Pagaliau ir mes ten nuvažiavom

Pabandysiu po truputį atgaivinti dar visai šiltus prisiminimus apie šią kelionę...

O pirmiausia nuoširdžiai dėkojam Giedrei V. ir jos antrai pusei, kurių dėka Oslą pamatėm visiškai kitokį, nei tikėjomės išvysti, ir Balandukei su šeimyna už suteiktą informaciją apie šalį ir patiektą jos kulinarinį paveldą…

Taigi - pradedam.

13 d., penktadienis.
Paskutinė darbo diena, lagaminai sukrauti, ilgai laukta ir planuota kelionė tuoj tuoj prasidės... Paskutinės valandos, minutės, viską susikraunam ir pradedam kelionę. Kol kas tik į kaimą...

14 d., šeštadienis.
Išsimiegoję ir truputį užkandę, dar prisikrovę į mašiną ko reikės ir ko ne, įsidėję skanių mamos keptų kepsniukų, leidžiamės į didžiąją kelionę. Laikrodis rodo 9 val., mašinos spidometras pamažu renka kilometrus, visą kelią lyja lietus. Pasipildome degalų Lietuvoje, Latvijoje ir judame link kelto Rygoje.
Keltą randame nesunkiai, laiko turime į valias, tad pasiimame tikrus bilietus ir važiuojame į Maximą latviško alaus. Aišku, prisiperkame ne tik jo... ir važiuojame stoti į eilę, laukti kelto.
Eilutė jau nemaža, nors dar tik 14.30 val. Keliolika minučių po 15 val. pradeda leisti į keltą. Mūsų mašinėlę liepia palikti antrame aukšte, pasiimame būtiniausius daiktus ir leidžiamės į ekskursiją po Regina Baltica. Susirandame savo C 1513 kajutę, kuri pasirodo besanti labai jauki ir šilta, ir „kruizuojame“ toliau. Laivas/Keltas yra didžiulis. Kol mes visą jį apėjom... Parduotuvės, restoranai ir visa kita dar nedirba, laukia, kol išplauks. Tūli lietuviai jau vaikštinėja su Žalčio/Švyturio/Tauro/Utenos ir pan. produkcija, tačiau jų čia mažuma. Nemažai latvių, rusų, kinų/japonų ir kt. Pasivaikštom, viską apžiūrim, susipažįstam su mus supančia aplinka. Oras jau giedras. 17.30 val. keltas pajuda iš Rygos. Palydim saulę giedroje jūroje ir einame vakarieniauti ir miegoti. Ryt laukia ilgas kelias.


15 d. sekmadienis. Ryga-Stockholmas-Oslas.
Nubundame, pasirodo, daug anksčiau, nei reikėjo. Aš taip norėjau stebėti vaizdą, kai plaukiame per archipelagą, kad ne į tą pusę pasukau laikrodį. Bet gal ir gerai. Nulekiu į viršų, matau, kaip viskas gražu, laivas plaukia šalia salų, kuriose įsikūrę maži namukai.

Laiko dar turime. Grįžtame, nusnūstame valandėlę. Kai lieka pusantros valandos malonus balsas iš radijo taško tai mums praneša latviškai, angliškai ir... turbūt estiškai. O gal ir švediškai... Dar po pusvalandžio tas pats balsas paprašo susirinkti daiktus iš kajučių, raktus (korteles) palikti ir neuždaryti durų. Taip mes ir padarome. Su savo daiktais kylame į viršų, stebime, kaip artėjame prie Švedijos sostinės uosto. Mus pasitinka didžiulės žuvėdros.

Mūsų mašina išvažiuoja beveik paskutinė. Matome, kaip prieš mus važiavusias kelias mašinas muitininkai nusiveda į šoną, krato bagažines, fotografuoja... Mums pamoja ranka- važiuokit tolyn. Tik ne ką toli tenuvažiavom. Už keliasdešimties metrų stovi policininkai ir mano vyrui pirmą kartą gyvenime nusišypso galimybė papūsti į... ne, ne... tik į alkoholio matuoklį. Pūsti reikia keturias sekundes. Aš jau spėju pagalvot apie blogiausią: „vakarykštis latviškas alus ims ir „išlįs“ pačiu netinkamiausiu momentu, aš juk žinojau, kad taip gal būti, reikėjo man sėsti už vairo, kol išvažiuosim iš uosto...“. Policininkas pasižiūri į aparatą, sako „Ok, don‘t forget Your belts“ ir riedam toliau.
Pervažiuojam per nepaprasto grožio ir pavydėtinos ramybės miestą (sekmadienis) ir riedam E4 keliu, stebimės gamta, grožimės namais, nuolat sutinkamais kemperiais, mašinomis su priekabomis, kuriose vežami arkliai, o ir šiaip, įvairių modelių transporto priemonėmis. Dar kartą įsipilame, kaip mes tikimės, pigesnių degalų, užkandame, nusiplauname mašiną ir keliaujame toliau.

Švedijos ir Norvegijos sienos vis nematyti, kelias puikus, todėl sugalvojam, kad ją jau pravažiavom. Deja, siena dar priešaky. Kai ją pamatom, tai lekiam neatsigęždami, juk esam „didieji kontrabandininkai“: mašinoje du buteliai degtinės, du vyno ir 24 skardinės alaus.
Oslą pasiekiame greitai. Pralekiam vieną mokamą kelią, paspaudę Pay later, nes smulkių (40 kronų) neturime, kreditinės kortelės nepriima... Prieš pat Oslą dar vienas toks postas, tik jau su užrašu Don‘t stop. Pralekiam ir šį. Pakeliui susirašom su Giedre ir susitinkam prie Vigelando parko.
Mašiną statome nemokamai – sekmadienis. Dulkia lietus, bet mes norim viską pamatyti... ir piktą berniuką, ir fontaną, ir visą parką...


Pasitaiso oras ir vietiniai gidai mus veda į Oslo prieplauką, senamiestį, kur galima atsigerti brangiausio pasaulyje alaus...


Nors jau vakarėja, bet dar užsukame ir prie olimpinės trasos, spėjame pasigrožėti sostine nuo aukšto aukšto kalno.

Grįždami užsipilame pigesnių degalų (sekmadienio vakaras), o aš dar paimu ir Statoil kavos puoduką.
Vakarojimas ir nakvynė jaukime Oslo priemiestyje.


Papildyta:
16 d., pirmadienis. Oslo-Lysebotn.
Keliamės kuo anksčiau, nes labai norime kuo greičiau pamatyti kalnus. Lauke dulkia lietus, tačiau mes skubam link E134. Stojam, kur tik pamatom ką gražesnio: užtvanką, tradicinę bažnytėlę, krioklį, seną tiltą...




Papildyta:
Vaizdai keičiasi akyse. Ežerėlius ir kalnelius keičia vis didesni kalnai, kriokliai, kalnų ežerėliai, sniegas...



Nerealūs vaizdai. Stojam, rodos, kas kelis šimtus metrų ir fotografuojam, fotografuojamės, statom altorėlius troliams...

Mūsų kelyje dar laukia pirmas didžiulis serpantinas. Šis kelias oficialiai atidarytas 1984 10 22, o būna atviras važiuojantiems nuo gegužės iki spalio. Kelio ilgis – 25,5 km, aukščiausias taškas 932 m virš jūros lygio, o jį sudaro net 27 kilpos. Ir mums teks juo leistis.


Bet, kaip sakoma, velnias nėra toks baisus kaip jį piešia – iš pradžių man buvo kiek nejauku, bet paskui toks važiavimas labai patiko. Nusileidom, susiradom kempingą Lysebotn, pasistatėm palapinę visai šalia didžiulio krioklio, Lysefiordo kaimynystėje, pavalgėm, pasivaikščiojom, pasigrožėjom ir miegoti.




Papildyta:
17 d., antradienis. Lysebotn-Kjerag-Preikestolen.
Gražus šiltas rytas. Pasitinkam ir palydim malūnsparnį, atvežusį maisto, papusryčiaujam ir kylame tuo pačiu serpantinu aukštyn, iki tarpinio taško.

Dar anksti, dar nėra nė 10 val., informacinis centras uždarytas, o mes vis dar neturime monetų, tad negalime susimokėti už automobilio stovėjimą, nes aikštelė mokama – 60 kronų. Sulaukiame, kol atidarys centrą, susimoku vietoj, ranka parašo lapuką, kurį paliekame už automobilio stiklo kaip bilietą, pasiimame kuprinę ir bėgte leidžiamės link Kjerag.
Deja, deja. Atrodo, į kalnus išsiruošėm ne pirmą kartą, bet, pasirodo, šie kalnai visai kitokie. Pirmi žingsniai, pirmi slydimai atgal... mano kedai akmenims per slidūs... Vis dėlto reikėjo nusipirkti tikrus kalnų batus... Tačiau juk negrįši atgal... Kelis žingsnius patempia vyras, o ten jau ir grandinės – lipsime į Kjerag.

Kelionė, pagal informaciją, turi trukti 5 valandas, pasirodo, reikės perlipti du kalnus ir tik užlipę ant trečiojo rasime tą garsųjį akmenuką. Lipdami per pirmąjį kalną dar galime matyti fiordą.

Vėliau fiordas pasislepia, sutyvuliuoja kalnų ežeriukas, boluoja sniegas... Akmenys tokie dideli ir lygūs, kaip mėnulio paviršius, o jausmas, lyg vaikščiotum po atviruką.


Pagaliau mes jau netoli. Nuorodos nėra labai informatyvios, takeliai sniege keli, todėl nužingsniuojam kiek į šoną, bet vaizdai nerealūs.

Apsižvalgom ir skubam link akmenuko. Nespėju sureaguoti, kaip vyras atsiduria ant jo. O aš neišdrįstu... Be to, ir vyras draudžia lipti. Matykit, nenori vienas grįžti namo... Na, gal ir gerai... Bus dėl ko grįžta ten dar kartą. O vaizdai stovi akyse dar ir dabar.


Ilgokai pasibuvę leidžiamės atgalios. Laikrodis rodo kiek daugiau nei 16 valandų. Greitai į dušą ir į kelią – šiandien dar turime nuvažiuoti iki Preiketolen. Bet jis ne taip ir toli. Vaizdai, kaip visur čia, nuostabūs.

Pakeliui pirmas vietinis keltas Lauvik-Oanes. Pradeda lynoti. Preikestolenhytte pasiūlo dvivietį kambarį už 860 kronų. To „malonumo“ atsisakome ir važiuojame į Preikestolen camping, lynojant ir kandant moskitams statome palapinę, vakarieniaujam ir užmiegam pilni nuostabių įspūdžių.


Papildyta:
18 d., trečiadienis. Preikestolen-Tau-Preikestolen-Solle.
Ryte iš palapinės ropščiuosi su baime – vat dabar tai pasijaus vakarykštis „sportas“ kojytėms... Keista... Absoliučiai jokio nuovargio ar skausmo. Klausiu vyro – ir jam nieko. Pasirodo, net kalnai čia kitokie – geresni.
Į palapinę iš lėto barbena... Lyja... Į Preikestoleną nelipsim. Liūdna. Nukabinu nosį, susitvarkom, papusryčiaujam ir važiuojam toliau. Aplankom parduotuves (reikia susipažinti su vietine produkcija), Tau miestelyje atsigeriam nemokamos Statoil kavos, įsipilam degalų. Diena taisosi. Nejau taip ir liksim nepamatę Preikestoleno „danties“? Na jau ne – grįžtam atgal. Pakeliui randam gražų statinuką.

Dar sustojam apžiūrėt į UNESCO paveldą įtrauktų Solbakk raižinių. Nelabai jie sužavi, bet... UNESCO...

Važiuodami toliau pakeliui sustojam Solvik kempinge, pasistatom palapinę ir važiuojam į Preikestolen. Paliekame mašiną mokamoje aikštelėje (mokėti reikės išvažiuojant) ir pradedam žygį. Sunkūs tik pirmi žingsniai. Čia jau viskas pritaikyta turistams: suoliukai ir staliukai poilsiui, ženklai, rodantys, kur eiti ir kiek dar liko iki galutinio taško... Daug daugiau ir turistų. Vieni jau leidžiasi (kaip ne kaip antra dienos pusė), kiti dar tik kyla. Pakeliui pelkės, ežeriukai ir, žinoma, pradeda lyti. To ir reikėjo tikėtis...

Bet „dantį“ pasiekiam. Vaizdas gražus, tik... nėra itin įspūdingas. Galbūt dėl to, kad lyja. Be to vakarykščiai vaizdai buvo irgi labai panašūs...


Kaip ten bebūtų, aplankėm ir mes visų turistų išgirtąjį Preikestolen. Tiesa, leidžiuosi be didelio entuziazmo ir su baime „kažin, ar nebus plaučių uždegimo...“, nes kažkokiais būdais taip perpūtė vėjas, kad skauda visą krūtinę ir nugarą... Vis dėlto nusileidžiam, dar užsukam į parduotuvę, nusiperkam agurką, dešrelių ir grįžtam į kempingą.

Vakare sveikata pagerėja, „pagriliuojam“, stebiu, kaip fiordu į mus grėsmingai artėja lietus, vieną po kito slėpdamas kalnus. Keista ir įdomu... dar nesu taip ryškiai mačiusi tokio reiškinio. Pradeda lyti ir pas mus. Einam miegoti.


Papildyta:
19 d., ketvirtadienis. Solle-Kvanndal.
Lyja visą rytą. Kalnai tiesiog varva, didesni ir mažesni krioklių upeliai bėga tiesiai ant kelio. Ir liūdna, ir be proto gražu, juk saulėtą dieną tokio vaizdo tikrai nepamatysi. O mes riedam 13 keliu…

Keltas Hjelmeland-Nesvik. Toliau riedam šalia fiordų ir kalnų. Pamatom lašišų fermas (jau protingi, jau žinom, kas yra tie „ratukai“ fiorde).

Keltas Ropeid-Sand. 520 kelias ir nuostabūs vaizdai snieguotose kalnų viršūnėse.


Ir kiek žemiau.


Papildyta:
Mūsų kelyje laukia įspūdingas krioklys Latefoss, kurį mes pavadinam Karcher, puikiai nuplauna mašiną. Jis taip užpila vandeniu, kad valytuvai nespėja valyti, absoliučiai nieko nesimato ir net tenka stabdyti mašina.

Dar vienas krioklys. Regis, Langfossen...

Daugybė įvairaus ilgio, aukščio pločio, apšviestų ir ne tunelių, tuneliukų, nesuskaičiuojama galybė varvančių, bėgančių, šniokščiančių krioklių, kriokliukų, iki kai kurių nevažiuojam, nes keliukai pasirodo per siauri mūsų mašinai...

Kalnai, vanduo... Ech...


Ir... pagaliau... išsipildo viena iš mano šios kelionės svajonių – didžiulė, nepaprastai ryški, visai čia pat, šalia, vos už kelių dešimčių metrų pasirodžiusi vaivorykštė. Žinoma, kad stojame jos įamžinti.

Toliau mūsų kelyje keltas Brimines-Bruravik. Kaip tik jau įleidžia mašinas, kai atvažiuojam.

Nakvynę randam pakeliui Kvanndal kiosk&camping. Maža, bet jauki kabina su virykle, šaldytuvu, tik be vandens.


Tęsinys bus

Dar viena diena.

20 d., penktadienis. Kvanndal-Evanger.
Keliamės, pusryčiaujam, lietus kiek aprimsta, susikraunam daiktus ir į Bergeną. Pekeliui stojam prie įspūdingo Steinsdanlsfossen krioklio, po kuriuo galima užeiti, pasivaikščioti ar... nusiprausti...

Lekiam toliau vis dar negalėdami atsistebėti ir atsigėrėti mus supančiais vaizdais.

Bergene „Bonpass“ nuorodos, bet paties „Bonpass“ nepastebim. Įvažiuojam į miestą, stojam Grygo stovėjimo aikštelėje, paliekam ten mašiną ir einame susipažinti su miestu.

Oras nelepina, bet visai pakenčiamas. Mes to ir tikėjomės, juk tai miestas, kuriame vos 50 dienų per metus šviečia saulė. Pirmiausia užsukam į nacionalinį muziejų Bergen museum pažiūrėti banginio griaučių. Vėl liekam nesuprasti, kai kasininkei paduodam kortelę. „O kam ji man?“- nustebusi klausia – „braukite patys“.
Muziejus sužavi savo natūralistiškumu. Gali vizualiai matyti, kaip vyksta potvynis, savo kailiu pajausti žemės drebėjimo poveikį, susipažinti su viso pasaulio brangakmeniais, mineralais ar flora ir fauna. Bet jau tokios natūralistiškos tos iškamšos, kad kartais net šiurpas nupurto...




Tolesnis kelionės tikslas – žuvies turgus, pakeliui į kurį spėju gerokai plotis paslydusi ant šlapio asfalto. Taigi, turgus. Nedidukas, bet turtingas. Nusiperku mažą sumuštinį su krevetėmis (35 kronos), pasižiūrim į nuo akcijų LT atsibodusią lašišą (pasirodo, kaip pigiai mes čia ją perkam), pavarvinam seilę į džiovintą banginio mėsą (365 kronos) ir einam toliau.


Papildyta:
Apžiūrim senamiestį, Brygeną, tvirtovę ir judam link funikulieriaus. Pakilimas ir nusileidimas – po 70 kronų. Laikas ir oras anaiptol nelepina, todėl pėsčiomis kopimo ar leidimosi nepasirenkam – užvažiuojam. Vaizdai nuostabūs, tik visur pilna žmogučių siauromis akimis.


Funikulierius važiuoja pakankamai dažnai. Viską apžiūrėję nusileidžiam ir grįžtam link mašinos.

Susimokam už stovėjimą ir išvažiuojam iš šio jaukaus miesto, kur net poniutės vaikšto su guminiais batais: juodais, baltais, gėlėtais, su raištukais ir be jų, ilgais, trumpais...
Labai noriu pamatyt dar vieną krioklį. Pasukam žemėlapio nuoroda į kairę, važiuojam, važiuojam... Nieko panašaus, jokių nuorodų... Ir taip kokius trisdešimt kilometrų. Keliukas super fantastiškas, gaila tik, kad visą kelią lyja. Šiaip ne taip randam kažkokį krioklį, nusprendžiam, kad tai turėtų būti mūsų ieškomas.

Pažeisdami taisykles šiaip ne taip apsisukame siauručiame keliuke priešais tunelį ir važiuojam toliau. Mūsų tikslas Evanger (kas tai-nežinau, tiesiog žemėlapyje jis pažymėtas kaip „view point“. Matom rodyklę Evanger, bet nepasukam, nes panašu, jog tiltas remontuojamas.

Kito kelio neradę, apsisukam ir bandom laimę: įlūšim ar ne. Neįlūžtam. Kas tai yra Evangeris taip ir nesužinom, nes, kaip ir su kriokliu, jokių papildomų informacinių ženklų nėra. Lietus pila kaip iš kibiro. Dar už poros kilometrų yra kempingas, ten gauname keturvietę hytę už 450 kronų ir liekame nakvoti šalia upelio, miškų, kalnų.


Na, o visa kita, kas dar liko, tolimoj netolimoj ateity...

jei jau tokie pageidavimai dar poros dienų įspūdžiai

21 d., šeštadienis. Evanger-Luster
Dar vienas rytas, kava, daiktų susikrovimas ir vėl į kelią. Su vaizdais jau apsipratome. Džiaugiamės, grožimės, fotografuojam, bet atrodo, kad taip ir turi būti. To pirminio aikčiojimo „žiūrėk, kriokliukas“, „vau, koks kalnas“, „fiordas, fiordas, čia fiordas“ ir pan. jau mažiau. Dabar mums jau reikia visko daugiau: didesnio krioklio (toks vienas kitas „padorus“ mūsų kelyje vis dar pasitaiko), statesnio kalno, žalesnio vandens... Išlepom nuo įspūdžių per savaitę...

Mielas, jaukus miestukas Aurland, po kurį pasivaikštom.

Ilgiausias pasaulyje tunelis, 24,5 km, kas 6-7 kilometrus nustebinantis ryškia neonine mėlyna ar žydra spalva – kelionė tęsiasi.
Ši diena bus skirta bažnyčioms. Istoriniu keliu pasukam link Borgundo bažnyčios.

Pasibuvę, pafotografavę judam toliau. Keltas Fodnes-Manneller.

Kitą žymesnė mūsų kelyje Kaupanger stavkirke. Tenka pasukti iš kelio, bet juk tai mes darom nuolat, visą kelionę, to čia ir atvažiavom.

Dar įamžinamu už tvoros šokinėjančius ožiukus ir važiuojam toliau.

Turim pasiekti Urnes. Važiuoti galima įvairiais keliais, daug kas palieka mašinas ir keliasi keltu vieni. Mes pasirenkame kėlimąsi keltu su mašina.
Solvorn. Iš čia mus kels link Urnes. Keltai reti ir maži: plaukia kas valandą, o talpina gal tik kokias 8-10 mašinų. Jau 10 minučių, kaip keltas išplaukęs. Statom mašiną į eilę, o patys einame pavaikščioti po miestelį. Baltas, mažas, švarus, jaukus miestukas.

Sulaukiam kelto. Tai vienintelis mūsų keltas, į kurį teko įvažiuoti atbulomis... vienintelis toks mažas... Iš mašinos išlipti nesugebam, taip jau mus įspraudė, kad net durys neatsidaro, bet, keliolika minučių ir mes jau aukštu siauru keliuku riedam į viršų link mūsų tikslo – UNESCO paveldo Urnes bažnyčios.

Į vidų neužsukam, nes fotografuoti negalima, o mokėti pinigus už pažiūrėjimą nesusigundom... Leidžiamės žemyn ir, grožėdamiesi Lustrafjorden, judame į Skjoden ieškoti nakvynės.
Nuoroda į kempingą. Užsukam. Teritorija didžiulė, galybė namukų, lauke dega šviesa, bet aplink nė gyvos dvasios. Miręs kempingas. Sukam į 55 kelią ir grįžta atgal kitu Lustrafjorden krantu, nes rytoj norėsim važiuoti į Gaupne pamatyti vieną iš ledyno liežuvių.
Nakvynę randam Luster. Didelis, gražus, švarus kempingas, mielas ir plepus šeimininkas. Statom palapinę, vakarieniaujam, vaikštom pakrante, gėrimės fiordo skaidrumu ir džiaugimės ramybe.




Papildyta:
22 d., sekmadienis. Luster-Sande.
Rytas išaušo gražus, šiltas ir saulėtas. Senokai tokio oro laukėm. Šiandien tikimės naujų įspūdžių, juk važiuosim prie ledyno.
Sustojam informaciniam centre, apsižvalgom ir judam arčiau. Nigardsbreen liežuvio. Už važiavimas prie jo mergaitei sumokame 25 kronas ir štai mes beveik vietoj.

Taip norim kuo greičiau pačiupinėt ledyną, kad renkamės greičiausią būdą prie jo patekti – plaukimą valtele. Plaukiame tik mudu abudu – kokia romantika. Žvelgi į priekį – ledynas, pasuki galvą atgal – žydras vanduo, kalnai... Fantastika.



Papildyta:
Išsilaipiname krante. Ledynas, rodos, ranka pasiekiamas, bet dar gerą gabaliuką tenka iki jo eiti akmenukais. Jau iš toli stebina jo murzinumas (juk kalnuose taip švaru) ir, aišku, žydrumas.

Džiaugiamės kaip mažiukai, lendam po sniegu, fotografuojam, aš prisidedu prie ledyno tirpimo proceso, bet kaip nepačiupinėsiu ledo vasarą...

Atsibuvę ir atsidžiaugę (tada taip atrodė, o dabar noriu vėl ten) vėl einame į laivelį, į mašiną ir važiuojame kuo arčiau kito ledyno liežuvio (čia jau mano užgaida, nes esu šventai įsitikinusi, kad visi liežuviai skirtingi).
Šalia kelio rangosi srauni upė, pietūs klausantis jos šniokštimo.


Papildyta:
Vėl 55 pažįstamas kelias, Lustrafjorden.

Tik dabar važiuosime šiuo keliu iki galo, iki Lom, o tada į 15 kelią. Vaizdai pasikeičia greitai. Vėl akis ir širdį džiugina sniego baltumas (keista, bet čia jis nebe žydras, o raudonas, lyg kruvinas...), pakelės skulptūrų parkas, o išlipus drėgmė, šaltis ir vėjas...



Vėliau įsukam į rekomenduotą 258 kelią. Keliukas neblogas, tik adrenalino, kurio tikėjomės, negavom. Bet lengvą nusivylimą atpirko pasakiški vaizdai.



Ties Olden pasukame į priešingą Briksdalio ledynui pusę. Oras bjursta, ieškome kempingo su hyte. Laisvą kabiną randame Sande kempinge, ten ir apsistojame.

23 d., pirmadienis. Sande-Geiranger
Rytas nežada nieko gera. Rūkas, debesys, lietus... O planuose buvo kitas ledyno liežuvis... Dar vakar mąstėm, kur geriau važiuoti, ar prie šalia esančio Bodalsbreen, ar prie visų turistų lankomo Briksdalbreen, išsiaiškinom, kad iki Briksdalio nuo mašinos reikia keliauti gerą valandą, o iki Bodalio – 15 minučių, bet... kaip toj dainoj „Kas iš to, kas iš to“ – TRAGIŠKAS ORAS. Grąžinam raktus kempingo šeimininkams, aš nukabinu nosį, sėdu į mašiną ir važiuojam. Kur? Šiandien aš visai neturiu nuotaikos, suprantu, kad prie ledyno tokiu oru nevažiuosim, bet šturmano pareigų neatlieku, tiesiog sėdžiu ir tyliu... Tik vyras kažkodėl pasuka ne ta kryptimi. Širdelė suspurda – valio, perskaitė mano mintis. Kas mums tas oras, ledyną vis tiek pamatysim. Juo labiau, kad šį liežuvį matė anaiptol ne kiekvienas.
Pavažiavę keliolika kilometrų pamatome nuorodą. Pasukame. Šalia keliuko stovi automatas. Sąžiningai susimokame 40 kronų ir... toliau pavažiuojame vos kelis metrus. Priekyje kelias užtvertas. Užrašas ant jų prašo vartus uždaryti, vadinasi, galime važiuoti. Patys atsidarom, patys uždarom ir judam toliau be proto siauru keliuku. Tai buvo pats ekstremaliausias mūsų kelionės važiavimas. Aš jau spėju prakeikti savo užgaidą ir ledyną, nes aplinkui nė gyvos dvasios, mašina vos telpa kelyje, kuris staigiais posūkiais rangosi į kalną, į šoną pasukti geriau nebandyti, jei nenori nuslysti nuo kelio, valytuvai dirba įtemptai, o faros, nors įjungtos ir lęšinės, ir priešrūkinės, ne ką tepadeda. Užkilus ant vieno iš kalnelių kelias prieky staiga baigiasi... vos spėjame išsukti... pasirodo, kažkas buvo toks protingas, kad paklojo nediduką betoninį tiltuką, tik... visiškai priešingoj pusėj, nei buvo galima tikėtis.
Laimingai pasiekiam aikštutę. Toliau važiuoti, regis, negalima, nes kelias užtvertas grandine. Tiesa, ji nuleista, bet... gal nerizikuosim. Įsisupam į šiltus rūbus ir pirmyn. Juk tik 15 minučių. Keliukas pažliugęs, bet eiti visiškai lengva. Pakely ganosi palaidos karvės, avys, teka upelis... Kelias veda lauku, prieiname sodybą, toliau sekame rodykles ir įeiname į miškelį. 15 minučių jau praėjo. Na, gal mūsų žingsniai lėtesni... Bet ledyno dar nė kvapo. Keliukas akmenuotas, bet eiti lengva. Pakeliui stulpelis su užrašu 9… Keistas užrašas... Čia tiek kilometrų iki ledyno? Man jau norisi apsisukti ir grįžti. Vyrui turbūt irgi. Bet abu atkakliai einam į priekį spėliodami, kur tas ledynas ir turbūt mintyse keikdami kas mane, kas orą... dar viena lentelė su užrašu 8 beveik išmuša iš vėžių – tiek kelio ėjom, kol ją pamatėm, tai kiek tada eiti iki ledyno???
Ačiū Dievui, išlindę iš dar vieno posūkio pamatom ledyną. Tiesa, eiti iki jo dar geras gabaliukas, bet jau vis ramiau. Vyrui jis pasirodo toks pats, aš privalau įrodinėti, kad kitoks. Kelio fotografijos, nesėkmingas bandymas bent pastovėti ant jo (grynas šlapias ledas) ir šlapi traukiam atgal.

Pakeliui sutinkam grupelę susiruošusių šturmuoti ledyną. Tai štai kam mes ten matėme paliktus neštuvus ir kažkokį oranžinį burbulą. Tokiu oru kopimas tikrai ne iš maloniųjų, bet... oro taip lengvai nepasirinksi...
Grįžtame prie mašinos, persirengiame ir leidžiamės žemyn. Keliukas jau pažįstamas, pakalnė, tad riedam greičiau. Dar spėjame išmatuoti avių bėgimo greitį – 25 km/h. Mat pastarosios atsidūrė važiuojamoje dalyje, o į šoną nebuvo kur trauktis, tai skuodė priekyje kiek kojos neša visos žvangėdamos – atrakcija.
Nusileidžiam, vėl atsidarom ir užveriam vartus ir riedam toliau, stebėdami vos ne pažeme besivelkančius debesis.

Važiuojant Geiranger link oras neką tepasitaiso. Litus lyg kiek aprimsta, bet debesys net atsigula ant žemės, visur balta ir riedam lyg į saldžią vatą įsivynioję, nieko aplinkui nematydami. Aišku, neverta sukti ir link Dalsnibos, kai aplink toks vaizdas.


Leidžiantis link Geiranger vaizdas pasidaro kiek ryškesnis ir jau galime įžiūrėti tą garsųjį UNESCO paveldo objektą.

Nusileidus arčiau – dar ryškiau.

Toliau mūsų laukia kempingo paieškos. Pirmi bandymai nesėkmingi: arba nėra vietų, arba dvivietės hytės kaina 850 kronų. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su kitų keliautojų patirtimi, turbūt ir nebūčiau nustebusi tokiu kainų skirtumu, o dabar ieškom toliau. Užsukam į pačiame miestelio centre įsikūrusį kempingą. Hyčių jie neturi, priima tik poilsiautojus su palapinėmis ir džemperiais, bet už 350 kronų pasiūlo mums kemperį. Pasiūlymas mums tinka, tad įsikuriame šiame kempinge.



Papildyta:
24 d., antradienis. Geiranger
Lyja. Diena vadinsis „eilinis nieko nedarymas“ arba „gero oro laukimas“. Susimokam už dar vieną nakvynę, papusryčiaujam ir einam nusipirkti bilietų paplaukioti fiordu. 1,5 val. trukmės pasiplaukiojimas kainuoja 130 arba 365 kronos žmogui. Išsiaiškinę, kad maršrutas tas pats, tik kaina priklauso nuo laivo dydžio, pasirenkam pigesnį variantą.
Lietus beveik liaujasi, kartais ir saulytė kyšteli kokį spindulį, oras vėsus, bet mes plaukiame garsiuoju fiordu.



Į pavakarę debesys išsisklaido. Aš jau rezgu mintį važiuoti į Dalsnibą, bet pamirštu, kad vyras gėrė alaus. Teks kelionę atidėti rytdienai ir tikėtis, kad oras nesubjurs.
Vardan to, kad galėtume pasigirti žvejoję užmetam kelis kartus meškerę. Kadangi fiorde atoslūgis, o ir šiaip ne kokie žvejai mes, suprantama, nieko nepagaunam. Aš randu kitą užsiėmimą – su fotoaparatu persekioju keistą kempingo lankytoją. Įdomus paukštis: neskrenda, bet kai prie jo artėji, tai įjungia šeštą bėgį ir taip lekia...

Vakare pasivaikštom po miestelį, nueinam prie vietinės reikšmės kriokliuko, pagriliuojam, kelionių agentūros tai pavadintų „laisvas laikas“.





Papildyta:
25 d., trečiadienis. Geiranger-Dalsniba-Geiranger-Andalsnes-Alesund
Laukimas pasiteisino. Rytas giedras, be debesų. Važiuojam link Dalsnibos. Kelyje tik mes ir devynios galybės autobusų. Kaip, beje, ir pačiame Geirangeryje buvo. Šitokia masė turistų, kažkoks košmaras, jokios ramybės...
Kylant link Dalsnibos randasi debesų, bet kelio atgal nėra.


Viršuje -1 laipsnis, pora lengvųjų mašinų ir gal kokie 7 autobusai. Gerai, kad dauguma jau juda atgal (įdomu, kada jie kėlėsi?). Užslinkęs debesėlis juda pakankamai greitai, todėl vaizdas pasikeičia, pamatom Geirangerį iš aukštai.

Grįžtam atgal į Geiranger ir judam toliau, erelių keliu. Tradicinė visų turistų stotelė, iš kurios galima išvysti paskutinius tradicinius atvirukinius vaizdus sausakimša. Šiaip ne taip į plyšį tarp autobusų įspraudžiam mašiną ir traukiam fotoaparatą. Prieš surandant geriausią vietą, iš kurios matosi gražiausias vaizdas, akis užkliūna už kitoje kelio pusėje bėgančio kriokliuko – apačioje marguoja vos matoma Vaivos juosta. Aišku, įamžinam ir ją (kažin, ar jūs įžiūrėsit...)



Papildyta:
Užkilę ant kalno dar stojame aikštelėje, fotografuojame pakelės avis. O kam? Tada atrodė gražu.

Pakeliui vaizdai nebe tokie įspūdingi, bet vis tiek labai mieli ir gražūs. Būtina juos įamžinti.



Taip besigrožėdami atriedame prie visų išgirto Trolių kelio. Vėl atslenka debesis, pradeda dulksnoti, bet aš dar spėju nulėkti į patį tolimiausią kampą, kad padaryčiau kelias nuotraukas.


Papildyta:
Kadangi apie visų turistų pamėgtas vietas turime savo nuomonę, tai iš Trolių kelio jokio „ekstrymo“ ar adrenalino nesitikime. Aišku, jo ir nebūna. Vienas iš daugelio mūsų matytų serpentinų, kelias nėra siauras, vingių matėm daugiau ir staigesnių, na, bet „griekas“ būtų buvę nepamatyti. Pamatėm, nusileidom ir... viskas.
Toliau mūsų kelyje Nordalsfjorden, keltas Linge-Eidsdal, Andalsnes (jaukus miestukas), Stigfoss krioklys, kažkas panašaus į lašišų fermą, tik kvadratinės formos...


Dar keliasdešimt kilometrų ir mes Alesunde. Apsistojam Volsdalen Camping.



Pavakarieniaujam, dar nueinam pažvejoti/pažaisti, pabendraujam su vietiniu norvegu, dirbusiu Klaipėdoje ir į lovas. Nubudusi trečią valandą nakties lekiu fotografuoti poliarinės dienos, ar kaip ten ji vadinasi ir vėl į lovą.


Papildyta:
dar ne viskas... dar bus daugiau... vėliau...

Na, ką, dar truputį tęsinio

26 d., ketvirtadienis. Alesund-Molde-Bud
Gražus rytas. Nemelavo norvegas sakydamas, kad bus šilta ir gražu. Vėl susipakuojam daiktus ir į Alesund centrą. Statom mašiną aikštelėj ir skubam į rytinį senamiestį. Vienbalsiai nusprendžiam, kad tai pats jaukiausias, gražiausias, mieliausias miestas, o mašinos stoja dar net nepriartėjus prie perėjos. Esam ne tik be žodžių, bet ir be žado.


Čia vienas iš daugelio įdomių paminklų – mina.

Ilgai vaikštinėjam, slampinėjam, žioplinėjam. Žinoma, turime pakilti į viršų garsiaisiais 417 laiptelių. Aš beveik bėgte užbėgu, net laiptelių skaičių pametu. Neatsilieka ir vyras. Štai ir vaizdas iš viršaus. Ech...

Gaila atsisveikinti, bet tenka. Toliau mūsų kelyje tunelis po vandeniu ir, aišku, tuneliai virš vandens, keltas Vestnes-Molde ir mes jau Moldėje. Planuose buvo pasivaikščiojimas po šį miestą, bet pakako apžvalginės ekskursijos mašina. Po Alesundo čia išlipti nesinorėjo...

Važiuojame toliau. Planuose – Trolių bažnyčia (Trollkirka). Pagal informaciją – pusantros valandos kelio. Įsimetam į kuprinę atsigerti, pasiimam žibintuvėli (jo prireiks olos viduje), šiltesnius rūbus ir pirmyn. Lengvas pasivaikščiojimas virsta pakankamai sunkiu (gal ne tiek sunkiu, kiek nepatogiu, nes labai akmenuota) kopimu. Ir ilgu... Kitais kartais jau pakildavom mašina iki kalno vidurio ar pan., o čia teko kopti nuo pačios jo apačios. Ar pamatyti vaizdai buvo verti to? Sunku pasakyti... Buvo nuostabu, tik tas grožis truko labai trumpai... Maža toji „bažnytėlė“... Bet įdomi, turinti savo krioklį.


Nusileidžiam atgal ir važiuojam link Bud. Netoli miestelio pasukame į šoną ir kempinge gauname dviejų kambarių keturvietę hytę už 350 kronų vos ne pačiame Atlanto vandenyne. Čia ir įsikuriam, Atlante nusiplaunam kojas, vakarieniaujam ir pro langą stebim kaip greitai slūgsta vanduo...

reali, reali, tikrai fotografuota ir fotografuota mūsų pačių
vyrui šita nuo to paties kalno daryta "nerealesnė"

Na gerai, nebesiginčinam, nes visi vaizdai šioj šaly vienas už kitą "nerealesni", ir tęsiam toliau...

27 d., penktadienis. Bud-Kristiansund-Trondheim-Levanger
Dar vienas šiltas rytas, rytinė kava, keli kilometrai ir mes garsiajame žvejų miestelyje Bud. Pirmiausia aplankome muziejų po atviru dangum, tada sukam link prieplaukos, pasivaikštome ten.



Išplaukti į jūrą žvejoti nieks nepasiūlo. Čia turbūt žmonės pragyvena iš žuvies, ne iš turizmo. Na, ką padarysi, judam toliau, pakeliui vis pasukdami į siaurus keliukus, vedančius prie pat vandenybo. Deja, anaiptol ne visais pasiekiam tikslą – dažnai kelią užtveria ženklai „Privat“... Bet vis tiek ką nors gražaus pamatom, jei ne vandenyną su daugeliu salų, tai nors paukštį...

Bevažinėdami vingiais nepastebim, kaip privažiuojam Atlanto kelią.

Daugybė mašinų pakelėje, žvejų... Bet kelio tikėjausi įspūdingesnio. Vos vienas ar du dideli įspūdingi „atvirukiniai“ tiltai ir... viskas... Kiti tilteliai labai jau miniatiūriniai... Dar važiavom toliau, stojom, žvelgdavom ir į priekį, ir atgal, bet... Nespėjęs prasidėti kelias spėjo labai greitai baigtis.

Papildyta:
Vėl keltas. Dabar Bremsnes-Kristiansund. Stojam Kristiansunde, statom mašiną aikštelėje ir vėl į miestą, į senamiestį.

Pirmas mūsų Norgėje pamatytas pavargėlis. Bet toks inteligentiškas... Ir buteliukas šalia...

Štai ir uostas, ir senamiestis. Taip pat vertas dėmesio miestas.

Pakankamai, kaip mums atrodo, pamatę ir apžiūrėję vėl riedam toliau per pasakišką šalį.

Keltas Kanestraum-Halsa ir mes jau vadinamame žemyne. Dabar lekiam link Trondhaim, o vėliau – link Levanger. Čia irgi atoslūgis...


Degalinėje susitinkame su dar viena lietuvių šeimynėle. Ši naktis bus pas juos... Jaukus vakaras su įdomaus stiprumo (2,25 laipsnio) ir nepaprasto skonio agrastų sidru (super, tokio sidro radau ir LT), vietine sriuba (kodėl tada tiek nedaug valgiau... dabar vėl noriu...), norvegiška pica ir lietuviškais pokalbiais... Labai pradžiugino malonus priėmimas ir nepaprastas vaišingumas. Visas po kelionės buvęs nuovargis išgaravo, o laikas prabėgo stebėtinai greitai. Rodos, tik prisėdom, o jau rytas...

28 d., šeštadienis. Levanger-Trondheim-Roros
Rytas. Gaila, kad tenka išvažiuoti. Bet tenka. Galėjom nevalgyt pusryčių, tai būtume neišvažiavę, nes sakė, kad be pusryčių iš ten dar nieks neišvažiavo. Bet mes pusryčiavom... Ir išvažiavom...Pirmiausia į Trondheim.
Čia statom mašiną ir lekiam į katedrą. Deja, į bokštą nebespėjam, nes tuoj tuoj prasidės koncertas. Apsidairom viduje, prisėdam paklausyti vargonų, nufotografuojam katedrą iš išorės.

Aplankom visus ten esančius mokamus ir nemokamus muziejus, dar susimokam už mašinos stovėjimą, nufotografuojam ženklai...

O štai ir senamiestis, tiltas. Viskas taip gražu... Ir oras nuostabus...


Štai ir žymusis dviračių keltuvas. Pasiseka pamatyti žmogų, kylantį juo aukštyn.

Ilgai vaikštinėjam senamiesčiu, grožimės viskuo, net parduotuvių interjeru.


Papildyta:
Grįžtame link mašinos. Dar pavažinėjime po miestą, užkylame ant kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į trečią pagal dydį Norvegijos miestą.

Viskas, kas gražu, turi kažkada baigtis. Judam toliau. Kažkodėl nebesutinkam mokamų postų, nors, rodos, grįžtam tuo pačiu keliu. Na, bet mums tik geriau. Pakeliui vėl kriokliai. Vienas iš jų – Hyttfossen.

Pakeliui pradeda lyti. Sutinkam daugybę lašišų mėgėjų su meškerėmis, nuorodų, siūlančių pažvejoti, bet... mūsų tikslas Roros. Įsikuriame kempinge šalia šio mietuko ir dar nulekiame “mesti” pirmą žvilgsnį į jį. Vaizdai verčia ne tik iš ratų, bet ir iš batų.

29 d., sekmadienis. Roros

Išaušo diena, pašvęsta Roros, miestui, turinčiam savo dvasią. Dar vakar buvo toks jausmas, kad atvažiavome į miestelį po atominio karo ar kažkokios kitos nelaimės. Žmonės buvo ir nebėra, o viskas likę taip, kaip jiems esant. Ir mes vaikštome lyg po muziejų, lyg po kapines... Savotiškas jausmas. Žodžiais neapsakysi, bet patirti tai tikrai verta.
Pirmiausia važiuojam į kasyklas. Jos gerokai toliau nuo miesto. Čia einame į ekskursiją su gidu. Mūsų nedaug, vos šešios poros – patinka nedidelės grupelės, o dar labiau – pačios kasyklos.



Nepraleidžiame progos pasižvalgyti ir po kasyklų apylinkes.

Visai netikėtai nusišypso laimė ir išsipildo dar viena svajonė – pamatau vietinių briedžių (pasirodo, tai buvo elniai) kaimenę.


Dabar tikrai galėsiu ramiai grįžti namo, nes pamačiau ir nufotografavau tai, ką labai norėjau: avis vaikštančias ant kelio, briedžius/elnius, berages karves, vaivorykštę, kalnų ir miestų atspindžius vandenyje ir, žinoma, pačius kalnus ir fiordus, tik šie niekur ir taip negalėjo dingti…
Štai mesir vėl mieste. Aplankom senovinį kaimą.

Užsukam į dar vieną muziejų.


Vaizdai, jausmai… Neapsakysi, neaprašysi. Po tiek įspūdžių soti vakarienė kempinge.


Na, o apie likusias dienas dar vėliau...

būtinai



ačiū



gali, gali tokios pamarinuotos mėsytės kilogramas kartais ir (o gal net) 100 kronų nesiekia šitie kepsniukai, kurie nuotraukoj, jau nepamenu kiek kainavo, nes pirkom ne vien juos, bet, jei gerai pamenu, tai apie 60 kronų tik kad ta mėsytė kažkokia kitokia ne tokia soti nors, mums dviems sočiai pavalgyt užteko



džiaugiuosi, kad patinka

nebent turėsi ilgintuvą ir už papildomą mokestį (35 kronos) kaip kemperiai galėsi prisijungt arba palikt kur virtuvėj, WC mes tokiais atvejais kraudavom mašinoj