Kodėl velnias išsigando davatkos?

Mūsų gyvenime poetinis žodis - raktas į daugelio žmonių širdis, jei jos dar nenualintos kasdienybės, jei laiko ranka neprivertė gręžtis tik į skausmingą gyvenimo prozą. Tas, kas įstengia skrieti eilėraščio erdvėmis, patirs stebuklingą širdies virpesį, neatpažįstamą paprastiems mirtingiesiems. Laimingi, pajutę poezijos žavesį ir atsivėrę įtaigaus žodžio kalbinimui.

Ši eiliuotą pasaką apie tai, kaip velnias, siekdamas piktų tikslų, ten, kur pats neįstengia prieiti, panaudoja davatką. Ši pasaka tepaskatins mus budėti, kad niekas niekuomet netaptume įrankiais velnio rankose...


KODĖL VELNIAS IŠSIGANDO DAVATKOS?

Nuošaliai, prie miško seno
vyras su žmona gyveno.
Daug metelių nutekėjo,
laikas bėgo, nuskubėjo,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos - net valandos,
kad viens kito neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų, su lazda vaikytų.
Meilė ir graži taika
juos lydėjo visada.

Tačiau velnias niekadėjas
metų metais ratais ėjo,
pyktį stengėsi pasėti,
pragaro paėmęs rėtį
melo žiežirbas sijojo,
bet pora jų nebijojo,
vienas kitą remdami...
Velnias liko nevilty.
Kad ir stengės, kad ir vargo,
nepavyko juodas darbas.
Reikia grįžti pragaran,
stot Liuciferio teisman.
O po to ištverti bausmę,
kęst ugnies beribį skausmą...

Pievos takeliu rasotu
slenka velnias ašarotas.
Nuo verksmų sušlapo rėtis,
apdaras ugnim siūlėtas
byra suodžiais, pelenais...
Velnią suėmė vargai.
Užduoties jis neatliko.
Pragare negaus vainiko.


Tuokart pievos takeliu
tarp žolynų, tarp gėlių,
pasiremdama lazda
ėjo davatka sena.
Ir staiga pamatė velnią
nusiminusį, bekelnį.
Velnias rauda - senė girdi.
Ir suspaudė senei širdį.
- Eikš arčiau, brangus vaikeli,
kokios kančios širdį gelia?

Tik ranka numojo velnias,
suvaitojęs tarė švelniai:
- Oi neklauski, motušėle,
kas man širdį taip užgėlė -
mano skausmo nesuprasi
ir pagalbos nesurasi!

Jį ramina davatka,
glosto uodegą ranka.
- Ką sakai, vaikuti mielas,
nepažįsti mano sielos!
Tau esu ištikima!
Tau pagalba aš pirma!
Išsinersiu net iš kailio,
nes labai tavęs man gaila!

Velnias išsižiojęs klausė,
pasikrapštė juodą ausį,
ašaras skvernu nubraukęs,
senę į pagalbą šaukia:
- Ak, širdele, davatkėle,
juodo velnio motinėle,
jei man vargšui tu padėsi,
kurpes auksines turėsi!

Tik sukluso davatka,
net iškrito jos lazda.
- Pasakok! Ilgiau nedelski!
Gėlą iš širdies lauk verski!

Velnias sunkiai suvaitojo,
savo bėdą jai išklojo:
- Nuošaliai, prie miško seno
vyras su žmona gyvena.
Daug metelių nutekėjo,
laikas bėgo, nuskubėjo,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos - net valandos,
kad viens kito neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų, su lazda vaikytų.
Meilė ir graži taika
juos lydėjo visada.
Nors ir stengiaus pyktį sėti,
pragaro paėmęs rėtį,
nieko gero neišėjo,
nei jie barės, nei bumbėjo,
vyras nemušė žmonos,
rankon neėmė lazdos.
Teks man skaudžiai nukentėti,
prieš Liuciferį drebėti!

Tarė velniui davatka:
- Ši bėda - tai ne bėda!
Tu dar jaunas, nepatyręs!
Pusdienį palauk prie girios.
Aš nesunkiai tau padėsiu!
Kurpes auksines turėsiu!

Atsirėmęs į pušelę
velnias paėmė dūdelę.
Pamažu nusiramino.
Senė viltį jam grąžino.
Gal gi ji supykdys porą,
mintį sugalvos nedorą,
kaip nesantaiką pasėti,
meilę pykčiu nugalėti.

Pievos takeliu vingiuotu,
nešina lazda gumbuota,
su mintim juoda, pikta
nuskubėjo davatka.
Tiesiai pamiškės trobelėn
nelaboji rado kelią.
Pasibeldė į duris,
laukia - kas atidarys.
Atidarė šeimininkė...
Tuoj liežuvį pasikinkius,
šnypščia senė lyg gyvatė:
- Moteriške, ar kas matė
laimingesnę už tave?
Ošia tau visa giria,
šypsosi žiedeliais gėlės.
Gal kur laimės pasagėlę
pasislėpusi laikai?
Gal spalvoti aitvarai
saugo tavo gražų būvį?.. –
Senė plonina liežuvį.
- Tik sakyki man, mieloji,
tavo vyras kur klajoja?
Ar jis geras, ar neskriaudžia,
nemuša lazda, nebaudžia?

Geraširdė moteriškė –
ši dukra laukinio miško –
nieko neįtardama,
sako pasigirdama:
- Kelios dešimtys metelių
jungia mūsų bendrą kelią,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos - net valandos,
kad vyrelis neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų su lazda, vaikytų...

Ačiū Dievui! - senė sako,
atsistojus palei taką.
Bet žinok, kad meilė ši –
dar tiktai pradžia graži
į gyvenimą puikesnį,
nuostabesnį, turtingesnį.
Vyras dar labiau mylės,
dar švelniau jis glamonės,
jei manęs tu paklausysi,
gardų valgį sutaisysi.
Kai tik grįš jis į namus,
dėk stalan skanius pietus!
Su aistra jį apkabinki,
žodelius švelnius surinki
ir kuždėki į auselę:
„Pašukuosiu tau galvelę!"
Galvą jo šukuoki meiliai,
užanty laikyki peilį.
Tai - puikiausias meilės burtas,
dovanosiąs didį turtą.
Taps vyrelis dar geresnis,
dar švelnesnis, dar lipšnesnis,
meilė upeliu tekės,
visi žmonės pavydės!

Galva sukas moterėlei,
taria ačiū davatkėlei,
sako: - Viską padarysiu,
laimę didelę matysiu.
Vyras dar labiau mylės,
kas matys, tas pavydės.

O tuo tarpu davatka,
pasiremdama lazda,
nesitverdama juoku,
nuskubėjo į laukus.
Ten darbštuolis šeimininkas,
eiklų žirgą pasikinkęs,
lenktyniaudamas su vėju,
dirvą linksmas sau akėja.
Senė jam iš tolo šaukia:
- Išakėta jau palaukė -
toks darbštuolis tik tu vienas,
tegul padeda tau Dievas!

Stabdo žirgą artojėlis,
taria: - Ačiū, motinėle,
už žodelį tavo mielą.
Jis gaivina mano sielą.
Senė galva palinguoja
ir sulinkus aimanuoja:
- Oi, sūneli, darbštuolėli,
auksaranki artojėli,
noriu aš tave įspėti -
turi žmoną prižiūrėti.
Ji sumanė piktą klastą,
surengė žiaurius tau spąstus.
Kai sugrįši į namus,
tuoj pasiūlys tau pietus.
Ji kuždės tau į auselę:
„Pašukuosiu tau galvelę!"
Nors šukuos galvelę meiliai,
užanty laikys ji peilį.
Juo norės tave nudurti,
kad valdytų tavo turtą.

Vai nuliūdo artojėlis,
galvą krato žirgužėlis.
Abu suka link namų,
bet širdy taip neramu:
kas gi žmonai pasidarė,
kodėl pikta ji sumanė?

Įžengė jis į pirkelę,
atsisėdo prie stalelio,
žmona neša jam pietus,
prisiglaudžia prie pečių,
kužda vyrui į auselę:
- Pašukuosiu tau galvelę!
Vyrui darosi baisu.
Rankos judesiu vikriu
stveria žmoną už plaukų,
užanty suranda peilį
ir daugiau žmonos negaili -
muša iš visų jėgų,
veja vargšę iš namų...

O tuo tarpu davatka,
pasiremdama lazda,
nukulniavo takeliu,
apsuptu margų gėlių...

Prie palinkusios pušelės
laukia velnias jos išbalęs.
Jai iš tolo kurpes tiesia,
kurpės auksu blizga, šviečia.
Siūlo velnias davatkėlei:
- Tieski lazdą, motušėle,
kurpes ant lazdos užmausiu, -
velnio balsas virpa baukščiai.

Davatka jam meiliai taria:
Duok man kurpes į rankelę!
Ne, motule, - velnias spirias,
traukias atbulas link girios.
Daugel metų dirbau uoliai,
verčiaus kūliais, bėgau šuoliais,
pragaro paėmęs rėtį,
pyktį stengiausi pasėti.
Tačiau darbas nepavyko
ir vilties man nebeliko.
Tik tave kai sutikau,
vėlei viltį atgavau.
Bet turiu tau pasakyti,
kad neteko dar matyti
bobos suktesnės už velnią,
todėl nevilioki švelniai,
nes dar man ką padarysi,
gal nustvėrus sudraskysi,
gal primuši, gal nuskriausi,
gal nuplėši tu man ausį?!
Tik Liuciferiui galingam
tu, davatka, reikalinga!

Aukso kurpes velnias metė,
nieks daugiau jo nebematė.

Naujom kurpėm nešina,
pasiremdama lazda,
tarp žolynų, tarp gėlių
vinguriuotu takeliu
nuskubėjo davatka –
jai nesibaigė diena:
laukia daug naujų darbų,
velniui neįveikiamų.

Kunigas. Valerijus Rudzinskas

Graži pasaka, bet kodėl piktoji moteriškė yra davatka? Aš maniau, kad žodis davatka atsirado iš žodžio dievota, tai jei moteris nedievota, kam ją vadinti davatka? O gal davatka specifinis terminas blogai moteriškei apibūdinti???... nors mūsų kaime davatkėlėm vadindavo bažnyčios darbininkes, kurios valydavo bažnyčią, sodindavo aplink gėles...jas visi mėgo, o moteriškaitės buvo labai geros, augino gausybę gėlių, vaikus vaišindavo saldainiais... nesu apie jas ko blogo girdėjusi???

Keista, kad gyvenime labai dažnai tikintis žmogus apdovanojamas epitetu - davatka, o čia niekas nepanoro plačiau pakomentuoti ir išdiskutuoti šį reiškinį. Tai yra tų davatkų? Ar jos tikrai tokios baisios, kad ir velnias išsigąstų? Kaip dažnai be reikalo būname pavadinti davatkomis? O gal davatka tai geras ir gražus titulas (reiškiantis dievotą žmogų)?

kai turesiu laiko butinai paskaitysiu

Kodėl velnias išsigando davatkos?.... todėl, kad Kun Rudzinskas parašė pasaką.

Ta pasaka tai man taip sau. Aišku tokių moterėlių būna, bet... Man įdomu būtų sužinoti plačiau apie davatkos fenomeną. Jei kas sužino, kad dažniau nueinu į bažnyčią, o ten dar ir pagiedu tai būtinai apdovanoja davatkos titulu. Tai kaip suprasti, laiko mane bjauria pletkininke, veidmaine ir pan.? Turbūt ne, o kodėl pašiepia mano tikėjimą, nes jų lūpose "davatka" skamba su pašaipėle? Ar daug tikinčiųjų sulaukia tokios pašaipos? O ar pažįstate tokių "davatkų", kurių ir velnias išsigąstų? Jos tikrai tiki Dievą ir taip bjauriai elgiasi?

Apie Davatkos reikšmę žodynas rašo taip: perdėtai pamaldus žmogus (paprastai moteris). Iš lenkų kalbos dewotka. Turi menkinamą prasmę.
O jei kas sužino, kad lankaisi bažnyčioje tai netikintys dažnai taip vadina tikinčiuosius, tai či manau tas žmogaus neišsiauklėjimo reikalas, žmonės linkę visada pašiepti ar tu per storas, ar per kūdas, ar tu auksinio atspalvio gymio ar per aukštas , per žemas. Pagaliau ir neįtiksi musulmonui, nes tu katalikas, katalikui nes tu baptistas ir t. t. Taigi belieka nekreipti dėmesio, kas ką kaip vadina.
O besielgiančių žmonių blogai pilnas visas "svietas", manau, ar tikintis, ar ne tikintis visi turi savo ydų ir įpročių, tik žinoma jei žmonės labiau rūpintųsi savo reikalais, tai nebūtų noro ir laiko priekaištauti kitam apie netinkamą elgesį.
Šiaip tai nesutikau savo gyvenime davatkų, gal dar kur sutiksiu, bet kai einu į bažnyčią, tai dalyvauju Mišiose ir į davatkas nesidairau.

datvatka yra ta, kuri i akis vienokia, uz akiu kitokia. baznycioj meldzias, o sirdy velnias tupi. baznycion eina pletku nesioti ir skleisti. zodziu, slykstyne. butent tai ne zodyno reiksme, o zmonese susiformaves ivaizdis.

niekada nepainiociau su dievota moteriske, jos tos, kurios nuosirdziai tikincios. arba su vienuolemis.

Dažniausiai tai niekas nesigilina, ar tiki nuoširdžiai, jei eini į bažnyčią - davatka. O ir šiaip labai sunku tą širdį patikrinti...
O ar dažnai sutinki davatkų (tų bjaurių, kaip rašei)?

Beje - o kur pats mister Teologas, temą užvedęs?

Jis daug temų įvairiuose saituose užveda, kažkokį pjudymą palieka žmonėms ir dingsta.

Pastebėjote?

Pastebėjau.

LUKNE dažniausiai niekas nesigilina dėl to, kad patys nedalyvauja religiniame gyvenime. Jiems yra sunku suprasti kodėl žmogus lankosi bažnyčioje, kodėl yra tikintis, tad iš to nesugebėjimo priimti žmogų tokį, koks jis yra ir kyla įvairios nepasitenkinimo formos.
Dar norėjau pasakyti, kad iš nuoširdžiai tikinčiojo ir neišgirsi užgauliojančių žodžių.