Kazkada jam pasakiau, jei noresi eiti i sona- pasakyk, eisim kartu

O jei rimtai, labai didziuojuosi savo mama, nes ji sugebejo palikti mano teti nieko is jo nepareikalavusi, viena mane uzauginusi ir davusi viska, ko reikejo. Na, o tetis, nors vede antra karta, labai " didziavosi ", kad vede jaunesne uz save moteri ( nes su mano mama buvo vienmeciai ), bet kai uzklupo sunki liga, kai zmona pradejo eiti i sona su kitais, jis " atsibudo " ir pradejo mano mamai sakyti, kad didziausia jo gyvenimo klaida buvo prarasti ja ir mane. Deja... Kai turi- nevertini, kai prarandi- supranti ko netekai...
Toks tas gyvenimas. Nei viena esam nuo to apsaugota. Buna akimirku kai uz save negaliu garantuoti, todel negaliu garantuoti ir uz savo vyra.