Kai vėl galėjome džiaugtis vienas kitu vis dažniau pagaudavau save kalbant apie bendrą ateitį, namus... vaikus. Tačiau vis dar laukėme įsitikinimo, kad tikrai mes esame vienas kitam skirti, kad pasitikime ir kad galime būti vienas kitam atrama. Pradėjome dirbti bendrame versle, tapome didžiausiais vienas kito draugais. Ir vasarį nutarėme nebesisaugoti. Buvau įsitikinusi, kad greitai nepastosiu, o ir vasario vaisingosios dienos jau buvo praėjusios. Įdomumo dėlei pradėjau matuotis bazalinę temperatūrą ir Ovusofto programoje žymėtis pokyčius. Ovuliacija pagal ją įvyko kovo 8 d. Su vyru atsakingai "dirbome" mūsų mažytės svajonės vardan
deja, maniau, kad ir šias tinkamas dienas būsiu praleidusi, nes nuo kovo 9 dienos vyrą išleidau į Austriją paslidinėti. Aš negalėjau važiuoti, nes turėjau ir normalų darbą, kurio atostogas buvau išnaudojusi. Taigi nieko tokio nesitikėjau... Su anyta nusprendėme, kad mums labai sunku būti vienoms, tai kiek išgalėdamos palaikėme viena kitai kompaniją. Už dešimties dienų grįžo vyrai iš kelionės. O aš vis kažkaip keistai dirbdama vakare prie mūsų projekto vis uždengdavau savo pilvą nuo kompiuterio (jis ir dabar man ant kelių). Mano linksmosios dienos turėjo prasidėti 22 dieną, tačiau jų nesulaukiau. Maniau, kad nuo per didelio laukimo ir noro pastoti... Be to ir krūtys buvo pasidariusios keistai sunkios, ir tualetas buvo tapęs geriausiu draugu (vis laksčiau ir laksčiau, nors palikdavau jame tik kelis lašelius). Viską suverčiau PMS'ui. Juk negali būti, kad pirmą ėnesį ėmė ir "užkibo"... Kovo 25 dieną kalendorius žymi kaip Gandrų Sugrįžimo dieną. Kaip tik tada ir pasidariau testą. Sėdėjau tualete ir žiūrėjau iš pradžių į vieną ryškėjančią juostelę, o paskui ir į antrąją... Širdis atsirado kulnuose. Laukiuosi. Aš laukiuosi. Aš būsiu mama. O kaip jis? Ar neišsigąs? Ar nepaliks, kai svajonė tapo kūnu? Visa drebėdama grįžau pas savo žmogų ir pasakiau: "Dvi juostelės". Širdis tuo metu taip tabalavosi krūtinėje, kad maniau iššoks ir išskris pro praviras balkono duris. Tačiau mano pasirinkimas buvo geras. Aš buvau apkabinta, prispausta prie krūtinės ir man buvo pasakyta, kad viskas bus gerai... Taip aš pradėjau lauktis...Nėštumas buvo tikrai lengvas. Mes visur keliavome, pravažiavome daugiau nei pusę Europos. Ištvėrėme Kroatijos karščius (keliaujant oras buvo 37 lapsniai), lipome į Ledo milžinų urvą Austrijoje, gėrėjomės aukščiausiu kriokliu Europoje. Tarpe viso to, tapome tikra šeima ir atšventėme mūsų kuklias, bet mums be galo brangias vestuves. Grįžę po kelionių susiremontavome namus, sulaukiau dekreto, supirkau mažylio kraitelį ir laukiau... Mano mažytis jau net vardą turėjo. Bet jam paprasta buvo jį turėti, nes tik reikėjo mums, savo tėveliams, apie jį pasakyti. O mažyliai juk bendrauja per sapną...
Laukimas šiek tiek prailgo. Gydytoja pas kurią lankiausi atlikti echoskopijų jau dvi savaitės prieš terminą pasakė, kad gimdymo takai pasiruošę, kad mažius jau įsistatęs ir kad pagal placentos subrendimo lygį aš turėčiau savo termino dienos nesulaukti. Aš strese, sėdžiu ant į gimdyklą suruoštų krepšių ir kankinu SM'e bendraujančias Kauno mamytes. Taip sulaukiu savo termino. Mažius net nesiruošia krapštytis, bumpsėjo sau pilvelyje ir nedavė mamai naktimis miegoti. Viskas prasidėjo praėjus 5 dienoms po termino.
Jau kuris laikas jausdavau paruošiamuosius. Kantriai juos skaičiuodavau, tačiau sąrėmiai kaip praeidavo taip praeidavo. Pora dienų iki gimdymo nuo manęs pabėgo kamštis (tarsi kiaušinio baltymas bėgo jis porą dienų). O pirmadienio vakarą savo vyrui siūliau neiti miegoti, nes vis viena aš pusę nakties blūdinsiu, o kitą pusę vartysiuos lovoje nerasdama tinkamos pozos savo didžiuliui pilvui. Be to labai norėjau pabaigti draugei pažadėtą veltinio kamuoliukų apyrankę. Ją pabaigiau velti ir verti apie dvyliktą... o tada mane tiesiog pradėjo spausti beprotiškas nuovargis. įlindome į lovytę ir užmigome. Neilgam. Apie trečia pabudau nuo stiprių skausmų. Šiaip ne taip nuėjau į tualetą. Bjauriai supykino, o priedo dar ir vidurius paleido. Sėdint skausmas aprimdavo, todėl maniau, kad vis dar parengiamieji. Tačiau pradėjo krėsti drebulys, vėl pykino, ir vėl paleido vidurius. Visa drebėdama atėjau pas vyrą ir pasakiau, kad jau važiuojam (mes jau buvome nuvažiavę porą kartų į KMUK'ą, tačiau tai buvo ložnaja trevoga). Apsirengėme, susirinkome krepšius ir ketvirtą ryto mes jau buvome priregistruoti KMUK'o filtre (vietiniai daktarai taip vadina akušerinio skyriaus priimamąjį). Patekome į pirmą gimdyklą pas akušerę Dovilę. Ji buvo jau mums matyta per gimdymo paskaitėles. Kadangi iš princpo buvau su niekuo nesitarusi pas mane pradžioje atėjo gydytoja rezidentė, patikrino kaklelį, kuris buvo jau 5 cm atsivėręs. Kardiotokogramos aparatas kas porą minučių fiksavo sąrėmius. Vieni silpnesni, kiti stipresni. Kai kurie siekdavo 120 kPa ... Akušerė pasiūlė nuskausminimą, bet kad man nelabai ten skaudėjo ir galėjau dar sėkmingai pakentėti. Po valandos pradėjo lygintis vaikiuko širdelės tonai. Tas labai nepatiko daktarei. Ji patikrino ar skaidrūs vaisiaus vandenys (tokie jie ir buvo), tada esant 7 cm atsidarymui nuleido vandenis. Vaiko širdelės tonai vis dar buvo per lygūs, pasirodė šiek tiek šviežio kraujo... Tada jau rezidentė išsikvietė budinčią vyresniąją gydytoją... Dar kartą gydytojų rankos manyje. Mažąjam pilvinukui tas labai nepatiko ir vaikas atsitraukė... Konstatuoja ūmią vaikelio hipoksiją ir įtariamą placentos atšokimą. Aš verkiu kruvinom ašarom... Taip norėjau pagimdyti pati... o dabar Cezaris... O ir vaikelis juk pagal paskutinę echoskopiją (kurią darėmės prieš penkias dienas) visai nedidelis, planavo apie 3,4 kg. Vyro išsigandusios akys, bučinys ir aš jau operacinėje. Žinojau apie spinalinės nejautros pasekmes - tai pradėjau prašyti, kad darytų bendrą nejautrą (ji ne tokia pavojinga, nes nėra intervencijos į stuburo smegenis), tačiau ten buvusi anesteziologo padėjėja mane atkalbėjo. Argumentai buvo labai svarūs: gydytojas labai kvaifikuotas, o ir klausimą man uždavė: "nejaugi nenori pamatyti savo vaikelio?" Žinoma, kad norėjau, todėl ryžausi spinalinei. Ją suleidus kojos tapo kaip vatinės, jaučiau, kad visas pilvas apmirė... Prieš akis ištempė žalią palą... Operacija prasidėjo... Laikas eina... man jau neramu... Anesteziologė pasakė, kad greitai pajausiu stiprų spaudimą ir tada gims mano vaikelis. Ir tikrai po kelių tokių pilvo stumtelėjimų išgirdau savo Gusto verksmą... Buvo 6.30 ryto. Mažylis rėkė vyriškai ir garsiai... Tada gulėdama operacinėje net nepagalvojau, ką už tų baltų durų išgyvena mano žmogus. Tik dabar jis man papasakojo, kad labai nerimavo ir vos sulaikė ašaras, kai išgirdo savo berniuko riksmą. Jis ir buvo pirmasis, kuris gavo palaikyti mažąjį... Tik vėliau sužinojau, kad mano Gustas svėrė 4,210 g ir buvo 52 cm ūgio, o pirmieji jo pažymiai - 10/10 pagal APGAR.
Norėjau padėkoti gydytojoms už profesionalius sprendimus ir priežiūrą, o akušerei Dovilei už nuoširdų palaikymą.
