Kaskart prisėdusi parašyti šią istoriją apsipilu ašaromis, tad nenuostabu tik dabar, kai nuo Tos dienos praėjo trejetas mėnesių ir mano Aukso Grynuoliui pasirodė pirmasis dantukas, kažkiek ramiau apmąstau viską ir susigulėjus mintyse visai istorijai, ją užrašysiu, kad nepasimirštų, o ir norisi, kad būtų ką papasakoti savo mažajai po kažkiek metų bent kiek vaizdingiau nei ojoj, gimdžiau sunkiai, 19 valandų...
Kągi, viskas įsibėgėjo tada, kai Balandžio 7-osios ankstyvą rytą man nutekėjo, kaip vėliau paaiškėjo, tik šoniniai vandenys... Ramiai išsimaudžiusi, susirinkusi daiktus ir nuvežusi dičkę į vaikų darželį, atsisveikinu žinodama, kad man grįžus būsime nebe trise, o jau keturiese. Atsisveikinu lyg paskutinįkart matydama savo vaiką, kuris įgaus naują statusą Vyresnioji, nebe Mažė... Nuo tokių minčių, o dar ir dėl jos ašarų, pati pasikūkčiodama pajudu Pasvalio link.
Nieko ypatingo eilinės procedūros: priėmimo skyrius, dokumentų pildymas ir apžiūra, tonų užrašymas... Veiklos jokios, bet kraujospūdis aukštas, kojos sutinusios - lyg sugeltos bičių, tad paguldo mane stebėjimui... Apsipilu ašarom kaip mažas vaikas, paliktas vaikų darželyje ankstyvą rytą. Tikėjausi jau tądien susilaukti savo vaikiuko, o pasirodo teks laukti...
Dar dabar pamenu tą jausmą guliu palatoje, o už lango, priešais esančioje pastogėje matau kregždučių lizdelį, galbūt ir ji peri šypteliu, pajutusi moterišką solidarumą...
Vėlai vakare pajuntu, ką jutau prieš ketverius metus pirmi nestiprūs sąrėmiai.. Dėl visa ko skaičiuoju lygiai kas 8 minutes... Taip neužmiegu jau visą naktį vos prisnūstu, vėl sąrėmis ir akys stulpu...
8.00 vizitacija. Sąrėmiai jau kas 5 minutes, gana nemalonūs... Matuojami toniukai aparatas fiksuoja silpnus, bet reguliarius sąrėmius veikla yra, šiandien turėsi vaikiuką, padrąsina gydytojas.
10.00. Lėtai lyg sraigė, pakeliui įsitverdama į laiptų turėklus sulig kiekvienu sąrėmiu, šliaužiu į echoskopijos kabinetą, matuojamas tikslus vaikelio svoris 4 kilogramai, pakraipo galvą gydytojas Manau pagimdyti turėtum pati. Man pasiūlo kraustytis į gimdyklą, tad ramiai kaip tąsyk prieš ketverius metus nusiprausiu po dušu, šiltas vanduo skausmą labai malšina... Susirinkusi daiktus atsisveikinu su palatos drauge ir slenku gimdyklos link... Ten, atrodo, jaukiai įsikuriu ant sąrėmius lengvinančio sėdmaišio aplinka kvepia šiuolaikiškumu, groja muzika, porą valandėlių prieš Didįjį Įvykį taip ir praleidžiu pavaikštinėju, padainuoju, atrašinėju įkyrioms draugėms į sms žinutes su turiniu tai gal JAU? (o norėtųsi tokiu momentu telefoną paprasčiausiai švystelti pro langą - juk tai ne šiaip kokia eilinė matematikos įskaita aš juk GIMDAU, todėl man reikalinga rimtis, o ne beprasmiai klausinėjimai)...
13.30 Po apžiūros vedėjas nutaria kirpti vandenmaišį, jaučiu srovenančią šiltą vandens upę, gydytojai susižvalgo rašyk, kad žali... Suprantu, kad ne viskas taip sklandu kaip kad tikėjausi, negana to, vedėjas, su kuriuo, ne paslaptis, kaip ir buvau susitarusi dėl paglobojimo, davęs nurodymus iškviestai pamainai, pats pasišalina, nes turi reikalų (toliau visas vadovavimas vyksta telefonu palaikant ryšį su gimdykloje triūsiančiu personalu)....
Vėl sraigiškai šliaužiu į gimdyklą, pakeliui girdžiu med.seserys lažinasi ką aš pagimdysiu: matai, pilvas koks atsikišęs, bus berniukas, pamatysi.. O aš dar įstengiu šyptelėti tikrai bus mergaitė, jau keletą kartų mane užtikrino echoskopijos metu... Taip, kažkam lažybos, o kažkam ir pagimdyti reiks tą lažybų objektą.
14.00 .Oksitocinas laša, kapsi po lašelį, sulig kiekvienu lašiuku jaučiu, kaip aštrus skausmas stiprėja, stiprėja, kol galų gale pereina į vientisą sąrėmį, nebegaliu ištverti nepakeliamų kančių, vienu momentu atrodo, jog tuoj sudraskysiu gimdymo lovą, bet susivaldau gi ne nuosavas turtas
Tik įsikimbu - taip lengviau... Maldauju, kad nebelašintų skatinančiųjų, bet užsukusi į gimdyklą kažkuri iš n medikių tik tarsteli surauktu veidu : mes visos irgi gimdėm, ir ką pagimdėm, pagimdysi ir tu, kentėk. Nebūčiau apraizgyta prie tos lovos, turėčiau daugiau jėgų būčiau gerai vožtelėjusi jai po tokios replikos 
Visgi veikla lėta, o vaikelis, kiek girdžiu iš slaptų šnabždesių, neranda sau kelio.. Gimdykloje jau nebe pora medikų, o visa delegacija, kaip dabar pajuokauju. Patyliukais tariasi, girdžiu tik nuotrupas : ...vakuumą?... sakai galvytė praeis?.. ruoškit operacinę...gal pagimdys?.. ekstrinį?...skambink vedėjui...
Matau mindžikuojančio vyro veidą, perbalusį, kupiną nerimo ir nežinios, galbūt užuojautos, ir nebenoriu, kad mane matytų tokią silpną paprašau išeiti...
Pajungia man aparatą toniukams matuoti silpnučiai, vos girdimi, staiga dingsta. Man akyse ašaros (dabar rašant irgi viskas liejasi, nes jaučiu tą patį galėjau nebeturėti savo kūdikio..) Gydytoja su akušere susižvalgo, matau nerimą, kurį bijo man išduoti... Susišnabžda, padidina skatinančiųjų dozę, ir , o JėzusirMariiiijairVisiŠventieeeejiii.... Pajuntu, kaip draugė kada sakė, kaip siela atsiskiria nuo kūno nebegirdžiu, viskas akyse plaukia..
stumk prakvėpuok sąrėmį stumk . įkvepiu keliskart deguonies iš man uždėtos kaukės, gydytoja veidą drėkina šluostydama šlapiu rankšluosčiu (pamenu, bandžiau iš jo iščiulpti bent lašą vandens negėriau jau parą...), ir tada, sukaupusi paskutines likusias jėgas po dviejų nemiegotų naktų, į pasaulį paleidau mažą šlapią mergytę ilgais žaliais plaukučiais ir apvaliomis kaip sagutės akytėmis, vos jai šleptelėjus man ant pilvo, stipriai apkabinau, ir nebuvo niekad šventesnio jausmo už tąkart pajaustą... Laikiau tvirtai tą nešiotą, taip saugotą ir sunkiai paleistą pasauliui mūsų dviejų kūrinėlį, kuris neklykė, o pažiūrėjo, rodos, tokiomis gudriomis akytėmis ir tyliai sumiaukęs kaip katytė, įsisegė užsitarnauto pienelio...
Myliu Tave, Godute...
