Viskas prasidėjo nuo to, kad sutrikus inkstų veiklai man teko atsigulti į ligoninę. Prasidėjo ligoninės rutina: atsikėlimas 6 h, prausimasis, akušerės apžiūra, 8h pusryčiai, paskui laukimas gydytojo, kuris pasirodo apie 10h, lašinės iki 12h, pasprendimai kryžiažodžių iki 13h, tada pietūs. Po pietų laukimas vakarienės, kuri būna 17 h, 22h ėjimas maudytis, po to miegas. Ir taip kasdien. Būtų nuobodu, bet nuobodžiauti nėra kada, nes nuolat girdi "operos solistes", nuo kurių balso kinkos dreba.T.y. gimdyves, kurios kankinasi antrame aukšte, priešais mano langus. Kai tau jau už savaitės gimdyti, o tokių garsų prisiklausai, tai jausmai tikrai ne kokie kyla. Kojos dreba, širdis daužosi. Baisu. Ir taip dieną naktį. Taip išgulejusi keturias dienas jaučiausi tikrai nekaip. Norėjau kuo greičiau namo.
Taip beleidžiant laiką, prasidėjo kažkokie keisti skausmai. Paruošiamieji sarėmiai man jau buvo prasidėję prieš pussantros savaitės, pilvas taip pat tada nusileido. Buvau skaičiusi, kad nusileidus pilvui, po savaitės ar dviejų gimdymas. Tačiau daktaras apžiūrėjęs sakė, jog gimdysiu po savaitės, o gal net ir po dviejų. Tai į pilvo nusileidimą nekreipiau dėmesio. Maniau jog tai išsigalvojimas. Maža ko visi prirašo. Negali visais tikėti. Penktą dieną atsirado truputėlis gleivių su krauju, bet labai nedaug. Po dienos, šeštadienio vakarą ( 20h) gydytojas apžiūrėjo. Jokių ženklų, kad greit gimdysiu nebuvo. Kvailai pasijutusi nuėjau į savo palatą. Užmigau. Naktį atsibudau nuo verenčio skausmo. Bet jis greit praėjo ir užmigau.
Rytą pabudau šeštą valandą. Nemėgau rytais praustis po dušu, bet šįkart tai padariau, nes maudė pilvą kaip per mėnesines. Galvojau, jog nuo šilto vandens skausmas praeis ar bent sumažės. Bet mano viltys nepasiteisino. Vis dar pastoviai maudė. Grįžusi į palatą susitvarkiau, kažkodėl daiktus susidėjau į tašę. Tiesiog šiaip. Galbūt nuojauta, jog teks išeiti.
Skausmas vis kartojosi. Buvau jau po pusryčių. Pažiūrėjusi į laikrodį nusivyliau mano daktaras, po paros budėjimo išėjo namo, pas mane neužėjęs, o gal ir buvo, bet tuo metu manęs nebuvo palatoje Tikėjausi, kad kas nors ateis į palatą ir galėsiu pasiguosti savo skausmais. Bet Laukiau iki 10 valandos, niekas neatėjo. Visgi sekmadienis. Sumasčiau pasižiūrėti į laikrodį, kas kiek laiko kartojasi skausmai. Nustėrau pamačiusi, jog kas 7 minutes. Pasidarė baisu. Ką gi dabar daryti ?! Nėra nieko šalia. Mano daktaras katik išėjo namo... O Dieve! Dar niekad nesijaučiau tokia bejėgė, vieniša. Skambinu vyrui. O jis man sako eik pamiegok, juk daktaras sakė, kad dar negimdysi. Menka pagalba. Skambinu daktarui. Jis neatsiliepia. Išsigandau rimtai. Ką dabar daryti ?! Bandau spręsti kryžiažodį. Vis nervus apramins. Skambutis. Skambina mano daktaras: klausia kas nutiko, tai aš jam viską papasakojau. Negali manim patikėti. Liepė nusiraminti ir atsigaulti. Jis perskambino budinčiai gydytojai, kuri tuoj pat atlėkė pas mane. Po apžiūros girdžiu kaip ji telefonu šneka su mano gydytoju žinok rimtai, ji šiandien gimdys, kaklelis 3 cm atsidaręs Persigandau. Akušerė liepė susikrauti daiktus ir palaukti jos. Mano daiktai jau seniai sukrauti, tai likau laukti palatoje, kol mane išves į skerdyklą (gimdyklą), kur labia klykia moterys. Taigi iš ketvirto aukšto persikrausčiau į antrąjį siaubo aukštą.
Mane palydėjo į 10 palatą. Ten nusiraminau, pasijaučiau saugiai. Netrukus, pro duris įlėkė mano dakaras. Lengviau atsikvėpiau. Visą parą sunkiai dirbęs, jis atlėkė su gera nuotaika. Tai man padėjo pačiai pasijusti geriau. Jaučiausi gerose rankose. Gaila, tik kad vyras negalės dalyvauti gimdyme, nes kaip tyčia jis šiandien dirba, ir nebegali pasikeisti. Sužinojęs jog aš jau gimdykloje labai sutriko. Blogai jautėsi, jog negali būti šalia. Mus tada skyrė 100 km Mane guodė tai, jog sužinoję, kad gimdau iš Viniaus į Šiaulius atlekia brolis su žmona. Kadangi jie daktarai, jaučiausi rami ir laukiau jų. Belaukiant man 12 valandą prakirpo vandenis. Sarėmiai prasidėjo vis skausmingesni ir skausmingesni. Vandenys buvo žali, todėl man pastatė lašelinę su dviem fiziologinio vandens buteliukais.
Laikas bėgo nejučiomis, gal dėl to, kad turėjau užsiėmimą sekti vaiko širdelės dūžius. Išgirdusi keistenį garsą labai pergyvenau, nes galvojau, kad kas negerai, galvojau, kad vaikas dūsta. O daktarai sakė priešingai, jog viskas gerai, jog kūdykis laikosi puikiai. Nusiramindavau. Netgi nusnaudžiau pusvalanduką. Daktaras juokėsi ot gimdyvė, snaudžia sau ramiai ir gimdyt nesiruošia. Čia juokais, o šiaip tai patarė apilsėti ir pasiruošti stūmimui.
Sulašėjus vienam buteliui, suleido nošpos į veną. O tada ir prasidėjo linksmybės daktarams. Palatoje buvo trys daktarai, akušerė ir seselė, ir visi sunerimę mane prižiūrėjo. O sunerimti buvo ko, nes suleidus vaistų man pasidarė elergija ranka, į kurią leido vaistus sutino, ir pasidarė kaip pūslė. Jų praktikoje, bent jau man taip sakė, niekam dar nėra buvę, kad nuo nošpos - tokio nekalto vaisto, būtų elergija. Sulašinus antrą butelį lašine, suleido epidūrą. Leido pastovėti. Bet geriau jau būčiau gulėjusi, nes galva pradėjo suktis stovint ir vos nenualpau.Laimei buvo kam palaikyti mane už rankos.
Užėjus sarėmiams man skaudėjo šlaunis, o kelių sulenkt negalima. Skausmas juos pats norėjo lenkti. Jaučiausi beviltiškoje padėtyje. Šlaunų skausmas taip pat stebino visus, nes šiaip tai turėtų skaudėti pilvą
Valandos bėgo akimirksniu. Jau buvo ketvirta valanda popiet. Kad būtų linksmiau, man anekdotus pasakojo brolio žmona. Labai padėjo. O šlaunų skausmas vis stiprėjo. Daktarai laukė, kol man pradės skaudėti pilvo apačia, ir liaudiškai sakant kol norėsis kakoti. Tačiau tokių pojučių man nebuvo. Pusę penkių, kaklelis jau buvo pilnai atsidaręs, sarėmiai stiprūs, taigi daktaras nebelaukė kol man prasidės skaudėti pilvą, liepė gimdyti. Šis procesas netruko ilgai. Penktą valandą gimė gražuolė juodaplaukė mergytė, svėrė 3,4kg, 53 cm.
Kad mergytė - buvo siurprizas, nes ir bobutės ir daktarai sakė, kad bus berniukas. Išdykėlė virkštelė apgavo. Sunerimau velniava, dauguma drabužėlių melyni. Tačiau, kad mergytė džiaugiausi.
Dabar Deimante džiaugiamės jau lygiai antra savaitė. Nuostabi mergytė. Pati jaučiuosi puikiai, nieko neskauda, esu kupina jėgų. Tikriausiai dėl to, jog mano brangenybė labai rami. Snaudžia visa naktį (7 valandas). Nesikelia nei pavalgyti. Dieną taip pat miega, tačiau retsykiais pradžiugina visus savo dėmesingu žvalgymusi visur.
Esu girdėjusi, jog pagimdžiusioms moterims prasideda depresijos, arba mintys, jog niekada gyvenime daugiau neturėsiu vaikų. Man, bent jau kol kas, tokių minčių nekyla. Atvirkčiai. Norėčiau dabar vėl lauktis, tačiau reikia padaryt bent dviejų metų pertrauką, kol mano organizmas atsistatys. Reikia baigti sudijas, o jau tada planuoti antrą vaikelį sesytę arba broliuką. Visoms moterims norėčiau palinkėti tokios laimės, kokią dabar aš turiu. Esu be proto laiminga. Tikiuosi, jog aš miegu ir nepabusiu iš šito nuostabas sapno. Arba šis sapnas niekada nesibaigs
