Gegužės 26 d. Mane apžiūrėjęs gydytojas paskelbia nuosprendį 4 cm. Didžioji diena numatyta birželio 10-tą. Apsidžiaugiu, kad viskas jau prasidėję, nes birželio 12-tą išskrenda pribuvėja, kurią vienintelę noriu matyti šalia savęs gimdymo metu. Ir išsigąstu, nes gegužės 27-tą, t.y. rytoj, užsakyta pirtelė ir numatytos mano palydėtuvės į gimties taką. Labai bijau, kad po apžiūros, kai atsidarymas toooks, prasidės gimdymas, ir į savo šventę nebesuspėsiu.
Gegužės 27 d. Nieko neįvyko. Važiuojame į pirtelę. Valio! Koks grožis džiaugiuosi horizontais, kurių mieste taip pasiilgstu. Akomponuojant kurtinančiam varlių chorui, sumerkiu kojas į ledinį šaltinio vandenį. Draugės, mano mielosios būties sesės, dainuodamos nuplauna rankas, kojas, žemės rutulio dydžio pilvą, iššukuoja niūrias mintis iš plaukų, apvelka išsiuvinėtais gimties marškiniais ir palinki lengvo, gražaus, įsimintino gimdymo. Virš galvos suka ratą gandras. Lyg sveikindama pro šalį prabėga stirna. Varlių choras tiesiog griaudėja. Susirenkam žoles vantoms kažkodėl taip traukia prie vaivorų. Nusiskinu ir dilgėlę nežinau, už ką, bet myliu šią patvorių karalienę. Pirtis nuostabi. Taip graudžiai, gailiai kvepia vaivorai. Vanojamės, kaitinamės, maudomės šaltiniuotame tvenkinėlyje, voliojamės žolėse. Suglaudusi delnus tariu ačiū Dievui (už tai, kad per naktį nepagimdžiau), sesėms (už šventę), dangui (už tai, kad nelijo). Dabar aš jau pasiruošusi gimdysiu šiąnakt.
Gegužės 28 d. Naktį nepagimdžiau.
Birželio 10 d. Ir iki šiol nepagimdžiau. Vyras sako, kad gimdysiu šiandien. Ta proga pasiima tėvo dieną (turime du vaikus pagal įstatymą priklauso). Gimdyti jau labai noriu, nes pribuvėja išskrenda poryt, tačiau jokių ženklų nėra. Paskutinį kartą skaniai papietaujame indų restorane. Juokaujam, kad artimiausius tris metus taip ramiai dviese papietauti mums nepavyks. Patirtis. Susitvarkom visokius biurokratinius popierinius reikaliukus. Jokių ženklų nėra.
Birželio 10-11 d. naktis. Visą naktį praverkiu. Pirmą pusę nes negimdau, antrą pusę nes vyras liepė netrukdyti miegoti. Įsižeidusi išeinu į kitą kambarį. Pati suprantu, kad tai kvaila.
Birželio 11 d. Gydytojas paskelbia naują verdiktą 6 cm. Bet jau nebetikiu, kad spėsiu. Vakare susitinkam su drauge, sėdim Baltuose drambliuose ir geriam arbatą. Dar užsisakau obuolių pyrago su ledais. Staiga imu jausti stiprokus skausmelius. Suprantu sąrėmiai, tačiau pyrago palikti negaliu. Ramiai baigiam arbatą ir pyragą, atsisveikinam ir sėdu važiuoti namo. Sąrėmiai kas dvi-tris minutes. Sąrėmių metu pamūkiu. Nėra taip jau skausminga, bet kažkodėl apima toks jausmas, kad priešais save metau atviruką matau, bet nedalyvauju. Važiuoju atsargiai, kiek įmanoma atsargiau. Namie išsikviečiu tėvus, kad pasiimtų mano merginas, ir pribuvėją. Iki jos lėktuvo turime 8 valandas spėsim. Sąrėmiai nuslopsta ir aš jau spėju įsibaiminti, kad dar negimdau. Blyksnis į pribuvėją akimis įsikabinusi mano jaunėlė. Pagaliau liekam tryse aš, vyras ir pribuvėja. Sąrėmiai švelnūs, plepam, vaikštinėju, rankose spaudžiu su džok masažuoklį. Padeda. Jau 8 cm. Staiga viskas pasikeičia. Sąrėmiai suima visu stiprumu. Pykina. Velniop tą obuolių pyragą! Paleidžia vidurius. Velniop Mikrolax! Ir kodėl aš patingėjau pasidaryti normalią klizmą???? Neberandu sau vietos. Bet stebuklas - kai mintyse paprašau vaiko palūkėti, viskas nurimsta. Plūduriuoju savyje. Ilsiuosi. Ir kyla didžiulė pagunda taip ir būti
Vyras lipa ant sąžinės lėktuvas
Eikit sau, nenoriu, tingiu, negaliu, leiskit pamiegoti. Žiovauju. Staiga išlenda visi skeletai, kuriuos taip kruopščiai slėpiau savo spintose. Nuo kitų ir nuo savęs. Aš tinginė! Pro akis prabėga visi mano tinginiavimo įrodymai, blyksniai, akimirkos, gyvenimas... aaaaAAAAA... Apie kitus skeletus nepasakosiu. aaaaAAAAA.... Primena filmą Bluberis, tik ten su savo vidiniais skeletais-drakonais kovojęs Vincentas Kaselis iš krištolo skaidrumo vandens išnyra naujam gyvenimui, o man naujo gyvenimo nebus! aaaaAAA
Bus! Susikaupiu. Gerai, dirbam! Taip norisi priglausti galvą... Tas vyro kvapas... Dieve, kaip gera... Įsitveriu į jo rankas, atsiremiu, stumiu, įkvepiu, praryju, stumiu, įkvepiu, praryju, stumiu... Ir staiga kamuolys šviesos. Bandau iškvėpuoti, bet negaliu. Tiek daug šviesos, tiek daug šviesos... Ir man į rankas paduoda mano sūnų. Be dviejų minučių kita diena...
Birželio 12 d. Vidurnaktis. Mano sūnus gimė. Laikau jį rankose. Toks didelis. Gerai, kad nežinojau. Juokiuosi. Glaudžiu, kvėpuoju savo sūnų. Ir vis dar kiek daug aplink šviesos... Nupulsuoja virkštelė. Tėtis nukerpa, paima vaiką. Aš stojuosi ir einu į vonią. Prausiuosi. Susikaupiu ir priimu placentą. Tokia graži, nuostabus piešinys. Žiūrime visi. Juokiamės. Spėjam vardą. Atspėjam. Bus Jurgis. Išlipusi iš vonios nusišluostau. Pribuvėja aprengia mane draugių siuvinėtais gimties marškiniais. Apsikabinam. Ir toliau tęsiasi gyvenimas...
ačiūkas
super istorija
super istorija
Sveikinu!
Proza - tai ta dalis, kur apie vyrą? Ak jie...
Žemaitijoj sako, - vaiką auginti - kaip vainiką pinti... Kaip gera, kaip gražu, kai ir pradžia tokia graži. Sveikinu. Ir ačiū.
(nugi ir apsiblioviau... )
Žemaitijoj sako, - vaiką auginti - kaip vainiką pinti... Kaip gera, kaip gražu, kai ir pradžia tokia graži. Sveikinu. Ir ačiū.
(nugi ir apsiblioviau... )
Sveikinu,Ziogeli!
Stipru
Labai gražus paprotys su draugėm
Dar tokios neteko skaityti.... Tiesiog gera sirdy tokia sviesia ir grazia istorija perskaicius
šaunuolė šviesos kamuolys atrieda beskaitant. likau šypsotis ilgam. ačiū