spengė tyla, nes minčių nebeliko. Aš tik žiūrėjau ir žiūrėjau ir žiūrėjau.
Du mano gyvenimo vyrai. Myliu juos taip stipriai, kad dėl jų galėčiau tapti vilku, galinčiu perkasti gerklę bet kam, kas kėsinsis į juos.

Iš gimdyklos parėjau pati į palatą.
Kai išvažiavo vyras namo ir man padėjo salia mano vaikutį, man dingo visas pasaulis.. Aš tik žiūrėjau į tą mažą žmogiuką, kurio gyvenimo istorija ką tik prasidėjo.. Į tokį pažeidžiamą kamuoliuką, nesuprantantį, kas nutiko jo saugiam nameliui.. Kur dingo šiluma, visokie garsai, jį šitiek laiko supę…

Vaikutis vis atmerkdavo savo akytes, pasižiūrėdavo nieko nematančiu žvilgsniu ir vėl užsimerkdavo..

Jis visiškai priklausomas nuo manęs. Jei aš jo nemylėsiu, jei jam būsiu bloga, jei jį skriausiu, jam vis tiek būsiu reikalinga. Jei nebūsiu gera mama, jam aš vis tiek būsiu geriausia ir vienintele tokia. Ir kitos mamos jis niekada neturės..
Nuo šiol savo mažom rankytėm jis sieks mano rankų, akytėm ieškos manęs, verksmu kvies mane ir TIK manęs jam reikės..

Sunku patikėti, kad gali žmogui būti taip labai reikalingas. Be jokių sąlygų, be reikalavimų, be išskaičiavimo. Nuoširdžiai, nekaltai, be jokių slaptų kėslų…

Mes visą gyvenimą būsime susieti nematoma jėga, motinos ir vaiko ryšiu… Nepaaiškinamu, nesuprantamu, tobulu ryšiu.

Visą naktį pražiūrėjau į savo kūdikį. Antrą parą nemiegojau, tačiau pavargusi nebebuvau..

Neapsakomas jausmas būti mama. Būti taip labai reikalinga. Matyti, kaip kaskart priėjus prie tokio mažiuko žmogučio jo akytės nušvinta. Kai tavo buvimas su juo jam yra toks svarbus, toks ypatingas…
Norisi sprogt nuo jausmu gausos sytam mažam kamuolėliui. Norisi jį suspausti ir niekada nepaleist. Norisi jam atiduot pasaulį, viską, kas jame geriausia.. Apsaugoti nuo bet kokių grėsmių, globoti jį ir mylėti kaip tiktai gali mylėti MAMA.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis