Indija

Šių metų vasario 16-26 dienomis man teko laimė aplankyti Indiją. Bandysiu kelionės įspūdžiais pasidalinti su jumis, ir, nepaisant kai kurių skurdo ir nešvaros vaizdų, kuriuos pamatysite, noriu pasakyti, kad įsimylėjau šią šalį, kupiną kažkokios nepaaiškinamos magijos. Negaliu jos lyginti nė su viena iki šiol aplankyta šalimi, bet tam, kad mane suprast, turbūt reikia pačiam apsilankyt Indijoje. Tiesa, egzistuoja galimybė ja nusivilti. Aukso viduriuko turbūt nėra

Na bet pradėkim kelionę

Kelionė prasidėjo anksti ryte, iš šalto Vilniaus išskridome į Amsterdamą, kurį pasirinkome kaip persėdimo punktą dėl trumpo laukimo laiko (valanda tarp LAL nusileidimo ir KLM pakilimo). Ir... kol perbėgom iš vieno Amsterdamo oro uosto galo į kitą, vos nepavėlavom į lėktuvą, skrendantį į Bombėjų. Registravo mus jau ne įprastoje bendroje visų skrydžių eilėje, o eilėje tiesiai į mūsų lėktuvą, Kadangi vasarą teko per Maskvą keliaut i Kiniją ir patirt gana ilgą maskviečių pasų kontrolėje tardymą, tai tikėjomės, kad ES šalies oro uoste nieko panašaus nebus, tačiau ir čia olandas mus klausinėjo geras 10 min, kur ir kokiu tikslu mes skrendam . Na bet galų gale mes visgi sėkmingai atsidūrėm lėktuve ir po beveik 8 valandų skrydžio (kuris neprailgo dėl galimybės žaist, žiūrėt filmus ar klausyt muzikos pagal savo pasirinkimą) ir poros ratų virš Bombėjaus, nes lėktuvas kažkodėl iš karto negalėjo nusileist, išlipome Bombėjaus oro uoste.

Indija mus pasitiko +30 laipsnių šiluma, bet kadangi atskridome vėlai naktį Indijos laiku (skirtumas su Lietuva 3,5 val.), tai buvome tiesiai nugabenti į viešbutį ir pažintį pradėjome tik kitą rytą.

Tiesa, oro uoste pirmą kartą „išsidūrėme“: vaikinukas, vežęs lagaminus, paprašė 5 dolerių, bet mano vyras davė jam 3. Kaip paaiškėjo vėliau, tai vos ne kosminė suma už tokią paslaugą, nes paprastai duodama 10 rupijų (1 doleris=42-45 rupijos). Na bet vėliau ne kartą susidursime su mėginimais apgaut ir išvis, tiesiog arbatpinigių prašymas ten yra labai įprastas dalykas ir niekas nepasikuklina už menkiausią paslaugą pasakyti: „Give me tips“

Viešbutis pasirodė visai neblogas, surizikavome užsisakyti vakarienę (jų laiku buvo beveik 2 nakties) ir pirmą kartą susidūrėme su aštraus maisto problema. Tiksliau mano vyras liko labai patenkintas, nes jis mėgsta aštrų maistą, o man degė burna ir lūpos, bet turiu pripažinti, kad ryžiai su vištiena buvo labai labai skanūs. Klausydami patarimų po vakarienės įkalėme lietuviško brendžio, bet tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, nes po to kažkaip nusprendėm, kad nieko čia mums neatsitiks.
Ir patraukėm miegot. Kitą dieną laukė pirma pažintis su Indija, konkrečiau su visų Indijos verslo magnatų pamėgtu Bombėjumi.

Pratęsimas rytoj...

Taigi, rytas prasidėjo gana anksti: apie 5 valandą mūsų laiku. Papusryčiavome viešbutyje, aš nedrįsau krautis į lėkštę indiškų patiekalų, tai ragavau iš vyro lėkštės, viskas vėlgi buvo pakankamai aštru. O šiaip šiame ir kituose viešbučiuose visada buvo pasirinkimas: indiškas arba europinis (continental) meniu.
Po pusryčių mūsų jau laukė vairuotojas ir mes patraukėm žvalgytis po Bombėjų. Kaip jau minėjau, viešbutis buvo gana padorus, čia porą nuotraukų iš jų internetinio puslapio:

Priimamasis

O iš karto už viešbučio sienų mus pasitiko švelniai tariant šokiruojantys vaizdai: pirmas įspūdis – daug skurdo ir purvo ir dideli kontrastai.
Štai tokie įprasti Bombėjaus vaizdai:





Gamtiniai reikalai vyrų atliekami čia pat gatvėje, tiesiog nusisukus nuo kelio. Ir taip visur, kur keliavom






Papildyta:
Šokiruoja didelis atotrūkis tarp lūšnų ir naujutėlaičių, stiklinių saulėje žėrinčių pastatų:







Vienoje vietoje vėlgi ir lūšnos, ir visai padoriai atrodantys gyvenamieji namai




Papildyta:
Reklama virš lūšnynų irgi įprastas vaizdas



O mano vyrą labiausiai šokiravo mediniai pastoliai





Dar vienas vaizdelis: tiesiog gatvėje sėdima ir žaidžiama kortomis

Nespėjus atsigauti po pirmų įspūdžių vairuotojas išlaipino mus prie pirmo ekskursijos po Bombėjų punkto – Dhobi Ghat (washing place, kitaip public laundry) – skalbyklos, kurioje skalbimo verslas perduodamas iš kartos į kartą, o skalbėjai (vyrai) čia gyvena ir dirba: skalbia, balina, džiovina ir lygina klientų drabužius, pristatydami juos po to į namus. Per dieną tradiciniu būdu rankomis išskalbiama tūkstančiai skalbinių ir jei jūs ką nors užsakėte išskalbti Indijoje, didelė tikimybė, kad jūsų skalbiniai nukeliaus į panašią skalbyklą

Nežinau, kaip paaiškint tos auros fenomeną. Aš kaip išvažiavau nepraktikuojanti katalikė, taip ir grįžau, t.y. nepajutau jokio nušvitimo . Tiesiog įsimylėjau pačią šalį, o kodėl, net sunku paaiškint būtų. Tiesiog kaip jau sakiau, yra kažkas magiško joje, protu nepaaiškinamo. Žmonės, gyvenantis mūsų akimis baisiomis sąlygomis, atrodo visai dėl to nepergyvena ir netgi yra laimingi.
O štai mano vyras pvz. liko visiškai abejingas.

Kelionę mes susiorganizavom per Lietuvos kelionių agentūrą, kuri susisiekė su indų agentūra ir pastarieji atsiuntė mums kelionės planą-pasiūlymą, kuris mums visai tiko. Visur mums buvo pažadėtas automobilis su angliškai kalbančiu vairuotoju, sudarytas maršrutas, kai kur turėjom gidą, žodžiu kelionė buvo organizuota pakankamai neblogai, nepaisant kelių nesklandumų, be kurių turbūt neapsieina jokios kelionės.

Taigi pasižiūrėję, kaip šiais laikais dar yra skalbiama ir įvertinę, kaip komfortabiliai mes europiečiai gyvenam, įsėdom į automobilį ir atkeliavom į nedidelę Jain šventyklą. Čia teko nusimaut kojų apavą ir palikt jį prie įėjimo į šventyklą, nes visos šventyklos Indijoje, nesvarbu, ar tai budistų, ar musulmonų tikėjimo vieta, lankomos basomis. Kadangi apie tai žinojom dar prieš kelionę, tai pasirūpinom kojinėmis, kurias po to iš karto galėtume išmesti.

Turistams prie įėjimo į Jain šventyklą buvo iškabintos lankymosi taisyklės, labiausiai mus pralinksmino Nr. 3

Na o čia pati šventyklą, kurioje labai labai jautėsi smilkalų kvapas

Pas juos lietingas sezonas būna rugpjūčio-rugsėjo mėn. Čia taip mums patys indai teigė, nors internete skaičiau, kad prasideda birželio mėn. ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos.
Mes lankėmės sausuoju metų laiku, bet paskutinę dieną Agroje lynojo.
O geresnė avalynė tai čia daugiausiai turistų

Kitas sustojimo punktas – Hanging Gardens. Nieko labai įspūdingo, išskyrus keletą įdomesnių medžių, pingvino formos šiukšliadėžes, Chowpatty paplūdimio ir Bombėjaus panoramą bei namuką-batą, vadinamą Old Woman's Shoe

Kadangi Indija, kaip žinia, kažkada buvo Jungtinių Karalysčių kolonija, tai Bombėjuje turėjom galimybę pasigrožėti kolonijinio stiliaus pastatais.
Viena labiausiai apkrautų geležinkelio stočių Indijoje - gotikinio stiliaus Viktorijos stotis Bombėjuje, pastatyta 1888 m. ir pavadinta tuo metu valdžiusios karalienės Viktorijos garbei (beje, 1996m. pervadinta indiškai dėl vykdomos indiškų pavadinimų suteikimo politikos ). Per dieną stotį aplanko apie 2,5 mln. keleivių

Priešais Viktorijos stotį stovi Bombėjaus municipalitetas, pastatytas 1893 m.

Dar vienas gotikinio stiliaus pastatas - Bombėjaus universtitetas. Mane labiausiai sužavėjo kažkuo Pizos bokštą primenantis bokštelis





Velso princo muziejus (Prince of Wales Museum), beje irgi pervadintas indiškai pastatytas Velso princo, vėliau tapusio karaliumi Edvardu VII, garbei. Jame galima susipažinti su Indijos istorija, deja, viduje fotografuoti nebuvo galima.


Papildyta:
Šiaip sužavėjęs mane kolonijinio stiliaus pastatas

Ką gi, paskutinis punktas pirmą dieną Bombėjuje buvo Haji Ali mečetė. Šiaip, nors buvo įtraukta į programą, vairuotojas kažkodėl net nemąstė mūsų išlaipinti, o tik parodė pravažiuojant, bet mes aišku nepasimetėm ir pareiškėm, kad norėtume apžiūrėti . Taigi vairuotojui teko apvažiuot didžiausią lankstą, kad grįžt atgal ir mus išleist, na bet buvo verta.
Mečetė pastatyta vidury jūros ir į ją veda vienintelis siauras takas. Į mečetę galima patekt tik atoslūgio metu, nes potvynio metu taką užlieja vanduo. Gaila, mums neteko pamatyt potvynio vaizdo, turėtų būti labai gražu.
Kadangi aplankėm ją atoslūgio metu, tai aplink matėm baisiai daug šiukšlių (na kaip ir visur Bombėjuje), daug luošių, prašančių pinigų, sutikom gal porą baltų žmonių, o šiaip į mečetę skubėjo vien indai ir musulmonai.
Pakeliui į mečetę















Papildyta:
Pati mečetė iš išorės ir viduje









Vyrai ir moterys į mečetę eina atskirai

Stilinga, viduje vyras fotografavo, aš buvau atskirai su moterimis. Šiaip ten ir be mūsų buvo fotografuojančių, matyt įprastas reiškinys, nes pati mečetė pateikiama kaip viena iš lankytinų Bombėjaus įžymybių.
Čia dar keletas nuotraukų, kurių vakar nespėjau įkelt.
Vaizdai nuo mečetės



Visas takas

Čia pat prie mečetės sienų atliekami gamtiniai reikalai (maža mergytė) ir verčiamos šiukšlės

Lauko „kavinė“

Bombėjaus horizontas

Suvenyrų kioskas

nerizikavom gatvėj pirkt o šiaip tai jų maistas pasižymi aštrumu ir aišku vyrauja daržovės, ryžiai. Iš mėsos valgo paukštieną, avieną. Kiaulienos nerasi, apie veršieną net nekalbu
Čia šiaip į temą prekiautojas vynuogėmis




jei tikėt mūsų vairuotoju, kas dieną o kiek užtrunka, nežinau

Atsiprašau už tylą, tiesiog man kartais užplaukia tinginys ir niekaip neprisiruošiu pratęst bet va turėsiu dvi laisvas savaites tarp darbų keitimo ir būtinai tada pratęsiu temą. Papasakot ir parodyt dar oi kiek turiu

Pallina, aš iš tavo išvardintų lankiausi tik Delyje, tai mes aplankėm tokias turistų vietas: India Gate, visai šalia parlamento ir vyriausybės pastatai, Laxminarayan temple, Humayun's Tomb, Lotus Temple, Qutb Minar, senajame Delyje Jama Masjid ir Red Fort. Gali apie visus info internete pasiieškot, o aš vėliau papasakosiu su nuotraukomis, kai iki Delio prieisiu
Čia mums tokią programą patys indai sudarę buvo. Viską pamatėm per dvi dienas, realiai galima ir greičiau.

Dėl turgų nieko konkretaus patart negaliu. Pačiam Delio Red Forte yra visa eilė parduotuvių su suvenyrais tikrai normaliomis kainomis, o šiaip yra tikimybė, kad kituose tavo minėtuose miestuose rasi ir visai pigių parduotuvėlių ar turgų, nes mes pvz. Rantamborėje, kur lankėmės dėl safario ir Bengalijos tigrų, radom nerealiai pigią parduotuvę ir prisipirkom visko baisiai baisiai daug ir gailėjomės, kad prieš tai leidom dvigubai didesnes sumas Delyje ir Džaipūre.

Dar dėl Bangalorės: teko girdėti, kad ten apsimoka pasiimt safarį, nes daugiau šansų pamatyt tigrus.

Dolerių keist nebūtina, visur galima atsiskaityti jais. Oficialus kursas, kai mes lankėmės, buvo 42 rupijos už dolerį, pakelės kavinėse brangiau, ta prasme pasiskaičiuoja savo naudai.

Dėl rikšų nieko patart negaliu, nesinaudojom.
Dėl derybų: derėkis visur, kur nėra nurodyta oficialių kainų. Ir drąsiai mušk kainą tris kartus o geriausia strategija, kaip mes įsitikinom, sakyt, kad turi tik tiek ir tiek pinigų (na pati vietoj nuspręsk, kiek), tai galiausiai tau už tą sumą ir atiduos (aišku proto ribose, tikrai ne mažiau trečdalio sumos), jei neišsiduosi, kad turi daugiau vyro vienoj vietoj labai prašė duot laimei bent dolerį, bet mes tuo momentu rimtai neturėjom, tai galiausiai atidavė už mūsų turimą sumą. Matyt norėjo patikrint, ar tikrai neturim daugiau

Dėl arbatos. Viešbučiuose durininkams, bagažą užnešantiems berniukams įprasta palikt 10 rupijų. Aš Delyje viešbutyje vieną dieną grįžau anksčiau į kambarį ir aptikau išeinantį berniuką, kuris tvarkė kambarį, tai daviau 50 rupijų, tai po to vakare radom kambaryje vaisių. Žodžiu jam čia buvo nerealūs pinigai
Šiaip kavinėse dažniausiai patys pareikalauja arbatos už aptarnavimą nekuklūs tie indai ir pinigų prašo visur, kur netingi Bombėjaus oro uoste, išvykstant į Delį, indas užsiprašė 20 dolcių už tai, kad mūsų bagažą paveš, tai mes tik pažvengėm ir pasakėm, kad patys pasivešim. Žodžiu bando išdurt kiekvienam žingsnyje. Tikrai nereikia duot daugiau dolerio ir tai jau dosnumo viršūnė bus.

Dėl maisto jau rašiau: daug daržovių, ryžiai, daug prieskonių, viskas aštru Meniu dažniausiai yra pasirinkimas vegeterian/non vegeterian

Na, man irgi teko Indijoje apsilankyti. Viesejau 3 savaites ir beveik 2 is ju - konferencijoje, nerealiame viesbutyje Agroje.

Apsilankiau Delyje, Agroje, Jaipur ir keletame mazesniu miestu.

Su vegetarisku maistu tai problemu nera. Pati ne vegetare ir labai megstu mesa, bet man labai patiko vegetariskas maistas ten. Niekada negalvojau kad tiek skanaus galima pagaminti be zuvies ir mesos.

Delyje lankemes turguose, bet nezinau ar 'garsiuosiuose'. Tiesiog paklausem viesbutyje kur yra geri turgus, ten ir vaziavom. Nebeprisimenu kaip jie vadinosi.

Siaip Delyje yra bent 2 prekybos centrai, vienas pries kita pastatyti. Ten aisku, brangiau, bet ir kokybe pvz. drabuziu geresne. Labai fainu dalykeliu nuspipirkau. Ypac 2 super fainas medvilnines kurtas ir viena trumpa (kurta - tai tokia kaip suknele iki keliu su prakirptais sonais). Namie galiu pasiziureti kaip ta firma vadinasi, bet kokybe super. Ir gailiuosi kad daugiau nenusipirkau, nes labai grazios spalvos ir naturali medziaga.

Butinai isbandykit riksas!! Man super patiko jomis vazinetis. Ir derekites, derekites ir dar karta derekites. Praktiskai visur.
Mes is pradziu irgi kaip ponai su savo vairuotoju vazinejomes, bet Indija reikia pazinti ne per autobuso ar taksi langa. Viena karta vaziavome netgi paciu pigiausiu autobusu, kur turbut tik zemutine kasta vazinejasi. Be oro kondicionieriu, nelabai svarus, bet uztat ispudziai.

Mane vienam turguje netgi ant motociklo pavezinejo. Ir butinai paskambino savo panai (vietinis) ir praveze pro jos namus kad ji pamatytu kad jis europiete ant bagazniko uzsisodines veza

Kondicionieriai turetu buti visur. Reikia tureti ir plona megztuka, nes kartais nuo kondicionieriu net per salta. Ir saugokites persalimo ligu, nes is karscio iejus i salta patalpa gali greit sloga pasigauti.
Venk sijonu ir sortu nedengianciu kelius ir per daug iskirptu palaidiniu. Geriau kad rankoves dengtu pecius. Mano praktiskiausias apredas buvo salis - is nuo ikyriu zvilgsniu prisidengti, ir galva nuo karscio apsaugoti, ir prakaitui bei dulkems apsivalyti, o nakti kartais ir apsikloti (na, cia vieno vietinio namuose prireike, nes dekis buvo per siltas.) Tai reikejo tik subiniuka siek tiek pridengti, nes miegojom keliese viename kambaryje.

EOS, tavo nuotraukos ir pasakojimai tikrai labai idomus!!!
Ech, as ir vel labai noriu i Indija. Ir tikrai dar bent karta ten zadu apsilankyti.