Rausvojo Maroko užburti....

Visuose musulmonškuose kraštuose tas pats. Man nerealiai gražu tie kvietimai. Iš visų mečečių kad pradeda kviesti, net šiurpuliukas nueina. Beje, pastebėjau, kad tie, kurie neina melstis (na, pilna ten tokių pat musulmonų, kaip ir pas mus katalikų, einančių į bažnyčią tik per didžiąsias šventes), išjungia muziką, kol kvietimas nesibaigia,. Kad ir koks bedievis būtų, bet paragba kažkokia visvien yra...

Tiesa, aš tuos rytinius kvietimus pavadinau "rytiniai gaidžiai"

jo, tas kvietimas kažkoks ypatingas...pačiame Marakeše, asmeniškai man, nei vieno neteko matyti besimeldžiančio, o jau keliaujant į tolimesnius ir mažesnius miestelius, tai dauguma melsdavosi. tik kažkaip neįprasta buvo tai, kad tuo metu moterų nei vienos nebuvo matyti, pasirodo, moterys namuose tuo metu meldžiasi

na, bandau toliau

kad patekti iš Marakešo į Ourzzazate, reikia pervažiuoti aukštuosius Atlaso kalnus. tai trunka apie 4 val. Vaizdai nepakartojami sėdžiu akis išsprogdinusi ir vos spėju dairytis



palengva kylame į kalnus, dar pagalvoju, koks nieko vairuotojas, labai neblogai vairuoja tuo siauru keliuku ausys tai užsikemša, tai atsikemša...sustojame po 2 val. važiavimo kalnų kaimelyje, nusiperkame atsigerti, prasivaikštome po to susėdame į autobusą, vairuotojas maišelių padalina nelabai suprantame kas vyksta na ir pradeda važiuoti štai tokiais keliais



kylam vis aukščiau, o vairuotojas spaudžia labiau...jau baisu žiūrėti kaip jis lenkimus daro ir taip užkilęs į nemažą aukštį (apačioje medžiai mažyčiai mažyčiai) autobusas daro posūkį, iš priekio kitas autobusas tą patį daro, mūsų atobusas bumt į kelkraštį, visi autobuse pašoka (na, meluoju, ne visi - kai kurie puikiausiai toliau miega ), mano širdis kulnuose kažko autobuso durys nebeužsidarinėja na, apie tolesnį važiavimą galiu pasakyti tiek, kad ties kiekvienu posūkiu visa įsitempdavau ir galvodavau, dabar tai tikrai nukrisim, nes jis greičio taip ir nesumažino o kai kam tie maišeliai pravertė dar pakeliui nuriedėjusią mašiną pamatom, tai iš viso linksma...

tokioje įtampoje pasiekiame Ourzzazate

Ourzazzate, miestukas (o gal ir visas miestas) pasirodė labai ramus (ypač po Marakešo) išlipus iš autiko nuotaikos buvo nekokios, pavargom, išalkom ir t.t., dar visokiausių kelionių siūlytojų pripuolė tik išlipus iš autobuso bet visus varėm šalin, nes po kol kas ne tolimesnės kelionės buvo galvoje...pirmiausia norėjom pavalgyti, o po to susirsti kur gyventi centras nuo CTM autobusų stoties ( ten CTM ir Supratour turi skirtingas stostis) yra keli šimtai metrų nuo centro (aišku mes to nežinojome). sustojome prie pašto ir galvojome į kurią pusę čia mums pasukti Centrinėje aikštėje susiradome kavinukę vietinę, skaniai pavalgėme visai netoli nuo aikštės susiradome viešbutuką- trivietis kambarys - 90dh (30 lt.)

OI, kaip viskas pažįstama, aš su bendrakeleive po Maroką lapkričio 27-gruodžio 6 dienom trynėmės. Pirmom dienom Marakešė mus juodaip apgaudinėjo bet paskui išmokom elgtis su jais, o gal jau ir any mūsų kaktų buvo parašyta: aš seniai Maroke-neapgausi.
Po Marakešo varėm irgi į Varzazata, paskui i Sacharą, tada pro marakešą į Esavera ir, galų gale, į Fes'ą... Savaitę grįžus buvo toks jausmas, kad mano stogas Maroke liko.
Visiems labai rekomenduoju tokią kelionę.

sausio 23 d. valstybinis egzas paskutinis atsibodo mokintis, tai bandysiu kelionę prisiminti, atsipalaiduosiu


viešbutukas Ourzzazate



centrinė Ourzzazate aikštė



tai dienai turėjome du planus: susirasti būdą (ar pagalbininkus) kaip patekti į Sacharos dykumą ir pamatyti už Ourzzazate (apie 30 km) esantį miestuką, kuriame filmuojami įvairūs filmai (pvz.: Gladiatorių ten filmavo) ir iš viso, važiuodami gal 3 kino studijas matėme



na va, taip mums besvarstant ką daryti, mus užkalbina vietinis gyventojas, pasiūlo mus pavežėti iki to miestuko, kaina mums pasirodo priimtina (mažesnė nei su taxu važiuoti, bet kie tiksliai dabar nepamenu, jei kam bus įdomu, vėliau vyro paklausiu). palieka mums vizitkę. po valandos mes jam paskambiname
va čia ir prasideda, man asmeniškai, gražiausia kelionės dalis

Papildyta:
susėdame į džipą ir keliaujame į Ait Benhaddou. labai šaunu buvo tai, kad mes septyniese tilpome į jį (šiaip įdealiausia keliauti 5 ar 4 -iese). o svarbiausia, kad suradome nuostabų palydovą, pašnekovą, gidą ir t.t. pakeliui jis dar sustodavo, parodydavo mums gražias vietas, o mes aikčiojome, vaizdai tikrai buvo nerealūs

pakeliui link Ait Benhaddou.


vietinis gyventojas + vietinė iguana


pasiekėme tikslą



Papildyta:
kopėme į pačia viršūnę. įspūdingai viskas atrodė, net sunku patikėti, kad iš šiaudų ir molio tokią gražią pilį galima sukurti svarbiausia, kad viduje jos vėsu, vėsu, nors lauke buvo tikrai šilta. o vakare, sako, atvirkščiai buna, viduje šilta. vėliau, keliujant, nemažai tokių pilaičių teko matyti, aišku mažesnių ir labaiu nuniokotų.

nuo viršūnės

tai va laukiančioms pažadą bandau išpildyt tik labai jau lėtai man tas nuotraukas krauna

tas marokietis mums taip patiko, kad mes slapčia pradėjome brandinti idėją, kad į Sacharos dykumą galėtų jis mus lydėti ir kai po pasivaiksčiojimų susėdome išgerti arbatos, mes jo paklausėme ar jis galėtų mus vežti ir kiek tai kainuotų jis mums pasiūlė keletą variantų, mes pasirinkome mums tinkamiausią (laiko atžvilgiu): trys dienos ir dvi naktys klajonių
išaušo rytas ir mūsų jau laukė naujasis draugas Omaras (pamiršau paminėti, kad kelionė trijų dienų mums kainavo apie 80 euru žmogui)
kelionė tęsiasi
paliekame miestą, Ourzzazate ežeras.




sustojame ant tokio kalnelio pasižvalgyti, o pas mus iš karto vaikučiai iš kažkur atbėga



kaip ir minėjau, pilaičių Maroke daug, ypač apgriuvusių ir negyvenamų - čia viena iš jų




kaimo gyventojai



derlių nuiminėja


dar viena pilaitė, bet ji veikianti. ten įkurtas muziejus, panašiai kaip pas mus Rumšiškės. užsukome apžiūrėti



pasakorius



kuskuso malimo girnos



gal kas norėsite užsukti, tikrai buvo įdomu






Papildyta:
Papildyta:
na, ką, judam toliau
pravažiuojam įvairius miestelius



kelias ilgas



privažiuojame rožių slėnį. tik, gaila, kad tuo metu buvo jau ne sezonas. šiuo metų laiku ten turėtų visur rožės žydėti na ir aišku, tolumoje pilaitė dar viena



darbininkė


dar vienas slėnis, gaila, kad saulė buvo pasislėpusi, tai to grožio nesimato. šiaip kur vanduo, ten gyvybė


kelio ženklas


slėnis





Papildyta:
privažiavome nuostabų kanjoną vaizdai nerealūs jis labai mėgstamas alpinistų



kalnų gyventoja nusileido pasisemti vandens


apsistojome tame kanjone esančiame viešbutyje vaizdai nerealūs, laaabai skanus maistas (turbūt man ten skaniausias buvo), generatorius elektrą gamina, tai 23 val. ji buvo išjungta. į tualetą su žvakėmis reikėjo eiti


pasidėję daiktus ir gavę palydovą susiruošėme šturmuoti kalno viršūnę (iki jos 2 val. ėjimo). kadangi ėjikai buvom nekokie, tai viršūnės nepasiekėme, sustojome tarpukelėje, bet ir to pakako šiaip tai labai gaila (dėl tempo, nebūtumem suspėje iki sutemų gryžti, o kai sutemsta, tai baisu koja išsisukti ar pasiklysti), nes vaizdas turėjo būti nerealus


štai vietinių gyventojų būstas, šiuo metu ten jau niekas negyvena, nes kalnų upėje jau 7 metai vandens nėra. o kaip žinome, be vandens...
sakė, tuose urvuose pasiklysti galima, tęsiasi po 10 km


vaikinukas prisipylęs vandens keliauja namo gyvenimas įdomus ten: anksti ryte moterys ir vaikai leidžiasi su asiliukais ir bambaliais vandens, po to apie 3 val. prisipylę vandens, nuskalpavę turistus (anksčiau jie net pinigų neturėdavo, nes visus savo padarytus gaminius jie į ką nors iškeisdavo, dabar sako, kad turistai išlepino) kopia atgal apie 2-3 val. ir taip kiekvieną dieną... kai ateina žiema ir kalnuose pasidaro šalta, jie susirenka visa mantą ir keliauja savaitę - 10 dienų į dykumą ir ten gyvena iki vasaros, po to vėl į kalnus


pažadėjau viską pabaigti, bet nesigavo pabandysiu dar šiandien nuotraukų nusikrauti ir ryt vėl prisėsiu

visiems laukiantiems

rytas kalnuose.



išėjome apžiūrėti vietinio kaimelio


tuo metu kaip tik nuiminėjo derlių


dar kalnų


ir alpinistų


tikri kalnų gyventojai


kaip minėjau, žiemą jie išeina į dykumą. čia vienas iš jų - visas turtas sukrautas ant pagalbininko

Papildyta:
pasivaikščioję, pajudam toliau - tiksliau, vis artyn link tikslo - Sacharos dykumos

masinis skalbimas


pakeliui užsukame į fosilijų fabrikėlį. nerealius dalykus daro iš šių iškasenų

pakeitėm interneto tiekėją - pasirdo be reikalo, nes striginėja



bent jau mums tai viskas normaliai buvo ir neteko girdėti, kad kas nors nukentėtų



garžių atostogų

Papildyta:

baigiam priartėti prie Sacharos dykumos. važiuojam pro Merzoga miestelį, užsukame nusipirkti "tiurbanų", sako, kad praverčia, jei užeina smėlio audros o iš tikrųjų, man tos skaros nerealiai patiko ir nuo saulės, ir nuovėjo


ir štai ji - Sacharos dykuma! pradžioje juodoji, tolėliau rožinė, dar matėm ir baltas kopas (tokios pačti spalva kaip ir pas mus Nidoje)






šitas vaizdas man primena mėnulį

Papildyta:
nuvykstame į viešbutį, pasidedame nereikalingus daiktus ir šokame ant mūsų jau laukiančių kupranugarių (na, iš tikrųjų, tai man baisoka buvo su jais joti, dvi valandos į priekį - kojose drebulys, nes visą laiką buvau laaaabai stipriai apglėbusi savo nešėją )


mūsų palydovas


nuvykstame į tokį mini kaimelį dauboje, kol įsikuriame ir sutemsta. buvome pavargę po tikrai įspūdžių pilnos dienos ir...laaabai išalkę kadangi mums niekuo rūpintis nereikėjo, tai laukėme ką čia mums skanaus atneš belaukiant :

naktis dykumoje


vertėjo šiek tike palaukti, nes tadžinas buvo milžiniškas ir laaabai skanus (ups, net seilė nutyso prisiminus), o dar mėtų arbata
Papildyta:
kėlėmės anksti, kad pamatytumėm saulėtekį, bet pirmiausia reikėjo ant kopos užsilipti o veikt buvo ką, gera rytinė mankšta


ji jau matosi!


šitose palapinėse miegojome (viduje čiužiniai, balta patalynė, pagalvės ir net po du šiltus ir storus užklotus)





vietinio gyventojo urvelis


gražuolis



Papildyta:
šiek tiek kopų






praleidę tikrai nuostabią naktį dykumoje, šiek tiek pasivaikščioję, papusryčiavę, lipome vėl ant kupranugarių ir iškeliavome atgal turėjome skubėti, nes darėsi karšta gryžome atgal į viešbutį, nusiprausėme, išgėrėme arbatos, pabendravome su vietiniais, pasiklausėm jų dainų labai norėčiau dar ten nuvykti...truko dar bent vienos paros...

Fantastiška dykuma. Ar pavyko per dvi dienas pajausti dykumos gyvenimą? o ilgesnių kelionių neorganizuojama? -ar tai labai jau sunku būtų. Rodos sakei, kad ekskursijos kaina buvo apie 80eurų žmogui -tai visai nedaug manyčiau už tokius įspūdžius...

Man, asmeniškai, tikrai neužteko tos vienos dienos dykumoje. norėjosi daugiau pabūti ką ten būčiau veikus, nežinau na, tiesiog "paplavinėjusi" turbūt ilgesnes keliones tikrai organizuoja. bet mums nepavyko, nes labai daug norėjome pamatyti per tas dienas( kalnai, Sachara, Atlanto vandenynas)

kaina...nu jo, nedidelė, bet mūsų 7 buvo

o apie ilgesnes klajones - tai jie tikrai pasiūlo daug variantų, telieka pasirinkti
Papildyta:


ryt į až parašysiu

Ka jau buve Maroke patartu... Vaziuojam keturiese dviem savaitem. Pirmyn i Marakesha, atgal is Feso. Marsrutas mazdaug pirmiausiai link Zagoros, Merzougos, atgal i Marakesha, toliau link Essaquiros, tada aukstyn Al Jadida, Casablanca, dar auksciau Tangier, Teutan, Chefschouen, tada Meknes ir aplink ji, ir i Fes. Tai suku galva - ar nuomotis masina visam laikui, ar visuomeniniu transportu, ir tik kokiom trim dienom Quarazateje issinuomoti masina. Ka manote?