Never ending story, arba Kreta Nr. 4

Net nežinau, kokią čia priešistorę sukurti... prieš kokius beveik 5 metus buvo mano pirmoji Kreta, vienos žvaigždutės, bet nuostabi mano rudeninė Kreta, kai gyvenome viešbutyje tik trys žmonės, kai pusryčiaudavau viena didelėje valgykloje... kai... kai...
Sentimentai. Pagrobė mano širdį, trumpiau tariant
Po tos Kretos pasižadėjau sugrįžti.
Grįžau po 3 metų, vienai dienai. Iššokome iš laivo 6 ryto, o 5 val. vakaro iššokome atgal į laivą plukdantį į Santoriną. Per tą dieną sulakstėme skersai Kretą. Ir tas vandens mėlynumas, ir tolstantis Heraklionas ir kaip gi čia nepasižadėsi sugrįžti dar kartą.
Tas dar kartą atėjo po metų vėl rudenį, kuris staiga virto tikru lietuvišku rudeniu, su lietumis, liūtimis ir potvyniais. Žodžiu, jaučiausi kaip žmogus, iš kurio atėmė atostogas, saulę, apgavo ir paliko. Bet pamačiau tokio nerealumo nesezoninę Kretą, kad dar dabar kvapą užgniaužia. Bet toks neišsipildymo jausmas liko. Bet apie tai kitą kartą. Kada nors. Kaip nors...
Ir tikriausiai tas neišsipildymo ar skolos jausmas atsijojo šiemet vasarą visus galimus paskutinių minučių variantus ir pakankamai tvirtai šitame sijojime besilaikiusią Maljorką ir vėl liko Kreta.
Ieškojome pigiausio varianto, kuris gavosi gana įdomus, kelionė man kainavo 100 lt pigiau negu pirmą kartą nesezono metu 1* viešbutuką. Turėjome važiuoti į 3* viešbutį, kurį vadinau „laukuose“, nes buvo gerokai nutolęs nuo kurortinių centrų. Tai susidėjau į lagaminą knygas, visokius stalo žaidimus, akvarelę, pieštukus, žodžiu, viską, ko reikia, kai viešbutis laukuose, o TV bei interneto nėra. Bet patvirtino mums 4* viešbutį, ir dar pinigų grąžino. Ir pridėjo visokią animaciją, „ant jūros kranto“, nemokamą krepšinį, sočius pusryčius, graikiškus šokius po vakarienės, didelį baseiną ir turgaus jausmą. Ir tada kartais su nostalgija nužvelgdavau pakelėse graikiško stiliaus apartamentus. Kad ir su kuklia bandele. A, tiesa, visas šitas džiaugsmas šį kartą buvo 9 dienų, o ne tradiciškai 7...

Abu kartus, kai leidausi Kretoje, būdavo vakaras, temdavo ir būdavo ką tik paliję - pirmas įspūdis visada persmelktas drėgmės, jūros ir degalų kvapu. Ir debesys virstantys kalnų keterėlėmis. Šį kartą lėktuvas vėluoja dvi valandas ir pataiko leistis panašiu metu, kaip anais kartais, tik šviesu dar, jokių debesų, tik auksinės miglos, lydėjusios mus paskutinę kelionės valandą.


ir kalnai susirikiuoja tokiais miglotais sluoksniais, ir tas kalnų vaizdas mane kiekvieną vakarą, jeigu tik tekdavo važiuoti iš rytinė salos dalies, labai žavėdavo, stebindavo ir išmušdavo mane iš tradicinio atostoginio ritmo...

šį kartą vietoj drėgmės tankus tankus karštis ir toks žinomas bei savas Herakliono uostas

aš tai sėdėjau vieną "siestą" viešbučio kieme ir paišiau bile ką, barmenas žiūrėjo vienaip, kitaip, mama irgi vienaip ir kitaip, tai paaiškinau, kad čia iš natūros piešta, tik galvas pakraipė... ai, akvareles vis dėlto dvi pradėjau, bet man visai laiko nebuvo... visai visai....

Beje, toks gimtadienis yra puikus – pusryčiams blatna mišrainė ir tortas, per pietus – lėktuvas. Vis patogiau, negu su vienu buteliu vermuto bandyti padaryti stebuklą ir pavaišinti visą 50 snukučių autobusą dardant kažkokiais Europos kalnais. Būčiau žinojusi, kad dvi valandas vėluosime, būčiau ir vištą keptą pabaigusi valgyti. O va dovanos netelpa į lagaminą – gavau mat 30 keptų sausaininių katinų. O graikas viešbutyje bjaurybė, ant vaučerio aiškiai užrašyta: „birthday“, ale nemato, parodau, „ooo, tai sveikinu“. Ir viskas. Bet viešbutyje, o stebuklas, mūsų labai geri labai mieli giminaičiai su didele šeimyna, tai prasideda vėlyva šventinė vakarienė, su jų viskas įskaičiuota vynu, ne mes tik pusryčiai ir vakarienė, tai mums liestis prie jų laisvai besiliejančio vynelio yra griežtai ne ne ne ne.

tai štai ir rašau tik jau labai man lėtai einasi... o katinų bus, bet gal aš rašysiu ne dienomis, o įspūdžių gabaliukais, nes nežinau... nesugalvoju, kaip čia kitaip
Papildyta:
Kuo puikus ir žymus yra kurortas Kato Gouves?
Pirmas žodis primena žodį katinas, antras neprimena nieko
Agentūros sako, kad čia Heraklionas, nors koks čia Heraklionas? Čia 20 minučių nuo jo, o iki paskutiniojo Malijos pliažo ties kasinėjimais yra 30 minučių mašina...
Dar jis turi tris labai didelius viešbučius ir kažkiek pačių graikų apartamentų.
Dar ties pagrindine gatvele į viešbutį yra iškastas žmogaus ūgio ir gatvės platumo griovys, ilgio kaip visa gatvė, ir juo puiku buvo važinėti namo, visiška jo pakriauše, galvojant, kaip čia reikės jeigu ką su kuo nors apsilenkti?
Jis turi vieną gatvę palei pajūrį ir vieną „shoping street“. Jis yra pigesnis už kitus.
Ir jeigu kas sako, kad Malija ir Stalida yra nyku, o tai iš tiesų yra nyku, tai Kato Gouves yra dar nykiau, bet nieko.
Bėda, kad Kato Gouves neturi normalaus pliažo, mūsų viešbutis ant jūros kranto turi purviną įlankėlę, joje pasimaudžius baseinas atrodo dieviškas. Toliau – vien neaiškios faktūros ir dydžio akmenys. Dar yra vienas siauras smėlio pliažiukas, į jį bando sutilpti trys viešbučiai.
O daugiau viskas kurortiška.
Viešbutis neturi katinų, bet per vakarienė būtinai vienas rimtas patiekalas graikiškas ir vienas saldėsis graikiškas.
Dar yra daug neįdirbtų plotų, kuriuose dainuoja cikados ir naktiniai svirpliai. Už viešbučio tvoros ūkininkas augina savo ožkutes ir aš skaičiuoju jo arbūzus, kol stovėjimo aikštelėje prie mašinos rytais vyksta paskutinės logistinės derybos...

Papildyta:
na gerai, ne paslaptis, ko mes čia visi į Kretą susirnkome
taigi, pirmoji pirmojo žvėries nuotrauka
bet tam reikėjo trenktis iki Herakliono
čia yra Knoso rūmų kavinės gyventojas


Papildyta:
Viešbutyje tvyro jų maisto, jų augalų labai aštrus, jų jūros ir tvarkomų kambarių kvapas. Tai yra viena iš MANO Kretos dalių. O ryte pakyla vėjas ir kvapus išsklaido. Vėjas taip pat yra ženklas, kad esant tokiam karščiui galima bandyti traukti į Knoso rūmus. Aš karščio nebijau, na taip, bet dabar ne spalis. Bet pirmojoje Kretoje esu gavusi tokį nedidelį karščio ar ten saulės smūgį (spalio mėnesį!), tai galva, tik suvokusi, kad mes važiuojame į Knosą, man ima grėsmingai dilgčioti.

Kreta man užburta karalystė, kai pernai buvau, tai buvo dvaras, kuris kaip pasakoje apie miegančią gražuolę, jau užmigęs sezoniniu miegu, pabaigtomis biliardo partijomis, suplėšytomis vėliavomis, nuskaitytais meniu. Ir visi arba užmigę, arba išvažiavę, arba niekad čia nebuvę. Tik vienas kitas pamestas žaislas pajūryje. O jau ištisos gvardijos aplūžusių po sezono kėdžių, bet kaip suversti stalai, o po jų kojomis – katinų kelių labirintai. Taip pat Kreta turi vidines savo miegančias karalystes – vienuolynus, su snaudžiančiai katinais, saulės nutviekstais kiemais – kalnų tylos pašonėje. Miegančios celės, vos vos praviros jų durys... tyla, irgi atrodo, kad pravėrus duris pamatysiu paliktą virti ir taip pat užmigusį puodą su daržovėmis ar dar kuo nors. Bet apie vienuolynus kitą kartą.
Dabar štai kadangi grįžau į tą pačią vietą kaip ir pernai, tai dviejų skirtingų karalysčių vėliavos:

Nors nebuvo ten jau taip nostalgiška, kaip aš čia viską piešiu... pirmiausiai buvo karšta, bet aš negalėjau varyti dievo į medį, nes weather.com nuobodžiai rodė + 29 ir vėją, plius aš visą laiką t.y. visus metus, zyziau, kad man duokit tokią bent vieną savaitę, kad nešaltų galūnės, plius, aš prisipirkau visokių labai prašmatnių suknelių ir marškinėlių be visiškai rankovių. Taigi, taigi, pirmiausiai nakčia mes kovojome su kondicionieriumi, kuris nesuprasdavo komandos nepūsk taip šaltai, pūsk šilčiau, atidarius balkoną sulipdavo iš karto visas tankus karštis. langai į rytūs, tai pro langą pirmi saulės spinduliai, pirmi čarteriniai lėktuvai, kurie atrodydavo, kad leidžiasi man tisiai į lovą ir kaip kokie biurokratai cikados, kurios užsivesdavo po mūsų balkoną lygiai 8 ryto.
Na ką. Tai buvo puikios atostogos, kai tik kartą papūtus vėjui pasidarė vakare vėsoka.
Bet pirma diena yra adaptacinė, todėl kai sakau fotoaparatui, lįsk iš krepšelio ir marš dirbti, anas sako, karšta, nu kur karšta, o kas Knoso rūmus fotkins, aparatas sako, „o tu photoshope turėsi turisto vulgaris ramove filtrą?, tai va, o kam mums Knosas su turistų minia?“.
Sakau, tada fotkink tas vietas, kur nėra turistų.
na, va čia nėra turistų

čia dar šiek tiek Knoso, kur šiaip ne taip pavyko žmonių minias aplenkti



dar mes radome suoliuka pušų pavėsyje, kur baisulingai malonus vėjas pūtė, nuo jo gražiai matėsi žymieji jaučio ragai, tai sėdėjau įjungusi fotoaparatą ir kalbėjau užkeikimus, kad man nei vienas turistas neįlįstų, ale nebuvo tokio tarpo, jau atrodo jau jau jau, ir vėl šast kokia grupė...

na, pernai fotografavimui man trukdė toks labai lietingas oras, tik išsitraukdavau savo G6, tik šast iš už kalni lietus, kad labai liūdėjau čiupinėdama atvirukus su mėlynu dangumi ir dūsavau, et, kad man nors vieną dieną tokį... dabar tokio gėrio buvo per akis, bet apturėjau džiaugsmo patirti tokį iš kojų verčiantį vėją, turistų minias ir saulė. saulė saulė, visur tokia maloniai karšta saulė, kad jau nesimatydavo, nei ką fotografuoju, nei kodėl fotografuoju, tai kai vis padūsaujame žiūrėdami Heraklionio uosto vaizdus, reikia nepamiršti, kad nėr čia to gaivumo, koks jis pavaizduotas, nėra. reikia mintyse įsijungti pirties režimą ir prisiminti, kad ramiai pliažu šlaistosi ir dėl perkaitimo bei persvilimo nesijaudina tik reklaminės katytės („welcome to greece, į jūsų svajonių destination ir t.t. ir murk į vandenį“ – reklaminis intarpas.) Tuo tarpu nereklaminis karštis galėtų būti toks:



o toks įsivaizduojamas gaivumas galėtų būti toks:

Labai fainas pasakojimas....Su didele nostalgija prisimenu savo kelione i Kreta... Svaigino viskas: kalnai, zydra jura, cikadu rekimas, ilgi vakarojimai prie baseino viesbutyje su kelioneje sutiktais draugais, bastymasis po sala, serpantinai, ir zinoma, Kretos kvapas....

na ką, teksto nebus šį kartą, bus kelios nuotraukos ir nuotaikos, apie man iš tiesų labiausiai patikusias akimirkas, tai kai Kreta pasidarydavo ilgesingai sidabrinė...
prieš saulei nusileidžiant kalnai susisloksniuodavo tokiais gražiais sluoksniais, kad net širdį suspausdavo, o vairuotojui tai aišku visas tas grožis labai į akis šviesdavo

Herakliono uosto popietė:


Matalos banguotas pavakarys:




važiuojant nuo Matalos visai netoli Herakliono (liepiau vairuotojui sustoti):





Labai akis svilinęs vakaras važiuojant nuo Sitia link Herakliono (nu protas aišku - važiuoti tokiu metu į vakarus )

dar keli sidabriniai peizažai: