Prisiminiau, kaip mes prieš kokius 11 metų krikštyjom savo kursiokės dukrytę - vos ne visas kursas buvo krikštamotėm ir... na, keli krikštatėviai buvo įsimaišę. RIMTAI. Nuėjom pas kunigą ir jam išaiškinom, kad vaiką norim krykštyti pagal XVI amžiaus tradicijas. O pagal jas, vaikas ateina į bendruomenę, kuri jo ar jos laukia. Taigi visi tie, kurie laukia ir gali būti krikštėviai - t.y. už tą vaiką visaip (taip pat ir dvasiškai) atsakingi. Kunigas, aišku, išklausė mūsų tokių jaunų ir entuziastingų (neabejoju, pagalvojo, kad prietrankos esam

), bet pakrikštyjo, sakydamas, kad ta moteis, kuri laikė mergaitę ir vyrukas (specialiai pastatė) ir bus svarbiausi krištatėviai. Bet dabar mūsų kurso krištadukrei labai gerai - visi įsipareigoję jai pagelbėt, dovanų ir pramogų gauna vos ne iš kiekvienos mamos draugės, nes gi - krikšamotė. Va taip. Tai rašau todėl, kad viskas priklauso nuo kunigo, idėjos ir jos įtikinamo "išaiškinimo". Dvi krikštamotės - o gal tai matriachatinė ar feministinė tradicija, kuri laaaaaaaabai vaiko tėvams svarbi

Nuo požiūrio viskas gi priklauso