Kaip ryžtis pirmajam vaikeliui

Sveikos, supermamos, noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir paklaust, gal yra daugiau besijaučiančių panašiai

Man jau 29 metai, bet tik dabar pradedam galvoti apie pirmą vaikutį. Kol buvau jaunesnė, kažkaip atrodė, kad viskas turi vykti savaime, kad nereikia nieko ypatingai planuot. Bet, su metais , kažkaip gauni daugiau įvairios informacijos, o su ja ir visokio nerimo daugiau atsiranda.

Tai va, kaip jau sakiau dar tik dabar pradedam galvot apie pirmą mažiuką, o mane kažkodėl kankina nerimas dėl to, ar mažiukas bus sveikas, juk aš jau nebe jaunuolė

Pasidalinkit savo patirtim! Ar aš čia vienintelė tokia bailiukė?

Sveika... kadangi as turejau nesivystanti nestuma, tai mano baimes isvis nerealios dabar. Kartu ir labai noriu, bet labai bijau, kad blogai nesibaigtu, kad vaikiukas sveikas butu, kad kad... as pilna visokiu abejoniu baimiu, bet kartu ir begalinio noro tureti : Aisku, turiu optimizmo, planuojam maziuka, bet ivairiausiu baimiu taip pat pilna...

Labukas, ar kalbėjai apie tai su kuo nors? Man kažkaip nedrąsu kam nors apie tai pasakot, nes draugės, kurios jau turi vaikų, yra tikros, kad viska bus tik gerai ir nėra ko baimintis. O tos, kuriosneturi vaikų, joms dar neaktualu ir neįdomu apie tai kalbėt. O taip norisi kam nors pasipasakot...
Gaila, kad pirmas kartas tau nebuvo sėkmingas, bet reikia tikėtis, kad antras bus tik sėkmingas!!

Na, as kalbuosi apie tai tik su man artimiausiais zmonemis - vyru, mama, sese ir pora geriausiu draugiu (joms neaktualu, bet tiesiog mane isklauso)... Aisku, daugiausia ziniu ir naudos bei optimizmo man suteikia SM... nes cia daug mergyciu su ivairiom problemom, laimingom liudnu istoriju pabaigom, be to, suzinai, ka galima padaryti, ko paklausti ginekologes ir t.t. Tiesiog matai, kad aplink tokiu kaip tu, kad turi kas isklausys, patars, pasidalins patirtim.

beje, o tu ko kokreciai baiminiesi?

gerai, kad turi supratingų draugių !!

Kadangi man jau 29 metai, o visi rekomenduoja pirmą vaiką pagimdyt iki 30 metų, tai didžiausia mano baimė yra įvairūs apsigimimai Jau pradėjau gert folio rūgštį, bet kžkokia paranoja užėjus ir nieko negaliu padaryt su savim Net gimdymo skausmas neatrodo toks baisus

O kaip tu jautiesi? Nenoriu pilt druskos ant žaizdos, bet, jei nori ir gali, papsakok kas tau pirmą kartą nepasisekė.

Pirmą vaiką gimdžiau 32 metų, tačiau jokių genetinių tyrimų man tada nesiūlė ir nerekomendavo. Jei labai bijai ir nėštumo metu nori apsidrausti ,gali užsirašyti mokamai genetikų konsultacijai.

klausyk, mism marpl, o ka tie genetikai pasako? ar tiksliai jie ten viska mato, at kokiu 50 proc tikslumu??

kaip tau buvo, ar pirmo metu niekas nebandė sakyt, kad vėlokai susiruošei vaikučius gimdyt? Ar pačiai nebuvo jokių baimių?

Sveikute
Manau tikrai nera ko bijoti , bet kokio amziaus planuojant vaikuti yra tokiu baimiu, bet del ju gi neatsisakoma buti tevais Galvok tik apie gera ir pati jausies gerai ir kiti bus laimingi

Apie genetinius tyrimus gali pasiskaityti čia: http://www.supermama...?showtopic=1232

Niekas nieko man nesakė, tik byloj buvo labai juokingas įrašas - pagyvenusi pirmkartė". Atvirai pasakius, perskaičius apstulbau, nes tada tikrai nesijaučiau sena, o ir dabar, beje, tokia nesijaučiu. Baimių yra visada ir visokių, tik nereikia joms pasiduoti. Nors....mano viena pažįstama, kuri atrodytų nepatenka į rizikos grupę (jai 28 metai) antrą vaikelį pagimdė su Dauno sindromu. Niekad negali žinoti, todėl (jei bijai) siūlau apsidraust.

rasiau toki ilga pasakojima ir nuluzo internetas... :

Ok, pakartosiu viska is naujo... mano istorija tokia, kad nestumas ejosi kaip ir gerai, gerai jauciausi, kartai pavemdavau, bet siaip viskas buvo ok Labai dziaugemes ir t.t. Ginekologas sake, kad viskas gerai. Na, man kazkaip vis norejosi, kad padarytu echo ir paziuretu, bet jis sake, kad viskas tvarkoj ir ziuresim tik kokia 16-17 savaite... Na, jis sako, jis zino... o as ir gerai jauciausi... Bet siaip kazkokia paranoja buvo man... Tai va, jau 14 savaite WC pastebejau kazkokiu rudu isskyru. Nieko bloga negalvojau, bet tiesiog pasiskambijau ginekologui del viso pikto, jis paprase, kad atvaziuociau, irgi del viso pikto.. Ir ka... ziuri echo ir mato... kad leliukas nustojes vystytis kazkur 10 savaite... Sekancia diena padare abrazija ir vsio... Man buvo labai slykstu, nes as esu abortu priese ir nesvarbu, kad tai buvo butina, kad jokio skausmo nejauciau... tiesiog jauciausi labai purvina ir slyksti pati sau... net ir dabar slykstu prisiminus... Aciu Dievui, mano gimda ir visa kita labai greitai atsistate, nes vaikstau pas ginekologe (kita nei per ) beveik kas 1-2 menesius. Esu sveika ir t.t. Na, buvo visokiu ciklo sutrikimu vasara, bet atradom, kad man truksta progesterono, taigi geriu Duphastona ir tikimes, kad jis mums pades...

Koknreciu priezasciu, kodel maziuskas nesvyste nezinau... niekas nieko netyre, o ir nebutu nieko istyre, nes jis 4 savaites buvo mano pilvely negyvas, tai jokie tyrimai nebutu dave tikslaus atsakymo.

Ir baisiausia man ne tai, kad mes praradom savo maziuka, o tai, kad 4 savaites as ji nesiojau negyva ir dziaugiausi savo ... net ir dabar susigraudinu prisiminus butent si fakta...

Tai va, tokia ta mano istorija. bet jau 8 menesiai po TO, ziuriu optimistiskai i viska, tikiuosi geriausio, nors ir pilna baimes, bet dar didesnis yra noras tureti :

Užuojauta, Amade. Manau, kad baimė ir nerimas tokiu atveju bus tik dar didesnis nei toms, kurios nerimauja teoriškai, tačiau bandyti būtinai verta, nes nebūtinai šį kartą nepasiseks. Svarbiausia, nenuleisti rankų, nes kas nebando, tas neturi. Reikės tik itin atidžiai save stebėti. Baimė dings tik tada, kai sėkmingai išnešiosi ir pagimdysi. Tai irgi labai atsakingas ir rizikingas darbas, nors kai kurie aiškina, kad nėštumas - ne liga. Visai kitaip tokie žmonės aiškintų, jeigu susidurtų patys su tokia situacija.

Na, matai, as SM dar liudnesniu istoriju nei savo skaicius... Bet aisku, man pakanka ir to, ka isgyvenau... Tikrai galvodavau, kad persileidimas tai labai retas atvejis, kai kazka sunkaus pakeli, ar siaip nesisaugai. Dabar jau man atrodo, kad sekmingas nestumas yra retas reiskinys... Aisku, mes planuojam : ir tikiu, kad pavyks... taciau pilna visokiu baimiu... Zinau, kad kai busiu spjausiu i visus darbus ir labiausiai galvosiu apie savo ... Taciau tik viena smulkmena - reikia pastoti...