Kaip pradėti vertinti save?

Visą savo gyvenimą jaučiu nepilnavertiškumo kompleksą. Tik labai bijojau pripažinti jį turinti. Man nuolat atrodo, kad kažką darau ne taip, nuolat analizuoju savo poelgius-kartais iš tos baimės padaryti kažką ne taip netgi išvis neįvykdau savo sumanymų. Bijau garsiai reikšti savo nuomonę, o tiksliau - tiesiog parodyti save tokią, kokia esu. Ir per tą baimę, aišku, pridarau nesąmonių.
Mano kompleksus pastebi ir kiti. Ir apie juos man sako. Aišku, kur nepastebėsi, nes aš dažnai būnu susikausčiusi, retai kada galiu visiškai atsipalaiduoti ir leisti sau būti savimi. Negalvoti, kad padarysiu kažką ne taip, ar pasakysiu ką netinkamo. Baisiausia, kad tai man labai kenkia. Kenkia siekti tikslų, galbūt tai netgi viena iš priežasčių, dėl ko nerandu antrosios savo puselės.
Bandau ieškoti priezasčių, dėl ko esu tokia. Bet nerandu. Šeimoj buvau mylima, tikrai neužguita. Netgi sakyčiau, kad paauglystėje buvau drąsesnė ir labiau atsipalaidavusi negu dabar. Tas vidinis susikaustymas su metais tik didėja.
Deja, neturiu su kuo apie tai pasikalbėti atvirai. Gal dėl to, kad esu pernelyg išdidi, kad pripažinčiau turinti tokią problemą, nors, šiaip ar taip, ji aplinkniams ir taip yra akivaizdi.
Nepadeda man nei padrąsinantys žodžiai, nei kitų žmonių įvertintos kažkokios mano savybės.
Kaip pamilti save, kaip įveikti kompleksus? Jūsų pamąstymai...

Tau reikia duoti sau ishsuki. Pvz, pradek lankyti sokius, nueik i kokia modeliu agentura (nebutinai tapti modeliu, kiek zinau priima ir tas tiesiog kurios nori mokytis uz pinigus). man labai padejo kurti pasitikejima savim lankymas visokiu bureliu, teatra, sokius, muzikos mokykla tai reikdavo nori nenori lipti ant scenos, buti filmuojamai, stebimai daugeliui zmoniu. Sakyciau man tai tikrai isugde drasa ir pasitikejima savim...

Nea, man tai netinka. Nekenčiu, kai į mane būna susmigusios aplinkinių akys. Todėl dainavimas (beje, mokyklos laikais dainavau, neblogai sekėsi) nei šokiai man netinka.. Į modelius jau per sena

Kiek skaičiau, ir kiek pati anksčiau įsitikinau, kad sunkiausia tokiems žmonėms būna sakyti sau gerus žodžius. Pati sakai, kad nepadeda padrąsinantys žodžiai, kaip suprantu, kitų žmonių. Nepriimi jų, nes atmeti juos kaip, tavo manymu, „neatitinkančius tiesos“. Yra labai geras metodas, man asmeniškai padėjęs išbristi iš labai gilios emocinės krizės, kai nėštumo pradžia sutapo su apskritai krize gyvenime, kai neaišku, ką veikti toliau, kai viskas atrodė beprasmiška, neperspektyvu, kuo užsiimėjau iki tol. Reikia sakyti sau gerus žodžius, atsisėdus priešais veidrodį ir ŽIŪRINT SAU Į AKIS. ČIA YRA VISA ESMĖ. Jeigu šiaip mintyse kartosi, tai nebus veiksminga. Skaičiau apie šį metodą kitiems žmonėms taikiusią moterį. Prisimenu atvejus iš tos knygos, kai, regis, labai gražios, nepriekaištingai atrodančios moterys negalėdavo, žiūrėdamos į save veidrodį, pasakyti, kad myli save, kad jos gražios, protingos, išmintigos, kad joms gerai sekasi ir pan. Tiesiog neprisiversdavo iš pradžių.

Man irgi iš pradžių keista tai buvo daryti. Kalbi priešais veidrodį tuos žodžius, netikėdama tuo, ką sakai. Vieną kartą netiki, du, tris, po to, žiūrėk, akys ima labiau šviesti, jau imi kalbėti drąsiau, vėliau jau su šypsena, po kelių savaičių vos ne koketuoti imi su savimi veidrodyje. Tai išties tiesa. Kartoti reikia nors apie tris savaites kasdien – nors po penkias minutes kartą – du per dieną.
Mūsų pasąmonė yra kaip kempinė. Ką tu jai įteigsi, tuo ji ir tikės. Jeigu sąmoningai kartosi, kad tu šiokia anokia, ji tikės tuo 100 procentų. Jeigu tu kartosi, žiūrėdama į veidrodį, kad „kasdien man einas vis geriau“ (nuo tokių teiginių ir geriau pradėti, nes „man viskas labai gerai sekasi“ iš pradžių tavo atveju gali būti per „stiprus“ teiginys, kurio tu gal ir per jėgą galėsi neišspausti.
Apie šį būdą skaičiau, regis, Luisa Hay knygoje „Mydėdamas save tu būsi laimingas“. Galbūt pavadinimas skamba banaliai, bet būtinai įsigyk ją – kiek skaičiau knygų, tai knyga Nr. 1 iš „self help“ literatūros šia tema.

Kiti galimi teiginiai: „Myliu save tokią, kokia esu.“ Daugiau pavyzdžių toje knygoje, jų knygnuose yra.

Prisiminiau esminį momentą: tokiuose teiginiuose reikia vengti neiginių, pvz: nesakyk: „Aš nieko nebijau “ (nes pasąmonė, išgirdusi žodį „baimė“, tai ir užfiksuos), o sakyk: aš veikiu drąsiai, ryžtingai ir pan. Mūsų pasąmonė gana "kvaila" - kuo ją ilgesnį laiką maitinsi, tuo ir patikės.

Dar vienas dalykas: sakyti reikia ESAMUOJU, ne būsimuoju laiku: ne: aš rasiu gerą darbą, o „aš randu gerą darbą“ ir pan.

Sekmes

Labai rekomenduoju paskaityt Louise Hay knygą "Mylėdamas save, tu būsi laimingas"
Joje rasi taip sakant ir teorijos, ir ką praktiškai gali įįgyvendint

ooooo....čia apie mane

Galiu pasakyti, kad tau tikrai pavyks išsikapstyti, nes tu pripažįsti problemą, o tai pirmas žingsnelis pasitikėjimo link. Aš tai siūlyčiau susikaupti ir pamąstyti apie save, ko tu bijai, kodėl nenori parodyti savęs, nes priežastis tikrai turi būti, tik gal nenori jos pamatyti?

As visada mastau kaip cia skaitosi, as pasitikiu savim ar ne... Kartais kam nors pasakau, man labai reiktu daugiau pasitikejimo savim. Ir man atsako: Tau??? Dar neuztenka???
Jei as jauciuosi savo vietoj (pvz. buvusiam darbe), ten esu svarbiausias asmuo ir niekas uz mane nieko teisingiau ar geriau negali padaryti. Apskritai niekas nieko be manes negali padaryti.
Turejau drasos dalyvauti visokiausiuose sauniausiu, graziausiu konkursuose, fotografavausi zurnalui pora sykiu,vedziau kelis renginius, kalbeti idomia tema pries minia man yra kazkoks kaifas... ir vaikinus pati esu kabinusi...
Bet vat atsiduriu siaip svetimoj kompanijoj, kur visi tarpusavy savi, negaliu ne zodzio pratarti... Supanikuoju. Ir jei bendrauju su ta svetima kompanija jau puse metu, niekas nesikeicia, as tyliu. Jei yra tik vienas zmogus, galiu akis i aki daug kalbeti. Bet jei ju du ar daugiau bijau ka nors pasakyti, nes tai gali atrodyti kvaila, apie kokius pasiulymus is mano puses, tai isvis tyliu... O jei man pasakys ne?
Ir mokykloj, universitete, net zinodama atsakyma garsiai jo nesakydavau. Niekada.
As nezinau ko as cia bijau, bet man tai tokia kancia yra... Ir labai vargina. Noriu kalbeti tarp daug zmoniu...

Galima nešiotis su savimi dėžę, arba sudedamą kėdutę. Tuomet užsilipti ant jos(pakilti virš kitų) ir kalbėti... Arba padės, jei norėsis pasikarti.

henriete, panašiai ir man yra. savo kompanijoj žodžių man nepritrūksta niekada, jaučiuosi pakankamai laisvai, o jei tik svetima-viskas, tarsi kas mane užblokuotų. universitete per paskaitas irgi tyliu, nors ir turėčiau ką pasakyti. bijau kažko,net nežinau, ko.
tiesa, pastebiu mažytį progresėlį. paskutinisyk didelėje nepažįstamoje kompanijoje jaučiausi gana gerai, kalbėjausi, juokiausi su nepažįstamais žmonėmis, nors jie visiškai ne iš mano aplinkos, ne tokie, su kokiais esu pratusi bendrauti. pamačiau, kad tai nėra taip baisu. žingsnelis į priekį,nors ir labai mažas

Saunuole Kaila




Man irgi tas pats. Kazkaip visada turiu priprast prie zmoniu,kad galeciau pradet laisvai juokaut ir t.t Kartais tai uzima daugiau,kartais maziau laiko. Dideliu,nepazystamu kompaniju nemegstu,nes man norisi pazinot kiekviena zmogu asmeniskai,zinot koks jis,ka jis megsta,kas ji gali izeist,iskaudint. O kartais ir tarp tu savu zmoniu jauciuos kaip ne savo kaily,susivarzius. Nezinau kaip man nugalet save,but drasesnei.Nors ir pasitikiu savim,bet kazkokia per daug kukli,drovi esu,kartais raudonuoju

As seniau per save lipdavau, darydavau butent tai, ko bijau. Bijojau sneketi pries daug zmoniu- lipau kazkokiam renginy sneketi, bijojau apskritai vaikinu- ejau ir kalbinau, po viena is pradziu
Gal irgi reiketu dabar per save lipti ir kalbeti bet ka, kad tik netyleti... Bet jauciu balsas dingtu is tos panikos