Gimdymo laukiau su nekantrumu, nedideliu nerimu, o kartu ir džiaugsmu. Likus kelioms savaitėms iki termino naktį pajutau skausmingus spazmelius. Organizmas juos iškart atpažino tai buvo sąrėmiai
. Širdyje atsirado jauduliukas nejaugi viskas prasidėjo... Žiūriu, kad skausmai kartojasi ir aš pradedu skaičiuoti jų reguliarumą, bet, deja, pusė nakties praskaičiuoju ir jie vis nereguliarūs, be to nestiprėja ir nedažnėja. Paryčiais viskas nurimsta.... Užmiegu...Sulaukusi 38 savaičių apsilankiau pas gydytoją ir ji konstatavo, jog jau turiu pravirus 2 cm
. Vadinasi organizmas atlieka savo darbą.. Bet laukiam toliau... Atėjus nakčiai ir vėl mane aplanko sąrėmiai, skausmas gana stiprus su tokiais spazmeliais jau važiavau broliuko gimdyti, nesuprantu kas vyksta.. 
Netikėtai pažadinę sąrėmiai mane suglumina, organizmas pradeda drebėti nejaugi jau viskas prasideda.. Tašės dar nesukrautos, aš dar nepasiruošusi gimdyti.. 
Drebulys tą irgi išduoda.. Aš kažko nerimauju, kažko bijau.. Matyt dar ne laikas.... Ryte ir vėl viskas nurimsta... Bet man neramu, kodėl organizmas su manimi taip žaidžia, kodėl tas gimdymo variklis bando kurtis ir niekaip neužsikuria, užgęsta...? Paprastai tokiais atvejais žmonės savo automobilius veža į servisą, tai ir aš prisistatau į ligoninę pas savo gydytoją techninei apžiūrai. Pasirodo mano gimdymo variklis veikia kuo puikiausiai, tik reikia nedidelės kibirkštėlės, kad jis užsikurtų. Mane paleidžia namo ramiai laukti savo termino (t.y. kovo 19 d.).Išaušta ankstyvas kovo 13 dienos rytas 5 val. mane vėl pažadina ponas sąrėmis, bet jis įtartinai stiprus, skausmingas, visa apimantis ir galingas... Akimirksniu prabundu, bet jau nebeimu laikrodžio į ranką, nes galvoju, kad matyt ir vėl nenaudėliai paruošiamieji. Taip prasąrėmiauju iki ryto, atsikeliu ir dideliam mano nustebimui skausmai nedingsta. Darosi įdomu, aš jau imu skaičiuoti, bet labai nereguliaru: 12, 20, 36, 24 min. ir t.t. Ech, nuraminu save, kad ir vėl organizmas su manimi žaidžia. Bet tas žaidimas vyksta visą dieną: pilvas kaip koks variklio stūmoklis susitraukinėja, atsileidžia ir vis stipriau, skausmas trunka vis ilgiau, bet patys sąrėmiai nedažnėja, per pietus porai valandų visai dingsta.. Pavakary nueinu prigulti ir draugai sąrėmiai vėl mane aplanko. Šį kartą jie žaidimą perkelia į aukštesnį lygį, nes jau darosi daugiau mažiau reguliarūs ir dažnesni - kas 10-12 min. Pagalvoju, kad gal vertėtų paskambinti gydytojai su kuria tariausi dėl gimdymo ir pasakyti, kad naktį gali tekti mums susitikti
. Kadangi gydytoja dar ligoninėj, tai man pasiūlo atvažiuoti iki jos pasitikrinti, kad būtų aišku kokia naktis mūsų laukia. Mes sėdam su tėtuku į mašiną ir važiuojam, bet mano sąrėmiai vėl kažkur pabėgo.. Jų nebėra 
. Skambinu daktarei, kad gal neverta važiuoti, bet ji pažada manęs vis tiek palaukti, tai mes riedam toliau. Kažkodėl aš visai rami.. Kuriu planus kaip grįšim po apžiūros namo, kaip gaminsiu ką nors skanaus vakarienei...Mes jau Trakuose... Aš prijungiama prie tonų ir sąrėmių fiksavimo aparato bet, deja, jis neužfiksuoja nė vieno sąrėmio. Ir vėl tas organizmas su manimi žaidžia
. Aš juk žinau, kad beveik visą dieną jaučiau skausmus, o kai reikia apie juos viešai paskebti, tai jie dingsta. Ir kaip aš galiu dabar įrodyti, kad mano organizmas dirba. Gydytoja pasižiūri su šypsena į mane, sakydama, kad sąrėmių nėra, o aš nuraustu, kad ir vėl be reikalo ją trukdau, kad ir vėl ant juoko atvažiavau 
. Bet gydytoja nusprendžia dar kartą dirstelti į mano variklį ir apžiūrėjusi kaklelį pasiūlo nakčiai pasilikti Trakuose, kad jeigu ką nereikėtų vėl pirmyn-atgal važinėt. Sutariam, kad ryte dar kartą pasižiūrėsime ir nuspręsim gal mane paleis namo, nes kaklelis vis tie patys 2 cm, bet jau išsitiesinęs ir prognozuoti kada variklis užsikurs sunku. Taip aš atsirandu palatoje. Akušerė pataria eiti miegoti, nes ryt matyt jau lauks manęs sunkus darbas ir paprašo, jog jeigu užeitų skausmai arba nubėgtų vandenys, kad ją žadinčiau. Tėtį paleidžiu važiuoti į Vilnių miegoti (pamanau: galbūt jau paskutinė rami naktis)... Pati prigesinu šviesą ir atsigulu. Ponas sąrėmis ir vėl čia.. Jis vėl pas mane.. Pagalvoju: na ir kur tu slėpeisi, išdykėli, kai tave gaudė apartas... 
. Tada ateina dar vienas sąrėmis, po jo dar vienas ir aš jaučiu, kad mano variklis pradeda burgzti.. Valio!!! Aš jau užsikūriau ir dabar galiu judėti į priekį į susitikimą su savo mažyle
. Aš laiminga, aš be galo laiminga, džiaugiuosi kiekvienu skausmeliu ir kažkodėl man visai nesinori žadinti akušerės.. Aš vaikštau po palatą, užėjus sąrėmiui giliai kvėpuoju, galvoju apie Tave, kad Tau irgi sunku, kad Tau reikia oro
Man patinka būti vienai su Tavimi, mažute.. Aš mėgaujuosi ta palatos tyla, ta naktine tamsa už lango, ta ramuma ir savo skausmais. Jaučiu kaip variklio darbas įgyja tolygų ritmą: 5, 5, 5, 5 min. Jis gražiai burzgia
Apie 1,5 val. aš mėgaujuosi savo sąrėmiais, bet paskui staiga atsitokėju, kad jau gi vis tiek nebeužmigsiu ir gal vertėtų eiti pas akušerę.. Nueinu, pažadinu ir ji man pakviečia daktarą. Jis taip įtartinai į mane pasižiūri (matyt jam nebuvau panaši į sąrėmiaujančią gimdyvę), bet dideliam jo nustebimui mes randam 5-6 cm. Pamanau: na ir greitai mes važiuojam . Daktaras paragina greičiau skambinti savo daktarei, nes gali ir nespėti atvažiuot.. O man pirma mintis, kad reikia skambinti tėčiui, jog jis suspėtų su Tavimi pasimatyt. Bet pirmiausia susuku gydytojai ir pakalbėjusi bei pasitarusi su ja nusprendžiu, kad gimdysiu pas budintį daktarą, nes ji gali galingos bei greitos mano gimdymo mašinos ir nebepavyt. Tada išsikviečiu tėtį ir einu ruoštis į gimdyklą
Gimdykloje mane paguldo, matuoja Tavo širdutės darbą.. Žinau, kad to reikia, bet prisimenu kaip mums gera buvo toje palatoje tik dviese.. Kai aš galėjau ramiai vaikščioti, kvėpuoti, būti tik su Tavimi.... Gulint kažkaip darosi sunkiau, bet klausausi Tavo širdutės ir laikas neužtrunka prabėgti tėtis jau ir čia
. Džiaugiuosi kad jis šalia, kad masažuoja man nugarą ir padeda suvaldyti įsiaudrinusį sąrėmį. Paskui geroji akušerė leidžia man atsistoti pavaikščioti, pašokinėti ant kamuolio.. Man tai patinka, man patinka judėti, žinau kad taip variklis geriau dirba ir gimdymo mašina greičiau rieda. Ateina daktaras ir nuleidžia vandenis.. Ponas sąrėmis įsiunta ir pradeda veikti dar stipriau, jis dar greičiau suka variklį. Aš nepasiduodu tam skausmui, labai susikaupiu ir kvėpuoju kvėpuoju... Nuolat galvoju apie Tave, žinau, kad tas variklis tuoj atveš mane į susitikimo vietą su Tavimi.. Aš labai atsipalaiduoju, tada nuo sąrėmio darosi net malonu apima nebe skausmas, o malonumas.. Mane užvaldo endorfinų armija ir aš net juokiuosi, kažkodėl man linksma ir juokinga. Juk turėčiau šaukti, rėkti, o aš juokiuosi... 
Man nieko nebereikia sakyti, nebereikia tikrinti mano variklio, aš jau žinau, kad didžiausią darbą jau padarėm varteliai į susitikimo vietą jau atidaryti.. Aš tik sušunku, kad jau noriu kakų.. Atlekia daktaras, konstatuoja, jog pilnas atsidarymas ir ruošia mane stūmimui.. O aš jau žinojau, kad kaklelis pasiruošęs, aš jau jaučiu kaip Tu skiniesi kelią į šį pasaulį... Man labai gera nuo to, kad aš galiu viską jausti . Po kelių sąrėmių įsistato galvytė ir man leidžia stumti. Aš įkvėpiu, sukaupiu visas jėgas ir stumiu... Jaučiu kaip tavo galvytė užgimsta ir dar jaučiu kairiam šone aštrų skausmą - tai tavo kojytės remiasi į mano šonkaulius ir padeda Tau irtis tikslo link.. Mes abi dirbam, mes abi labai norime pasimatyti... Jaučiu kaip Tavo galvytė jau čia, dar pora stūmimų ir tavo kūnelis išslysta... Aš suprantu, kad JAU ir pasigirsta Tavo verkimas... O paskui pajuntu kaip Tavo šiltą kūnelį man padeda ant pilvo... Pasižiūriu į Tave ir tariu: mano mažute. Daktaras nustemba iš kur žinau, jog mergaitė, juk jis dar to man nesakė, o aš ir sakau, kad jau žinojau, kad tai bus JI. Tu guli visa rami ir laiminga.. mes kartu, mūsų niekas neatskiria Tavęs neskuba sverti, matuoti leidžia mums pabūti tik dviese, pasidžiaugti ta ilgai laukta susitikimo akimirka 
. Šios akimirkos niekas neatstos, tai nepakartojamas jausmas, taip ir norisi sušukti: sustok akimirka žavinga. 
----------------------------------------------------------
Taigi pasigimdžiau netikėtai, greitai ir lengvai. Kaip akušerė po visko pasakė, tai net nesigirdėjo, kad gimdau
Tėvelis tą naktį taip ir nebeišsimiegojo, bet nesvarbu, nes mes visi buvom labai labai laimingi
Ir dar įdomus sutapimas, kad tiek sūnelį, tiek dukrelę pradėjau gimdyti 13-tą dieną, abiem kartais reguliarūs sąrėmiai prasidėjo 22 val. , tik sūnaus susilaukiau 4.33 val., o dukrelės 1.36 val. Taigi abu mano vaikeliai pasirinko atėjimui 14-tą mėnesio dieną
