dedu ir aš savo "šviežią" aprašą iš neseniai įvykusios kelionės - gal ką sudomins, gal kažkam padės planuojant savo kelionės maršrutą. Taigi...
Lietuva Lenkija Slovakija (2008-08-11-17)
1 diena (sekmadienis)
Po ilgų maršruto, laiko ir daiktų būtinų kelionėj sąrašo derinimų, mūsų aštuonių žmonių kompanija (amžiaus amplitudė 21 54 m.) galop susipakavom lagaminus, juos šiaip ne taip sudėjom į automobilius ir ramūs, o tuo pačiu ištroškę įspūdžių ryte pakirdom kartu su saule (pusė ekipažo apie 5 val., kita pusė 3 val.). Pabudus dar reikėjo kelių minučių susivokt kas vyksta ir kodėl reikia naktį keltis Taigi neskubėdami pajudam link Alytaus. Pamažu švinta, automobilių vos vienas kitas. Buvusį muitinės postą Lazdijuose pasiekiam apie 6 val. Susitinkam su kita ekipažo puse ir pirmyn į kelią. Abu automobilius papuošiam Lietuvos vėliavėlėmis, kurios kely atliko netgi kelias funkcijas identifikavo mūsų gimtinę, atkreipė tautiečių dėmesį (šie ne kartą pypsėjo ir mojavo) bei padėjo vieniems kitus matyti iš toliau (tai ir buvo pagrindinė jų įsigijimo priežastis).
Įvažiavę pas kaimynus lenkus pasukam laikrodžius valanda atgal ir džiaugiamės sutaupę valandėlę laiko. Vos įvažiavus į Lenkiją mus tuoj pat stabdo pasieniečiai (jie stovi pakelėje ir stebi įvažiuojančius). Pirmąjį automobilį iškart praleidžia, o ties mumis užtrunka. Liepia parodyti visų dokumentus, prašo atidaryti bagažinę ir pamatę ją pilnutėlę daiktų šypsosi turisto? Sakom yes. not teroristo? )))Tada dar patikrina mūsų duomenis bazėj ir palinki gero kelio. Jau vėliau nusprendėm, jog stabdo pagal automobilius matyt mes jiems pasirodėm neaiškūs 9kontrabandininkai ar šiaip banditai iš Lietuvos ). Beje, tai buvo kone vieninteliai lenkai be išsidirbinėjimų kalbėję ir supratę angliškai.
Taigi judam toliau. Prie kažkokio lauko sustojam papusryčiauti. Oras puikus giedra, pučia nestiprus vėjelis. Kiek vėliau termometro stulpelis pakyla ties 30 laipsnių.
Keliai puikūs, bet stebina lenkų vairavimo įgūdžiai lenkia, vairuoja ir išvis elgiasi kaip bepročiai lekia baisiu greičiu ir lenkia prieš pat nosį. Kažkada lietuvių keikti fūrų vairuotojai važiuoja daug ramiau mandagiai pasitraukia į šalį ir užleidžia kelią lengviesiems automobiliams. Viso kelio metu kelis kartus vis stabtelim degalinėse ir pasipildom kofeino atsargas (kava su pienu apie 3,5 zloto). Važiuoti pabosta, o ir karštis daro savo. Į trasą keliauja kortos, o vyrukai linksminasi nagrinėdami navigatorių (šio daikčiuko nauda kelionėj jau išliaupsinta manau daugelio).
Aplenkiam Varšuvą. Ima rastis vis daugiau automobilių, eismas darosi vis intensyvesnis. Kelionė neilgai apsieina be nuotykių pavažiavę už Radomo stojam eiliniam kavos pagėrimui. Lipam atgal į automobilius Mercedes kompiuteris meta klaidą ir neveikia stabdžiai. Visi panikoj. Ką daryt? Vyrukai gerokai pasikrapšto, bet problemos priežasčių neranda. Pasikviečia porą vaikinukų iš degalinės tie, pamatę automobilį skėsčioja rankom, kol galop vienas lenkų kalba patvirtina, jog bėda su stabdžių bloku. Sakom ką daryt?, sako nežinom, bet mašinai kaput. Sakom koks informacijos telefono numeris nežinom. Koks pagalbos kely numeris sako nežinom. Nu galvojam p...c (sorry)). Draugas vėl įlipo, vuolia veikia. Visi lengviau atsikvėpėm dabar svarbiausia nuvažiuot iki Krokuvos, o ten jau neprapulsim rytoj pirmadienis, be to ten tikrai bus servisų. Artėjant link Krokuvos pamažu ima keistis kraštovaizdis horizonte išnyra kalvos. Pradedam skaičiuot likusius kilometrus.
Kaip ir reikėjo tikėtis, vos įvažiavus į Krokuvą automobilis vėl ima keiktis, bet nors šiek tiek veikia stabdžiai. Įsitempę visi šiaip ne taip pasiekiam hostelį ir lengviau atsipučiam. Kambarius buvom užsisakę iš anksto gavom keturių kambarių butuką su vonia ir tualetu (apie 370 zlotų parai). Ką domina (http://www.bursa.krakow.pl/?gclid=COql-KeunJUCFQtWtAod1W3CZA). Mums visai patiko švaru, tvarkinga, šiltas vanduo, apačioje biliardas ir nemokamas internetas.
Kartu su administratoriais išsiaiškinam kur yra servisas ir susitariam rytoj važiuoti į jį. Beje, viena iš administratorių kalba lietuviškai .
Nors ir pavargę, nusprendžiam pasivaikščioti po Krokuvą (kadangi kelionės ateitis neaiški, būsim bent tiek pamatę)). Oras gražus, žmonių daug. Šiek tiek paėjėję palei Vyslą grįžtam nuovargis ir įtampa daro savo.
2 diena (pirmadienis)
Pabundam anksti - vyrukai išsiruošia į servisą, o mes, mergaitės, liekam hostely. Oras vėl puikus kepina saulė, o danguje nei debesėlio. Patraukiam nusipirkt ledų (netoli hostelio yra prekybos centras Biedronka). Gaunam iš vyrukų žinią, jog automobilį sutaisys vakare 20 val., taigi dar vieną naktį liekam Krokuvoj. Po pietų padarom ekskursiją po miestą aplankom Vavelio pilį, katedrą, senamiestį. Gražu, jauku ir primena Vilniaus senamiestį. Daug kur pardavinėjami įvairaus dydžio drakonai (vienas, tik jau didžiulis stovi netoli pilies ir kas kažkiek laiko spjaudosi ugnim). Pasak legendos, kadaise oloje po Vavelio kalva gyveno slibinas, kurį nužudė didvyris Krakas, Krokuvos įkūrėjas, ėmęs jį šerti dervos su siera prikimštais gyvulių kailiais.
Vakarop grįžtam į hostelį, vyrukai paima automobilį iš serviso ir lengviau atsidusę koreguojam planus rytoj ryte išvykstam į Osvencimą ir į Slovakiją.
3 diena (antradienis)
Diena prasideda apie 8 val. ryto. Susikraunam daiktus, atsiskaitom su administratoriais ir traukiam į Osvencimą. Nuo Krokuvos jis nutolęs apie 50 km. Mūsų tikslas du koncentracijos lageriai pirmasis Aušvicas ir antrasis Birkenau. Abiejuose nužudyta daugiau nei milijonas žmonių. Pirmiausiai patraukiam į Aušvicą. Šis koncentracijos lageris labiau atitinka tą, kurį vaizduotėje kiekvienas įsivaizduoja išgirdęs žodžius koncentracijos lageris. Įspūdis sukrečia.
Vaikštom po barakus, einam tolyn link dujų kamerų ir krematoriumų. Tiesą pasakius sunku įsivaizduoti, jog ta pačia žeme, kuria vaikštai, buvo tempiamos krūvos lavonų ir aidėjo skausmo ir baimės pilni šūksniai. Protu atrodo nesuvokiama, jog visa informacija, pateikiama informacinėse lentose yra tikra atrodo, jog šie pastatai ir visa istorija tėra butaforija, kadangi žmogaus protas nesugeba suvokti, jog tie baisumai, kurie ten vyko galėjo būti tikri. Juo labiau, kad lauke šviečia saulė, visur želia žolytė. Sukrečia bunkeris, kuriame dr. Mengelė (ar tikrai jis nusipelnė vadintis daktaru?) darė eksperimentus su kaliniais. Jau vėliau grįžę namo, tuo pasidomėjom žodis sukrečia čia per silpnas. Pasivaikštom ir važiuojam į Birkenau šis lageris irgi sutvarkytas, žmonių daug, tačiau čia visi eksponatai yra pastatuose. Na o čia galima rasti viską, kad pašiurptum dar labiau ir krūvos batų, akinių, išniekintų kūnų nuotraukos ir t.t. negalėčiau pasakyti, jog kažkuris lageris įdomesnis siūlau aplankyt abu, juolab, kad įėjimas nemokamas (kainuoja tik automobilių stovėjimas). Beje, silpnų nervų ir jautriems žmonėms ten eiti nesiūlau gali būt tikrai nesmagu. Tokiose vietose pritrūksti žodžių baisumui išreikšti protu atrodo nesuvokiama, jog žmonės galėjo virsti tokiomis žudymo mašinomis, kurios neturi išvis jokių jausmų, išskyrus žiaurumą.
Išėję iš muziejaus, papietaujam. Nuotaikos visų tokios, kaip čia pasakius, ne itin. Tačiau vėliau pralinksmėjam,juk vykstam į Slovakiją
Artėjant link Zakopanės akį ima glostyti vaizdai pro automobilio langą tolumoje išvystam kalnų siluetą! O ir pats kelias vertas aprašymo jis vingiuoja per kalvas ir papėdes, vis atverdamas pasakiško grožio slėnius.
Oras puikus, nuotaikos vis gėrėja.
Neilgai trukus kertam Slovakijos sieną, kur stojam nusifotografuoti kalnų fone. Mane, pirmąkart matančia kalnus, vaizdas užburia.
Neskubėdami judam link Stary Smakovec planuojam čia gauti nakvynę. Atvykę į miestelį (man užkliuvo jų miesto ribas žymintys ženklai iš pradžių reikėjo susigaudyti koks kur miestelis). Pačiam Stary Smakovec vietų nakvynei nerandam, tada sukam link Novy smakovec, o vėliau nusprendžiam nakvynės pasiieškot Novoj lesnoj (būtų buvę geriausia sukt į ją). Neįvažiavę į patį miestelį stabtelim pensione Pod lesom. Vuolia kaip tik laisvas aštuonvietis numeris. Ir kaina labai normali žmogui 400 skk su pusryčiais. Šeimininkai labai malonūs, laisvai kalba angliškai. Gaunam kambarį antrame aukšte, o pirmame stovi didelis televizorius, lauke yra kepsninė, o vaizdas tiesiai į kalnus. Kadangi nakvynės paieškos šiek tiek užtruko, vakare važiuojam tik į parduotuvę maisto, tiesa iš pradžių prasukam pro Novą Lesną automobilius tuoj apspinta nakvynę siūlantys žmonės, vaikai moja rankomis. Iš pirmo žvilgsnio mums Nova Lesna nepadarė įspūdžio (ne itin sužavėjo publika) apsidžiaugėm, jog apsinakvojom pensione. Stary Smakovec randam maisto parduotuvę (pačiam centre, prie bankomato), nusiperkam alaus (beje, pigesnis nei pas mus) ir šio bei to ir traukiam į hostelį. Miegoti nueinam kiek anksčiau, kadangi rytoj laukia kėlimasis į kalnus.
4 diena (trečiadienis)
Pabunadam, papusryčiaujam ir nusprendžiam važiuot į Tatranską Lomnicą pirk bilietų keltis į Lomnickij Štit. Ši viršūnė antra pagal aukštį Slovakijoje ir aukščiausia iš tų, į kurias galima pakilti keltuvais. Automobilį paliekam aikštelėj (160 skk dienai beje, vėliau šie nuolatiniai mokėjimai buvo įgrisę iki gyvo kaulo, nors ir nuo 17 val. galima stovėti nemokamai). Einam link keltuvų (slovakiškai lanovka beje, kelių svarbiausių žodžių mokėjimas slovakų kalba labai palengvino susikalbėjimą su vietiniais ypač klausiant kelio), prie kurių mus pasitinka didžiulė eilė žmonių. Traukiam link kasų ir sužinom, jog bilietus galim gaut tik penktadieniui pusė pirmos. Mums tinka, todėl ilgai nelaukę susimokam (žmogui 900 skk, kelia per du kartus iki Skalnate Pleso ir nuo Skalnate pleso iki Lomnickij štit). Nusileidžiam nuo keltuvų ir užsukam į informacinį centrą mane domina plaukimas mediniais plaustais Červeny Klaštore. Gaunam informacijos, skrajučių ir nusprendžiam wood raftingui pakirti kitą dieną.
Šiandien nusprendžiam iš Stary Smokvec kilt į Hriebionok viršūnę (1285 m.), bet prieš tai leidžiamės link Bobova Draha tokie smagūs vežimėliai, kuriais užkelia ant kalniuko ir visokiais vingiais leidiesi žemyn (80 skk). Šiaip smagu, bet tik labai greit nusileidžia.
Po nusileidimo grįžtam į Stary Smakovec, statom automobilį (ir vėl 160 skk kaip gi kitaip ) ir einam link keltuvų. Žmonių jau mažiau, taigi neilgai trukus susimokam (tiksliai nepamenu kiek atrodo apie 250 skk). Kelia tokie mieli traukinukai. Užkilę nusprendžiam eit tokiu keliuku, einančiu palei skardį link krioklių. Kažkur tolumoj girdisi vandens šniokštimas.
Saulė pasislepia už debesų, taigi oras žygiui idealus. Eiti nesunku akį džiugina pro šalį plaukiantys peizažai. Kažkur po valandos ėjimo pasiekiam kriokliuką visi net išsižiojam nuo jo grožio. Upeliuko vanduo žydras ir gėlas. Ilgai gėrimės ir fotografuojamės. Nusprendžiam eit palei upelį taip patenkam į mėlyną trasą, kuri vėliau virsta žalia. Vaizdai gniaužia kvapą, o keliukas iš miško takelio virsta uolėtu. Žmonių daug, visi eina neskubėdami ir gerte geria atsivėrusius vaizdus. Neilgai trukus prieinam trobelę, kur šiek tiek pailsėję leidžiamės į kelią toliau. Po neilgo ėjimo pasiekiam didelį krioklį, kuris tęsiasi per kelias pakopas vaizdas nerealus. Vėl fotografuojam, fotografuojam ir fotografuojam. Vaizdai unikalūs. Dar kiek paėję į priekį randam rodyklę rodančią link Hrebionak, taigi patraukiam ten. Palipę į aukštoką kalną prieinam dar vieną kalnų trobelę, kur randam ne itin malonų siurprizą keturis už kojelių pririštus kalnų paukščius (pelėdą, vanagą, erelį). Paukštukų gaila, juo labiau, kad turistai juos pliekia fotoaparatais su blykstėmis. Toks vaizdas numuša ūpą. Toliau einam spėliodami, kodėl žalieji leidžia tokius dalykus. Dar kiek paėję atsirandam prie keltuvų, kur vėl įsėdę į traukinuką leidžiamės žemyn.
Stary Smakovec einam papietaut į centre esantį bistro (netoli to paties bankomato). Maisto porcijos didelės, o pats skonis šiaip sau. Gerai tik tai, jog gali rinktis iš to, ką matai bedi pirštu į norimą patiekalą ir moteriškė pamakaluoja jame samčiu, kad daugmaž įsivaizduotum jo sudėtį. Dviem žmonėms pavalgyti pietus iš dviejų patiekalų plius gėrimas kainuoja iki 40 lt. Pietūs itin sotūs. Beje, pagiriamasis žodis slovakams šie itin geranoriški ir visuomet pasirengę padėti (tuo gerokai lenkia lenkus).
Papietavę grįžtam į pensioną, susirenkam daiktus ir traukiam į Popradą (apie 10 km nuo Novos Lesnos). Mūsų tikslas vandens parkas Aqua city. Po 17 val. įėjimui taikomos nuolaidos. Pats parkas atsipalaidavimui visai tiko, tačiau pramogų jame nėra labai daug. Labiausiai mums patiko tokie savotiški kubilai baseinuose (jų neteko matyti nė viename vandens parke). Į jį įeina 8-10 žmonių ir paeiliui siūbuoja vandenį na žodžiais sunku nupasakot, bet žiauriai smagu. Prisiturškę iki valios užsukam į prekybos centrą Billa ir traukiam namo virškinti dienos įspūdžių.
5 diena (ketvirtadienis)
Pabundam apie 8 val. (kažkaip nesimiega kelionėj). Papusryčiaujam, įsimetam į kuprines šiltesnių rūbų ir važiuojam į Červeny Klaštor ten planuojam plaukt plaustais. Nuo Novos Lesnos iki jo apie 60 km. Kelią navigatorius nurodo trumpiausią, bet toli gražu ne geriausią važiuojam apie pusantros valandos kratydamiesi itin prastu žvyrkeliu. Galų gale pasiekiam miestelį jį visą pravažiavę dešinėj pusėj pamatom plaustų reklamą (wood rafting). Prisistato tautiniais drabužiais vilkinti moteris ir pasiteirauja ar mes į raftingą ir išgirdusi teigiamą atsakymą pasako, jog tuomet stovėjimas nemokamas. Tuomet palydi prie kasų, viską paaiškina ir parodo žemėlapy. Maršruto trasa apie 11 km. Kaina apie 300 skk (jeigu nesapnuoju, nelabai pamenu). (nuoroda http://www.hubcej-pl...x.php?action=5). Plaukimas užtrunka apie pusantros valandos. Nusiperkam bilietus ir traukiam link upės ten pristatyta daug plaustų, jie rišami ir ruošiami plaukt. Į viena susėdam ir mes viename plauste telpa apie 12 žmonių. Plaustininkai du vyrai, apsirengę tautiniais rūbais. Stovintis priekyje pasakoja laužyta rusų kalba apie matomus vaizdus. Įdomu pro šalį plaukia gražūs vaizdais, gėrimės kalnais. Netikėtai pradeda lyti iš pradžių vos vos, o vėliau pila kaip iš kibiro. Traukiam lauk lietpalčius. Plaustininkai šlaput šlaputėliai, tačiau neskuba, nesinervina ir pasakoja toliau. Matyt, pripratę. Po valandos su puse išlipam krante. Grįžimas į Červeny Klaštor iš Lesnicos yra trimis būdais pėsčiomis, autobusu arba dviračiais. Už grįžimą reik mokėt patiems. Nusprendžiam važiuot autobusu taigi pajudam link restorano, šalia kurio yra sustojimas. Einam apie 10 min pamažu nustoja lyti. Mus pasiveja berniukas su riedučiais ir pasiūlo nuotrauką iš raftingo perkam (kaina 60 skk). Neilgai trukus atvažiuoja autobusas, susimokam po 60 skk ir riedam link Červeny Klaštor. Nelabai žinojom, kur jis sustos, todėl tik įvažiavus į miestelį išlipam. Iki automobilių tenka paeita apie pusvalandį. Nusprendžiam eit papietaut tame centre, iš kurio plaukėm randam kavinę ir į ją, nieko nelaukdami, einam. Užsisakom išsvajotos česnakų sriubos, koldūnų su brinzos sūriu. Sriuba buvo šiaip sau, o koldūnai man nepatiko visai. Specifinis skonis. Pro langus matėm atvažiuojantį tą patį autobusą koks nusivylimas laukė, kai jis sustojo prie pat mūsų kavinės, išleido žmones ir nuvažiavo! O mes kulniavom ) Na bet nieko, smagiai besijuokdami iš savęs keliaujam į automobilius ir pajudam link Spiškie Pohradie mūsų tikslas aplankyt Spišky pilį. Link jos važiuojam kažkur valandą kelias gerokai geresnis. Važiuodami apturėjom nuotykį pakilę ant vienos iš kalnų panyram į debesį. Įspūdis geras. Aplink tirštas tirštas rūkas, o jausmas nenusakomas žodžiais.
Pravažiuojam Levočą viduramžių karalių miestą. Labai gražus, senovinis miestelis. Vakarėja, o mes galų gale tolumoj pamatom pilies mūrus. Buvo jau apie penkias, todėl į vidų eit neplanavom, užlipom ant kalno (aišku, visų pirmą susimokėję už automobilių parkavimą 60 skk) ir, pasigėrėję atsiveriančia panorama, prisifotografavę ir pailsėję leidžiamės žemyn. Pilis įspūdinga belieka tik įsivaizduot jos galybę prieš kelis šimtus metų.
Leidžiasi saulė, ir mes, ilgai nelaukę pajudam link Poprado. Vėl prekybos centras ir grįžtam namo. Pakeliui, beje, sutinkam porą lietuvių automobilių, kurie ima pypsinti ir mojuoti rankom. Smulkmena, bet nuotaiką pakelia...
6 diena (penktadienis)
Ryte atsikeliam anksti šiandien laukia kilimas į Lomnickij Štit. Pusryčiaudami spėliojam kels ar ne. Pensiono savininkė paguodžia turbūt nekels, vėjuota. Važiuojam Į Tatranską Lomnicą ir jau prie įvažiavimo įmokamą aikštelę stovintys prižiūrėtojai sako, jog kelia tik iki Skalnate Pleso. Siūlo važiuot dešimčiai minučių ir nemokėt, kad galėtumėm susigrąžint pinigus už bilietus. Sutinkam. Nuėję prie kasų klausiam koks šansas šiandien pakilt į viršūnę sako fifty fifty, o gal ir išvis jokio. Nusprendžiam pasikeist bilietus į rytdieną gaunam laiką pusė dviejų. Taigi šiandieną nusprendžiam paskirt urvams važiuojam link Liptovsky Mikulaš. Link jo veda mokama autostrada jos išvengiam važiuodami kitu keliu taigi visą savaitę apsiėjom be lipduko, kurį būtų reikėję pirkt degalinėj. Važiuot kažkur apie 60 km. Nemažai kelio nuorodų, taigi urvus randam nesunkiai. Kadangi jau trys valandos, ilgai nemąsčius siūlau bendrakeleiviams važiuot į stalaktitų stalagmitų urvus, o ne į ledo urvus abiejų nespėsim, be to, prisipažįstu, apie ledo urvus buvau skaičius nemažai neigiamų atsiliepimų, taigi visai be liūdesio juos išmečiau iš dienotvarkės. Užlipę į aukštoką kalną tikimės prie kasų išvyst eilutę tačiau jos nėra, pasirodo bilietus pardavinėja likus 15 min. iki leidimosi į urvus. Palaukiam 45 min., nusiperkam bilietus (atrodo 150 skk žmogui) ir einam į vidų. Žmonių daug, gidė kalba slovakiškai, o mes akimis ryte ryjam vaizdus. Beje, viduj šalta (apie 9 laipsnius) ir drėgna, taigi reik šilčiau apsirengt. Užtrunkam apie valandą gėrimės varvekliais, požemine krištolo skaidrumo upe ir spalvų gausybę. Išėjusius į lauką mus pasitinka saulė. Važiuodami link urvų matėm reklamą, jog kiek tolėliau pavažiavus į Chopok viršūnė kelia atvirais keltuvais nusprendžiam vykt tenai. Automobilių stovėjimo aikštelę nemokama, tačiau atvykt pavėlavom kasos jau uždarytos, o keltuvai jau tvarkomi. Nusprendėm eit į šalia esančią kavinę papietaut (per visus dienos įvykius buvom pamiršę maistą ). Patiekalų kainos normalios (kepsniai apie 15 18 lt, sriubos iki 5 lt). Maistas šviežias ir skanus, padavėjas draugiškas. Papietavę nutariam važiuot pro Štrebske Pleso, kadangi mums vis viena pakeliui, ir apžiūrėt kalnų ežeriukus (kurių ten yra du). Įvažiavę į miestelį pamatom pirmąjį pirma mintis kūdra.
Plauko antytės, matosi kelmeliai tipinė lietuviška bala. Bet vis viena gražu juo labiau, kad horizonte kalnai. Važiuojam toliau, jau pačiame miestelyje paliekam automobilius ir keliaujam ieškoti didžiojo ežeriuko. Tenka gerokai paklaidžiot, bet patys kalti, kadangi pro nuorodą sėkmingai pražygiuojam nusprendę, jog ji rodo į patį miestelį (kurio pavadinimas sutampa su ežero). Galop randa ir tą ežeriuką visai gražu, bet didelio įspūdžio nepadaro. Iki tol, kol neapeinam jo iš kitos pusės štai tada jau stovim ir vėpsom išpūtę akis vaizdai atsiveria tarsi pasakoje.
Fotografuojam iš visų pusių ir gėrimės. Kai grįžįnėjom link automobilių, jau buvo beveik sutemę, tad į namus grįžtam jau vėlai. Pasidaliję dienos įspūdžiais grįžtam į pensionatą ir dar susitariam su šeimininkais, jog šeštadienio vakare paruoštų barbekiu kaina juokinga 100 skk žmogui. Ramiai užmiegam spėliodami, ar oro sąlygos leis rytoj pasinert į kalnų didybę dviejų kilometrų aukšty.
7 diena (šeštadienis)
Visą naktį trankėsi žaibai ir griaudė, tačiau rytas išaušta saulėtas, bet drėgnas. Vėjas nestiprus, taigi pabundam su visai geromis nuotaikomis. Deja, per pusryčius šeimininkė mūsų entuziazmą kiek prigesina esą sąlygos nėra jau tokios geros ir neaišku, ar šiandien išvis kels. Tuomet dar papasakoja istoriją, kuomet jiems užkilus į viršūnę dėl audros teko ten praleisti dvi paras. Pasiūlo važiuot keltis dabar galbūt pavyks užkilt. Susikraunam kuprines ir judam link Tatranskos Lomnicos. Vėl statom automobilį į mokamą aikštelę, ir einam link kasų. Eilė prie keltuvų ilga, nors į Lomnickij Štit ir nekelia. Nusprendžiam pasikelt nors iki Skalnate Pleso, taigi susigrąžinam bilietus nuo Skalnate Pleso iki Lomnickij štit viršūnės (600 skk žmogui) ir stojam į eilę prie keltuvų. Keltuvai uždari, keltis visai įdomu, tačiau šiek tiek atsibosta., kadangi po mumis nesibaigiančios kirtavietės. Iš pradžių fotografuojam už mūsų atsiveriantį vaizdą, o vėliau žiovaujam laukdami finišo.
Tarpinė stotėlė Štart ir galop mes 1751 km aukšty. Va čia ir pasirodo tikrieji kalnai gražu. Kiek paėjus observatorija ir smaragdo spalvos mažytis ežeriukas.
Kairėj pamatom veikiančius keltuvus į Lomnickije Sedlo ir laimigi bėgam link kasų atrodo šiandien visgi pavyks pakilt į dviejų kilometrų aukštį. Bestovint prie kasos pardavėja nuima nuo langelio perspėjantį lapą taigi keltuvai vėl kelia į pačią viršūnę. Tuoj pat prisirenka daugybė žmonių. Sužinom artimiausią laiką pusė trijų, taigi dar trys valandos laukimo. Nusprendžiam geriau sumokėti po 150 Skk ir kilt į Lomnickije Sedlo, juo labiau mus itin vilioja galimybė kilt atvirais keltuvais. Ima lyt, bet atrodo to net nepastebim suspaudę rankose bilietėlius lekiam link keltuvų. Dar kelios minutės ir mes laimingi, tabaluodami kojom kabom keliolikos metrų aukšty.
Keliamės apie 20 min, o gal ir trumpiau, tačiau šie keltuvai gerokai nurungia pirmuosius po kojom nerealūs vaizdai, spengianti tyla ir gaivus kalnų oras. Pučia stiprokas vėjas, taigi apsidžiaugiam prigriebę su savim striukes pasiruošėm iš anksto. Užkilę einam pasivaikščiot ir mikliai rėpliojam uolom kiek palipus atsiveria pribloškiantys vaizdai statūs skardžiai, debesys, tolumoj du ežerėliai ir nameliai. Susėdę ant uolų traukte traukiam į save kalnų tylą ir atsiveriančią panoramą. Atrodo net nuotraukos nesugeba perteikti to grožio. Pamatom tokius kalnus, kokius ir siekėm išvyst šitos kelionės metu.
Ima vis stipriau lyt, dusliai sududena perkūnas taip arti dangaus dar neteko būt. Lietui įsismarkavus nusprendžiam leistis žemyn pakeliui link Skalnate Pleso nustoja lyt, nedrąsiai pasirodo saulė.
Nusileidę dar pasivaikštom uolėtais takeliais, pailsim besigėrėdami ežeriuku jis nedidukas ir negilus, o vanduo krištolo skaidrumo.
Leidžiamės žemyn ir nusprendžiam eit papietaut, o vėliau vykt į Popradą lauktuvių. Eidami link automobilių pievelėje susitinkam du elnius Žmonių prisirenka gana nemažai ir visi įnirtingai darbuojasi fotoaparatais. Pietaut pasirenkam Grill Pub. Žmonių daug, kainos normalios, porcijos didelės, o maistas itin skanus. Česnakinė čia gerokais skanesnė. Kaip reikiant pasistiprinę traukiam į Popradą ten tiesiai į prekybos centrą Max. Jis nemažas ir šiek tiek panašus į mūsų Akropolius. Lauktuvių paieškoms paskiriam kelias valandas perkam borovičką, becherovką, slivovicą, saldainius, sūrius. Kainos panašios kaip ir pas mus. Beje, jie turi labai neblogą limonadą Kofola, kurį mes itin pamėgom jis šiek tiek primena Coca Colą. Taip pat dar geruliai jų traškučiai ne tie, iš tikrų bulvių, tie, šiek tiek kukurūziniai. Jų būna visokių skonių, didelis pakas kainuoja apie 5 lt. Nu vienu žodžiu verti dėmesio.
Apsipirkę skubam namo septintą valandą esam sutarę barbekiu. Grįžę randam jau kūrenamą grilį, paruoštas šviežios mėsos, rūkytas dešreles, jautienos steikus, vištieną, padažus, daržoves. Šeimininkai klausia ar norim kept patys, ar reikia padėt. Nusprendžiam kept patys. Maistas itin skanus netrunkam prisikimšt pilvų. Ilgai nevakarojam rytoj planuojam keltis ketvirtą valandą, kadangi laukia tolimas kelias.
8 diena (sekmadienis)
Kaip jau minėjau, keliamės ketvirtą valandą. Lauke tamsu, pila lietus. Prieš akis ilga kelionė namo. Eilinį kartą keikiam Lenkiją, kodėl ji tokią didelė ir su trumpais sustojimais vakarop grįžtam į Lietuvą.
Visų galvose vienintelė mintis bent kartą dar tikrai grįšim į Slovakiją.
p.s. nuotraukytes galit pamatyt www.fotki.com/linsia
