Gruzija

Neradau nieko apie sita sali, o gal blogai ieskojau.
Tai va, kiek zinau Gruzija jau kelia turistini susidomejima lietuviams ir ne tik. Pernai man teko apsilankyti ten. Gyvenom netoli Tbilisio Rustavi mieste, bet kasdien atvaziuodavom i sostine. Na skurdus vaizdelis, jei lygintumem su kokia Praha ar kt. Europos miestu. Bet tas ko gero ir zavi.. Zmones gyvena lusnynuose galima vadinti taip. Grazhios senosios cerkes, Mtkvari upes krantai. Automobiliai - ziguli, moskvic, Volga (tai cia jau klase). Geru masinu ten nera, nes bent jau pernai kaip supratau dar nebuvo tokios savokos kaip draudimas, todel visos ju masinos neitiketinai apdauzytos.
Labiausiai mane suzavejo zmones - jie tokie silti ir draugiski, vaisingi ne tas zodis
Gyvenom vienoj seimoj - ko jie mums tik nepirko, kuom nevaisino, kur tik neveze ir ko tik nerode . Isvykdami norejom dar atsidekot, galvojom gal pinigu palikti ar pan. tai sake cia jiems butu didziausias izeidimas. Nors.. paklausius kiek jie vidutiniskai uzdirba tai toks svetingumas tapo visiskai nepaaiskinamu Elektra pas juos prabangos dalykas (laiptinese niekada nebudavo sviesos), kaip ir vanduo - siltas vanduo budavo ryte ir vakare. Kiti gyventojai tame name vandens visai neturejo
Buvom kalnuose, tiksliau ju papedej - vaziavom "kepti saslyku". Gruzinai ziauriai neorganizuoti - tai duona buvo pamirse, tai viena draugo pakeliui nepriciupo, paskui po 9 val. kratymosi ford tranzit autobusiuke (14 zmoniu i ji sutilpo), prisimine, kad shampalu nepaeme (o ishvaziavom tai shashlyku kepti:) Taxistai irgi neblogi veikejai - jiems vienodai kiek ten sutilpo zmoniu pas juos i gala, varinedavom 5 gale, du priekyje, su vairuotoju - 3 priekyje ) svarbu kad moka pinigus. O tie pinigai tai juokingi palyginus. Pvz. mes gyvenom apie 30 km nuo sostines, tai mums iki Tbilisio kainuodavo 20-25 Lt. Cia is turistu nulupdavo
Dar teko iki kurortu nuvykti.. Buvom Batumi. Ojojoj.. kas iprates prie nublizgintu Europos papludymiu, tai nevaziuokit Na visu pirma ten grazhi gamta (kalnai leidziasi i jura, parkai ir t.t.) bet kurortu nepavadinsi - skalbiniu virves nutempos nuo namo prie namo, pries 15-20 m. statytame ir nebaigtame name gyvena zmones (aisku be elektros), atsrakcionai neveikia jau gal 10 metu, nulaizyti visi, bet stovi. Gatvese pardavinejamas Kvasas kaip senais tarybiniais laikais. I kurorta vykom traukiniu.. Cia tai nuotykis gruzinishku traukiniu pavazineti..
O jau maistas...truksta zodziu, grizhau kokius 3 kg priaugus, nes nevalgyti ten neimanoma. Pusryciai sotesni nei pas mus vakariene. Tiesa, ir vynas bet kuriuo paros metu geriamas. Labiausiai nustebom kai pirmiems pusryciams vietoj arbatos gavom vyno
Arbuzai pardavinejami bet kur ir bet kuriuo paros metu
Taip kad, kas pasiilgo tarybiniu laiku ir tokios egzotikos - siulau Gruzija palankyti. Kas i kalnus nori - irgi tures ka veikti.

As esu buvusi Gruzijoje kai buvau paaugle, su tevais keliavom masina ir ten buvom mazdaug 10 dienu.. tais laikais dar Gruzija nebuvo nustekenta revoliuciju ir niekas nebuvo sugriauta.. zmones saunus, draugiski, nors vyrai tai vienodi su italais savo temperamentu
Tikiuosi, kad si salis kada nors vel atsigaus, gaila man ju isdidzios tautos..

Indere, po tokio nykaus anonso nevažiuočiau į Gruziją. Kaip gerai, kad aš jau ten buvau iki perskaitydama tavo atsiliepimą.
Keista, buvom tame pačiame Tbilisyje, o matėme skirtingus miestus. Mačiau tas ypatingas cerkveles, "nenulaižyto" senamiesčio siauras gatveles, gruzinų namų balkonėlius, papuoštus nuostabiais medžio raižiniais ir apaugusius vynuogėmis...
Žmonės negyvena lūšnynuose. Taip, daugelis iš jų gyvena daugiabutėse "betonkėse". O ir kas čia keisto — Lietuvoje taip pat daugelis gyvena daugiabučiuose. Dėl automobilių — nežinau, gal situacija per vienerius metus pasikeitė kardinaliai, bet Tbilisyje mačiau ne tik žiguliukus ar volgas. Netgi, sakyčiau, prabangių automobilių procentas didesnis nei LTU.
O Batumį sunku vadinti įprastu kurortu: jis yra Adžarijos autonomijos sostinė, uostas, gyventojų — daugiau nei 100 tūkst. Tai nenuostabu, kad ir daugiabučių yra, ir skalbiniai džiūsta. Nu skalbia žmonės nešvarius drabužius, nieko nepasakysi Jei norisi visiško kurortinio poilsio, rinkitės Kobuletį (blogiausiu atveju) arba mažyčius miestukus prie pat Turkijos sienos.
O paplūdimiai pakankamai civilizuoti: ir skėtį, ir gultą išsinuomosi; kas be ko - ir vaikai/babytės su alumi/ledais/vaisiai tarp besikaitinančiųjų bėginėja
Beje, ar matėte Batumio bulvarą — pėsčiųjų taką palei jūrą? O "Šokančius fontanus"? Ir atrakcionai veikia — vakarais.
Tai va, sunku lyginti skirtingos kultūros, gyvenimo būdo šalis/miestus. Ir sakyti, kad važiuokite, jei pasiilgote "tarybinių laikų" — pernelyg tiesmuka ir visai neteisinga. Ne "tarybiniai laikai" ten. Ten tiesiog kitaip.

Ech, jei prisiversiu, parašysiu ir apie Tbilisį, ir apie Svanetiją, ir apie Kazbegį.
Noriu ten vėl.

Tikrai nepritariu pirmam komentarui apie sia nuostabia sali. Viena nuostabiausiu kelioniu, pilna ispudziu ir paciu nuostabiausiu akimirku. Tbilisis paliko augancio ir besikeiciancio miesto ispudi, o restoranai savo prabanga ir patiekalu skoniu bei gausa tikrai labai stipriai lenkia lietuviskuosius. O tokiu kampeliu kaip Vardzija bei Shatili retai kur pasaulyje pamatysi. Zinoma i tokias vietas kelione kainuoja ne grasius bet pamatyti miesta statyta 3amziuje bei pravaziuoti laukiniais kalnu keliais kur tik piemenis tesutiksi yra begaline egzotika. Na o apie paciu gruzinu siltuma ir svetinguma isvis nera ka sakyti. Tikrai apsilankysiu ten ir kitais metais nes liko neaplankyta Khaketi, Gruzijos perlas...

Aš esu hospitality klube užsiregistravus. Kartą peržiūrinėjau visus narius, kurie užsiregistravę į grupę "noriu daugiau svečių". ir ant vieno gruzino "užšokau". Tame klube galima pamatyti, kas peržiūrėjo tavo profilį. Tad gruzinas, pamatęs, kad juo domėjausi, pats mane susirado ir... nebeatstoja. Kviečia atvažiuot į Gruziją ir nepaliks manęs ramybėj tol. kol ten neatvažiuosiu. Sakė, jam iš Baltijos šalių svečiai labai patinka ir dažniausiai pas jį ir apsistoja. Jis tie svečiams programą sudaro aktyvaus poilsio, su pasisėdėjimais prie laužo kalnuose... Nuotraukų atsiuntė pasižiūrėt. Echhh, užsimaniau aš ten, juolab kad pasižiūrėjau, jog iš Rygos į Tbilisį bilietai ne taip jau daug ir kainuoja - apie 500 litų pirmyn ir atgal.

Tai va, o pačiam Tbilisy nakvynė bent jau man nieko nekainuotų, o kitom išlaidom planuočiau apie tūkstantėlį.

Tai sakyciau nieko nuostabaus, kad skirtingai matome tuos pacius dalykus Nesigincisiu, kad yra fantastisku vietu tiek Tbilisyje, tiek Batumije, ar kt. mieste. Tiesiog atvykus ten istinka kulturinis sokas Drisciau teigti, kad salies vizitine kortele yra oro uostas.. Na pirmas ispudis tikrai ne koks nusileidus. Bet argi tai svarbiausia, kai pamatai ju unikalius gamtovaizdzius . Sovietinio palikimo ten gausu, nepriestaraukit, tiek politiniam gyvenime, tiek zmoniu mastyme, bet nuo to nepabegsi ir pas mus dar jis ishlenda.. Jiems dar sunkiau – politine padetis ir didele priklausomybe nuo Rusijos neleidzia atsipleshti
Kas liecia „restoranus” – tai paprasti jaukus barai-kavines, kuriuose maistas tiesiog fantastishkas, vynas taip pat . Tikrus restoranus galima rasti Tbilisio Majdan gatveje (rodos taip ji vadinasi), kuri yra nublizginta ir labiausiai lankoma turistu. Patys gruzinai ten eiti nepataria, nes negausite to tikro naminio gruzinisko vyno, tikro chinkalio ar chaciapurio, o ir sumokesite tikrai ne gruziniskus pinigus..
Paciame senamiestyje yra lushnynu ir ne vienas kitas..Turedama laiko imesiu nuotrauku i fotoreportazhus, isitikinsit . Aishku lushnynu nereikia toli ir Vilniuje ieshkoti, bet paciam senamiesty, salia nulaizhytos gatveles – neee… Kontrastinga shalis.. Tas pasakytina ir apie autoparka. Tikrai dauguma automobiliu – seni rusishki barshkuoliai nemate gyvenime technines apziuros.. bet aishku galima pamatyti ohoho kokiu „bolidu”
Kurorte nemaciau nei gultu nei skeciu.. gulineja visi ant akmenu.. Centrine Batumio gatve man primine Palanga – taip taip, ash apie pėsčiųjų taką palei jūrą ir "Šokančius fontanus". Nepatiko man. Atrakcionas.. jei velnio ratas , tai neveikia jisai - arba suluzho taip ir nebaigtas statyti arba jau nuniokotas. Grazhu pakilus kiek auksciau i kalnus, kur salia nedideliu mandarinu giraiciu, mazhuose namukuose su vaizdu i Juodaja jura gyvena vietiniai.
Verta aplankyti Batumio botanikos soda..Tiesa, jame nuorodos galiausiai nuveda i niekur, bet juk smagu
Kobuleti – kiek prabangesnis kurortas.
Apibendrinant – pritariu, kad Gruzija viena nuostabiausiu saliu (bent jau mano aplankytu), pavergusi mane savo zmoniu patriotiskumu, svetingumu, nuoshirdumu, zhinoma architektura, kalnais ir jura, maistu...Tik vaziuoti ten geriausia ne su turistine agentura, o savarankishkai, tada labiau pazhinsite ju kultura, daugiau pabendrausite su vietiniais, pamatysit ir lushnynus ir nebaigtus statyti namus kuriuose be elektros ir vandens gyvena zmones, ir tarybiniu palikimo pedsakus (net ne pedsakus).
Nuskristi ten tikrai ne aukso kalnus kainuoja, tad jei turite galimybe ir patinka kiek kitoks salies grozhis – drasiai rekomenduoju..
Tai atsiprasau uz dar viena nyku anonsa Keista, kad vienintelis atsiliepimas internete (!) nulemtu zmogaus apsisprendima vaziuoti ar ne

Iš šio sprendžiu, kad Gruzijoje buvai ne pernai, o kiek seniau. Tbilisio oro uostas yra naujas, pakankamai didelis, modernus. Po Vilniaus oro uosto — baisesnės vizitinės kortelės nėra. Kai rekonstruos, gal taip neteigsiu.
Papildyta:

1. Indere, kada, bliamba, tu toj Gruzijoj buvai ir kaip tu tai matei? Nu nesuprantu, nors pasiusk.
2. Yra. Arba seniai buvai, arba...žliba.
3. Veikia tas velnio ratas. Žr. į 1 p.
4. Važiavom savarankiškai, gyvenom pas žmones. Elektra buvo dingusi vienu atveju: būnant Kazbeke užklupo audra. Vsio.
Anonsuoti nemoki.
Ir dar — brač, prajuokinai: Kobuletis - prabangesnis kurortas. Nu Šventoji ten. Su neskaniu maistu. Užtat gyventi pigu ir paplūdimys tuščias.
nenoriu teigti, kad šokantys fontanai yra gėris arba культура ale palyginus su Barselonos fontanais... tai Barselonoj — šūdas, ne fontanai.


Bilietus pirkom beveik 6 mėn. iki kelionės pradžios. Kainavo apie 750 Lt (su visais mokesčiais). Skrydis iš Rygos į Tbilisį.
Bet visgi — viena nevažiuok. Manau, lengvai susirasi kompanijos.

P.S. balkonėlis. Dzieve dzieve...

Papildyta:

Papildyta:

Brač, nesuspėjom šiemet į Vardžiją nuvažiuoti. Ir Mcchetą. Liūdna, bet yra stimulas važiuoti dar kartą. Po kelerių metų.

po savaites ir as islekiu i Gruzija. Is Rygos i Tbilisi, vezames dviracius ir keliausim dviraciais i Borjomi, Batumi, ir atgalios kitu marsrutu, turbut per Kutaisi, Gori ir i Tbilisi.
Grizusi skelsiu ispudzius. Labai jau laukiu

Rašytum, kad "prieš n metų, kai buvau Gruzijoje, ten buvo taip ir taip". O pasakoji kelerių metų senumo įspūdžius ir pateiki juos kaip faktus — va, taip yra dabar. Tai kaip čia nebambėt?
P.S. O man vis pasiseka užtaikyt ant kažkokių jaunų barbyčių, su kuriom reikia labai švelniai, plavnai — nes jos gi jautrios, įsižeis. Uti muti puti...
Papildyta: Šiųmetinės vasaros įspūdžiai. Padieniui.
1 diena.
Prasiniurkę pusę nakties sausakimšame lėktuve, 3.30 val. nusileidžiame Tbilisyje. Pasų kontrolė, čemodanai...
Pirma pažintis su eismo ir vairavimo ypatumais – taksistas. Susigrūdom į automobilį (apynaujį, beje), mano vyriškis bandė segtis saugos diržą. Taksistą tai nustebino, gal net kiek ir įžeidė: ne ne, jokiu būdu nesisekite diržo, ne lygis! Diedas patikėjo...
Labai nesiplečiant, per miestą važiavome vidutiniu 70 km/h greičiu įskaitant sustojimus – tiesa, jų buvo nedaug, nuolat signalizuojant (o, žiūrėkit, čia mano namai, pyp pyp; lenktyniaujant, pyp, pyp, „durnius“ prie raudonos sustojo, pyp pyp, kur jūsų draugai? Šitame taksi?, pyp pyp, išvažiuoju iš šalutinio kelio į pagrindinį, ilgas pyyyyp). Aštriausias momentas buvo kai lėkėme 140 km/h per raudoną... Čia mano diedo nervai neišlaikė ir diržą jis prisisegė – a maža kas.
Namai, kuriuose apsigyvenome, labai ramiame Tbilisio rajone. Troba nuolat pilna turistų. Be mūsų, aštuonių, dar kartu atskrido danų pora. Šeimininkas Vadimas ant stalo pastatė 5 l vyno bambalį. Žagtelėjome. Pakikenome kaip pionieriai į saujikę – kol neišgersim, neisim miegot. Ale be reikalo kikenom, išgėrėm greitai ir 6 val. jau sugriuvom miegot.
Išsiparpę išėjom po Tbilisį pasidairyt. Kadangi kompanijoje turėjome Susaniną mėgėją (nešiną miesto žemėlapiu), tai tvarkingai pasiklydome artimiausio metro ieškodami. Ėjom, ėjom ir staiga pradėjom kilt į kalną, kur, be abejo, metro nėra... Neilgai pasiblaškę ir mažumą paklausinėję, suradom, kur reikia eiti (važiavimas metro praleidžiamas – neįdomu, dig dig, dig dig, dig dig, dig dig).
Centre mikliai susiradome mažutę kavinukę. Prisiragavom chinkalių ir vyno. Skanuuuu... Chinkaliai, tarp kitko, buvo patys skaniausi iš visų Gruzijoje mūsų valgytų chinkalių.
Tualetas, hmmm, nustebino: būdžikė su turkiška tupykla. Tam tikras nepatogumas išlepusioms turistėms ir jų užpakaliams. Vėliau stebėtis nustojome, nes visi tualetai yra tokie (kai kur net vanduo nenusileidžia.).
Gerai, grįžtu, prie Tbilisio. Senasis Tbilisis mane sužavėjo savo namais su balkonėliais, papuoštais drožiniais ir apaugusiais vynuogėmis. Vaikščiojau ir galva svaigo – čia balkonėlis, ten balkonėlis... Cerkvės – amą užima, įeini vidum ir verkt norisi kaip gražu. Nenusaldinta, nenudailinta, neišpestinta, jokių auksiukų auksų kaip katalikų bažnyčiose. O ramybė... Tik barzdotas šventikas tyliai stebi.
Greitai perbėgom senamiesčio kavinukių gatveles (slėpkis, Vilniau!), vakarais jose pilna žmonių. Beje, dar toks pastebėjimas – jauni gruzinai savo nuostabųjį vyną begėdiškai iškeitė į... alų. Atleisk, jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro...
Užsiropštėm ant kalvos, kur stovi Motinos Gruzijos paminklas – moteris su kardu ir dubeniu (apgins nuo priešų ir pamaitins išalkusius). Pakeliui botanikos parkas, jis mus gelbėjo nuo kaitros.
Dienos pabaiga – garsiojoje Tbilisio pirtyje: sieros vandens baseinėliai, pilingas ir masažas. Masažuotojas – įspūdingas dėdulė įspūdingu pilvu, apžėlusiu įspūdinga mohera. Atėjęs paklausė, kas masažuosis. Aš ir dar du diedai. Ir tada masažuotojas suriktavojo: pirma masažuosiu vyrą, o tik paskui moterį. O taip. Ir šiaip pastebėjau, kad ir žmonės, pas kuriuos gyvenome, ir kavinėse maistą, gėrimus, paduoda pirma vyrams, o tik paskui moterims. Diedai labai dėl to buvo patenkinti – ne kasdien gi toks gėris.
Papildyta:
2 diena.
Antrą dieną Vadimas ir jo šeimynos moterys — mama Alla ir žmona Inga — įtikino mus nuvažiuoti prie Vėžlių ežero. Čia vietoje, Tbilisyje. Prigriebėm mikriuką, paaiškinom, kad mums reikia nuvažiuoti iki kanatkos. Vairuotojas suprato, linktelėjo galva. Riedam. Pasikratom. Bevažiuojant nežinia kur, vienam iš mūsų kilo natūralus klausimas - a kur visgi mes važiuojam? Paklauskim vairuotojo. Paklausiam. Vairuotojas: tai aš jus gi TV bokšto kalvos papėdėje išleisiu. Pala pala, bet mums reikia prie kanatkos! Oi, broliai, kanatka šiandien nedirba. Šypsosi. Gerai, lipam lauk. Pastypsom ant šaligatvio. Vos porą minutėlių — ir prilekia taksi. Gal reikia kur pametėti? Aišku, reikia, brolau, tik tavęs vieno neužteks.
Taksistas mikliai sužvejoja kolegą, suderam, už kiek mus nuveš prie Vėžlių ežero. Užkylam serpantinu į kalną (taksistas pakeliui papasakoja anekdotą, apibūdinantį gruzinus: niekada neklausk, kas eilėje paskutinins, nes jie visi pirmi. Tuo, beje, įsitikinome ketvirtąją kelionės dieną).
O ežeras... Viso labo stačiakampio formos tvenkinys. Išlepintiems lietuviams netinka, o Gruzijoje - beveik stebuklas.
Nuotaiką pakelia lauko kavinukės ir lengvais debesiukais užtrauktas dangus (nors vis tiek karšta nesusvietnai). Vyrai visgi nusprendžia išvaikyti debesis ir užsisako porą butelių (!) vyno. Debesys visai neišsigando, bet išsisklaidė - musiet nuo juoko išsibėgiojo.
Pasidžiaugę ežeru-tvenkiniu ir išbaidę debesis, keliuku nusileidžiam iki pusės kalno, į etnografinį muziejų. Gražūs balkonuoti namai, didžiuliai vyno ąsočiai (deja, tušti), įkasti į žemę — kad būtų palaikoma vienoda temperatūra.
Vienas namas pasitiko nosį riečiančiu aštriu kvapu: katinas ant palangės, katinas ant staliuko, katinas ant lovos, katinas prie pečiaus, katinas balkone...
Maloni muziejaus darbuotoja papasakojo, kodėl džigitų burkos buvo ilgakailės. Ogi todėl, kad tuometes (XIX a.) kulkas sulaikytų. Kulka įsipainiodavo į ilgą kailį, išsicentruodavo ir neperšaudavo burkos.
Dar parodė senovinį gruzinišką "pamperį": panašus į medinę pypkutę. "Pypkutė" įstatoma prie lopšio pririštam vaikučiui tarp kojų taip, kad plačioji dalis uždengtų skylutę, o kotelis per lopšio dugne esančią angą prakišamas ir įstatomas į pakabintą ąsotėlį. Vaikelis syst, sysiukas per "pypkutę" čiurkšt. Drabužėliai ir patalėliai sausi. Tiesa, ar turėjo kokį pagerintą device'ą šio bei to didesnio sugaudymui — istorija nutyli.
Saulė mus greit perkaitino, todėl nusprendėme pasislėpti muziejaus restorane. Padavėja pasigyrė, kad jų restorane labai skanu. Paragaukim. Sulindom į pinučių patvarėlį vynuogių stogeliu. Kas šašlykų, kad baklažanų, kad charčio. Ir vynelio porą ąsotėlių Nemelavo padavėja: charčio buvo tirštas kaip troškinys ir laaaabai skanus. Skanesnio neradom (kas būsit Tbilisyje - eikit valgyti charčio į muziejaus restoraną). Šašlykais skanūs, minkštučiai, pomidorų/agurkų salotos gausiai apibertos kapotais žalumynais: bazilikais, kalendromis, petražolėmis... O vyno skanumas! O lengvumas! Užsisakykime dar porą ąsotėlių. Ir dar porą...
Po kokių dviejų valandų visame restorane (o, neabejoju, ir didelėje dalyje parko) girdėjosi tik lietuviška šnekta (gruzinai tykiai lindėjo panašiuose aptvarėliuose); įsijautę vyrai kėlė tostus už puikią Gruziją, skanų maistą, lengvą vyną ir nuostabią kompaniją...
Vynas buvo puikus, todėl išgėrę aštuonis ąsočius (aštuoniese) nusprendėme nusipirkti dar tris litrus išsinešimui
Kadangi eiti buvo sunkokoka (nepaisant nuokalnės) — diena buvo karšta — vyrai nusprendė vyno bambalį paridenti. Paridenam, paridenam, sustojam, atsigavinam, paridenam, sustojam, paridenam... Tik staiga — pėkšt bambalio kamštis, ir geras litras vyno palaistė ištroškusią pakelę Vyrai parkėblino niūrūs *

** Vienas iš mūsų kitą rytą sakė, kad gaila, jog nenufilmavo vyno ridenimo. Bet vėliau pats save labai nustebino, nes peržiūrėdamas filmuotą medžiagą rado veik pusvalandžio trukmės paties filmuotą medžiagą iš nesėkmingai pasibaigusio vyno ridenimo.

Galvoju ir as apie Gruzija. Turiu keleta klausimu:
1. Ar saugu? Ar saugu visur?
2. Ar galima vaziuoti vienam/vienai su vaiku?
3. Ar grazios gruzines merginos? Ir ar sukalbamos?

1. Žiūrint, kur norėsi būti. Svanetijoje — nelabai saugu. Prisimink šių metų rugpjūčio incidentą su lietuviais. Naobettačiau, mes Svanetijoje buvome labai ramiai. Ir, galvoju, mums buvo saugu dėl to, kad gyvenome pas vietinius, į kalnus ėjome kartu su vietiniu vedliu.
O ir šiaip — klausimas iš esmės nekorektiškas.
2. Galima, bet priklauso nuo to, ką pageidauji veikti.
3. Pasitaiko ir gražių. Nekalbinom, specialių pageidavimų neturėjom, todėl sukalbamumo nepakomentuosiu.

Na neatidariau aš temos fotoreportažuose, tai fotoreportuosiu šičia:
Tbilisis




Kachetija: VI a. cerkvė Ikalto miestelyje


O čia — Ikalto akademijos likučiai. Akademijoje be kita ko buvo dėstoma retorika, filosofija, karyba, bitininkystė, gyvulininkystė, augalininkystė. Žymiausi studentai: Šota Rustavelis ir carienė Tamara. Beje, apie akademiją mums pasakojęs istorikas-archeologas pabrėžė, kad akademijoje buvo leidžiama studijuoti ir moterims.

Papildyta:
Svanetija




Kailiniuotos svanų kalnų kiaulės-balerinos