Gyvenimui ir dangui - Gimdymo istorijos

Prabėgo devyni mėnesiai, kaip viena diena. Tik paskutinės dienos slinko jau sunkiau, vis bandant įsiklausyti į savo kūno signalus. Pagaliau, pagaliau atėjo birželio 5 diena. Kaip laukiu, dukryte, tavęs, kaip nerimauju, ..., taip kažko nerimauju. Na, bet veju blogas mintis šalin, neapleis Dievas. Nuvažiuojam pas gydytoją ir mano dideliam nusivylimui - jokių požymių, viskas "kietai uždaryta". Vėl važiuojam namo. Dabar laikas tarsi sustoja. Vis ne, ne ir ne. Išaušo birželio 9-oji. Visą rytą nejaučiu tavęs dukryte, negi dar miegi, kodėl nurimai... Skambinu gydytojai. Liepia kuo skubiau atvažiuoti. Iki Kauno klinikų 80 km, lekiam. Po valandos aš jau su daiktais klinikose. Paguldo, sakė, kad viena iš čia jau neišeisiu. Nerimas be reikalo, viskas gerai, tonai mažulės širdelės geri. Laukiam. Palatoje guli D., koks mažas pasaulis, ji irgi iš mano miesto. Jos dukrytė per daug skuba, o mano vėluoja. Laukiam abi. D. guli ir saugoja savo brangiausią turtelį, o aš laipioju laiptais iki 5-o aukšto, gal pagreitinsiu, gal prasidės. Greičiau, maldauju dukrute, kaip tavęs laukiu, o kaip laukia sesytė. Paskubėk. Iki pirmadienio vis seka mano mažylės būklę, viskas gerai. Pirmadienį pokalbis su gydytoja. Apžiūrėjusi pasako, kad 80 procentų, kad pagimdysiu pati, 20-kad bus komplikacijų. Nė sekundės neabejoju - sutinku su operacija, mažyle nerizikuosiu. Dar gydytoja paklausia, ar neprietaringa, nes ryt 13-a diena. Galim perkelti kitai dienai. Ne, aš tikiu, kad viskas bus gerai, jei delsiu, gal kas atsitiks. Grįžtu į palatą, šypsausi, bet vis tiek apsipilu ašaromis. Ech tas nerimas... bet mano ašaros greit nudžiūsta, palatos draugė D. verkia, ją operuoja irgi ryt - 9 val., mane - 11 val. Aišku, jos mažulei dar anksti, bet bandau ramint, gydytojai žino ką daro, viskas bus gerai. Laukiam ryto.
Atsikėliau anksti, susitvarkiau, laukiu namiškių.
Išveža mano kaimynę. Aš lieku laukt. Dievuli, kaip aš bijau. Ne dėl savęs, dėl tavęs, dukryte. Aš neištverčiau.... viskas viskas, veju šalin mintis. Na, ir mano laikas. Operacinėj. Drebu taip, kad atrodo visas stalas dreba. Dar yra dvi studentės (sutikau, kad dalyvautų operacijoje), jos žiūri tokiom rimtom akim, man dar baisiau. Bet kokie gydytojai šaunūs, taip sugeba užkalbėt mane, kad net nesupratau, kada man tą pilvą prapjovė, tik užgriuvo tarsi maišas smėlio ant pilvo, kažkas pūkštelėjo. Gydytojai aikteli. Girdžiu skaičiuoja viens, du, trys, keturi, penkiii. Kas, kas kas mano vaikui??? Virkštelė apsivijusi 5 kartus. O Dieve, koks balsas stiprus. D U K R U TE !!! Jau nebeatrenku kas, gydytojai, sesutės kažkas pasakoja, viskas gerai, stipri, storuliuke, gražutė mano mergytė. Padeda prie mano galvos, tu mažyte verki. Jėzau, viskas lekia, sukasi aplink, širdis apsalusi. Mudvi suglaudusios nosis, negaliu apkabint, bučiuoju, aš tave raminu, truputį suklūsti, bet vėl stipriai skardžiai užklyki. Ar dar gali būti kas nors malonesnio motinos ausims? Laiminga iki sąmonės netekimo...
Mane veža į intensyvios priežiūros palatą, štai namiškiai, bučiuoja, lydi, dukra išsigandusi klausia "mamyte, ko tu tokia balta?". Nieko, mažute, viskas gerai, viskas bus gerai, svarbu, Julytė jau su mumis. Mes laimingi.
Na, štai ir vėl mes su palatos kaimyne D. kartu. Ji miega. O aš negaliu miegot, taip jausmai manyje blaškosi, širdis daužosi, skrisčiau, atrodo, kad skrisčiau, jei iš laimės išaugtų sparnai... Prabunda kaimynė, susišypsom, ir vėl kartu. Ji irgi turi dukrytę, bet nematė, jai davė pilną nejautrą. Sesutė neleidžia kalbėt, liepia ilsėtis.
Gerai, su viskuo sutinkam, juk jau svarbiausia šiandien įvyko. O, kaip mes nieko nežinom...
Ateina gydytoja, ne, ne pas mane, pas mano kaimynę. Guliu, kojų nejaučiu, išeit tai negaliu, noriu-nenoriu, turiu klausyt. Kas čia darosi, koks auglys, kas kraujuoja, ką operuos??? Kaimynės mergytė reanimacijoje. Jeigu neateis vaikų gydytoja, tai bus ženklas, kad gerėja, jei ateis - bus blogiausia. O Dieve, užėmė kvapą, nežinau ką sakyt, žiūrim viena į kitą, akyse baimė, nerimas, bet yra viltis. Juk mažoji - Viltė.
Žiūriu į duris, bijau kiekvieno ateinančio. Kažkas ateina. Eina prie kaimynės. Dieve, apsaugok, užkimšk man ausis, nenoriu, aš nenoriu girdėt, nenoriu matyt,... "Jūsų dukrytė neišgyveno. Stiprybės". Noriu, kad prasivertų žemė, širdis sustos, ne plyš, sutrūks, man skauda. Ašaros byra skruostais, rauda atrodo uždusins. Kaimynė tyliai pašaukia. Atsisuku. Mes žiūrim viena į kitą ir tylim, tik ašaros kapsi ant pagalvių. Susikimbam rankom. Dieve, kodėl tu kartais būni toks dosnus? Tu man į rankas įdavei tokį turtą. Bet kodėl tu kartais būni toks žiaurus? Kodėl? Atsakymo nebus, žinau, kad nebus. Yra tik skausmas.
Tryliktą dieną atėjo dvi mergytės, lauktos, mylėtos, išsvajotos - viena gyvenimui, kita ... dangui.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis