Viskas prasidėjo,kai man buvo vos 18m.Graži draugystė su vaikinu,atrodė baigsis kaip pasakoje:su baltomis gulbių suknelėmis,vestuvių pokyliais bei gyvenimu ilgai ir laimingai,tačiau...
Taip kartais gyvenime nutinka,kad merginos,nors ir labai besisaugodamos-pastoja.Taip atsitiko ir man.Žinoma,šokas buvo...ir nemažas.Pirmoji mintis šovusi į galvą buvo-NENORIU JOKIO VAIKO! Juk prieš akis šmėžavo 12 klasė,suplanuota ateitis,o čia-še tau,kad nori.
Vaiko tėvui pranešimas apie mus aplankiusį gandrą laaaaabai nepatiko.Vieninteliai jo telefonu pasakyti žodžiai buvo"daryk kaip nori,man vaiko nereikia.Ate!"
Po tokių frazių nereikėjo nieko kito tikėtis,kaip tik ašarų,isterijų ir viso kito.Galbūt nebūtų buvę taip baisu,jei tuo metu nebūčiau buvusi viena(mama,senelis,močiutė mirę.Su tėvu nesišneku n metų).Būsena nepavydėtina.
Apsisprendimas buvo galutinis-ABORTAS.Kurį laiką palaukiau palankesnės progos tą padaryti kitame mieste.Visai nesinorėjo,kad apie mano"nuodėmes"sužinotų visas miestelis,kuriame gyvenau.Išlėkiau į sostinę su didžiausia viltimi,kad "susitvarkysiu".Vienoje įstaigoje,sėdėdama ir laukdama savo eilės mačiau daug jaunų panelių,atėjusių tuo pačiu reikalu kaip ir aš.Sulaukiau daktarės ir kartu su ja baisiausio savo gyvenime klausimo"kada buvo paskutinės mėnesinės?"Datą pasakiau.Nežinau kaip ir ką man tuo metu reikėjo galvoti,bet verdiktas buvo žiaurus:"mergaite,tau jau per vėlu ką nors daryti".Patikrinimas ultragarsu tą patvirtino-14 savaičių. Eilinis isterijos priepolis ir mintys "ką dabar reikės daryti".
Grįžau į savo namus.Turbūt mano pagalvė niekada nebuvo taip permirkusi nuo ašarų.
Pradėjau pratintis prie minties,kad tapsiu vieniša mama.Tik keli draugai žinojo apie mano situaciją.Bet artėjo laikas,kai ruošiausi pasisakyti klasės auklėtojai ir likusiems artimiems giminaičiams.Bet dar iki to laiko susipažinau su vienu jaunuoliu,kuriam irgi nieko nepasakiau,nors jis įtarė.Juk iš niekur nieko moteris rytais nebėga į tualetą dėl pykinimo
Gyniausi kvailu pasiteisinimu,jog man kazkokios bėdos su skrandžiu. Prisiminus tai juoką kelia 
Taigi...pykinimas,nenoras valgyti,alpimai mane lydėjo nuolat.Mano naujasis draugas,sužinojęs apie mano nėštumą,nenusisuko ir nutarė likti su manimi bei mane globoti...apsiemėatsakomybę už kito nesupratimą...
Mokykloje laikui bėgant visi sužinojo ir didžiai mano nuostabai nesmerkė,o palaikymo sulaukiautai tikrai nerealaus.
Daktaro apskaičiavimais gimdyti turėjau sausio 12 dieną.Tą 2004 metų sausio 12 dieną lauke siautėjo pūga,tad nusprendžiau:"kokio velnio man grūstis pas tą daktarą, jei nejaučiu jokių skausmų" Ir nėjau. Tačiau naktį kažkodėl pajutau nemalonų skausmelį (bet tik vieną). Nekreipiau dėmesio ir ryte su draugu nušuoliavom į polikliniką. Sausio 13-oji.Po daktaro apžiūros-atsidūriau akušeriniam skyriuje. Su Dievo palaiminimu žinoma,nes sužinojau,kad mano vaikelio kojinė pirmeiga.Iškart kilo natūralus klausimas:"ar man darys Cezarį?" Kito daktaro pareiškimas mane šokiravo:"Jei nori plėšytis,mes galim tau leisti,juk esi jauna-pagysi".
Na žinot,nesitikėjau,todėl pasakiau AČIŪ NE ir atsiguliau "po peiliu". Darė dalinę narkozę,tad mačiau savo mažylės atėjima į šį pasaulį.Kelios minutės ir aš jau ją mačiau
Pati nepajutau,kaip per skruostus nubėgo kelios ašaros.Po 6 dienų praleistų ligoninėje grįžom namo.Sunkiai atsigavinėjau,bet iškenčiau 
Na,o kai pastojau antrą kartą,gavau lengvą šoką(turbūt iš džiaugsmo),nes antrąjį nėštumą planavom.Prisipažinsiu kelis kartus buvau vėl pamąsčiusi apie nėštumo nutraukimą,tačiau kažkokių aukštesnių jėgų dėka vėl buvo vėlu(šįkart 16 savaičių).Pradėjom laukti to džiaugsmo ir tikėjomės sūnelio
.Vėl teko patirti pykinimus,negalėjimą pažiūrėti į maistą ir t.t..Ištvėriau 24 savaitę sužinojau,kad mano pilve vyriškiu nelabai kvepia,nors niekas negarantavo ir 100%-inės mergytės.Ilgainiui man pradėjo nerimą kelti ultragarso parodymai,kad vaisius labai mažas ir smulkus.Gavau siuntimą į Kauną(pati gyvenu Alytuje)dėl apsigimimų tikimybės.
O kaip ant širdies ramu pasidarė,kai nieko baisaus nerado,o ir tiksliai pasakė,kad šeima pagausės dar viena moteriške
Terminas gimdymui 2006 liepos 19 diena.Išsiaiškinau,kad galėsiu gimdyti pati,nes jokio pavojaus nėra. Mergytė maža-"slys lengvai"(gydytojos pasakymas).Tik va motiniška nuojauta sakė,kad tos liepos19 dienos nebesulauksiu.Ir neklydau...
Liepos 8 dieną,pabudau 8 val.ryto(kažkokia mistika).Iškart pajutau aštrius skausmus.Galvoaju,kad praeis,deja suklydau...sąrėmiai prasidėjo.Reguliariai kas 3-5 min.Raičiausi lovoj 2,5 valandos sukandus dantis,o vyras vis klausinėjo ar kviesti greitąją ar ne.Vis delsiau ir atsikalbinėjau,kol nuėjus į WC pamačiau kraują.Įdomu,kaip turėjo atrodyti iš šono,aki aš sėdėdama ant unitazo staugiau,kad krautų tašę ir kviestų greitukę.Namie sumaištis,greitosios nr.,kažkur pasimetęs atmintyje...skambučiai į informacijas.Valio!Padėjo!Greitoji jau pakeliui.Nespėjau visko iki galo susikrauti į tašiuką,nes iš skausmo negalėjau blaiviai mąstyti.Mobilusis"rėkia",kad išsikrauna,palieku namie ir sakau,kad pakrautų jį ir atneštų į ligoninę.Atsibučiavau su vyru ir išvažiavau.Atklausiau felčerės moralą už laukimą.Beje,lipant laiptais sutikau kaimyną,kuriam parodžiau vidurinį pirštą vien už tai,kad jis mandagiai paklausė"ar jau važiuoju gimdyti?"
Atsidūriau gimdyklos priėmime.Atėjusi daktarė patikrino mane ir pasakė,kad kaklelis jau 3cm atsivėręs,bet jai nerimą sukėlė žali vandenys.Nusprendė juos nuleisti ir vežti į Kauną.Galvojau tą akimirką daktarei galvą nusuksiu.Tik jos laimei,kad ji pastebėjo kortelėje įrašą apie turėtą mano galvos operaciją.
Be jokių kalbų buvau išsiųsta į Kauną.Tik dar prieš tai 15 min.teko per skausmus laukti,kol atsilaisvins nors viena laisva greitosios mašina.O tada,kai tokia atsirado,su vėjaliu,sirenom ir "mirgalkėm"nuskridom iš Alytaus į Kauną.Priėmime atkentėjau visas reikalingas procedūras ir tada jau pirmyn į gimdyklą!
Negaliu skųstis-visų rūpestingumas nustebino,nors man ne iki jo tada buvo,nes nuo skausmo jau žaliavo akyse.
Sulėkė visa daktarų brigada ir po neurologo konsultacijos buvo nuspręsta dar kartą daryti man pjūvį,nes nenorėjo rizikuoti mano bei lėlytės sveikata.
Greitai buvo suorganizuota operacija ir po 15 min.nuo to laiko,kai man suleido narkozę,jau mačiau savo gražuolytę
Visos operacijos metu,daktaras,kuris operavo,su manimi juokavo.Ir ko ti aš neprisikalusiau...gavau velnių,kad nebendrauju su tėvu,kažkokius anekdotus pasakojo.Kai pamačiau dukrytę-nesiklausiau nieko.Taip susigraudinau,kadiš jaudulio negalėjau net verkti.Manęs paklausė ar norėsiu ją paimti ant krūtinės.Čia ir klausimo tokio užduoti nereikėjo.3 kartus pakartojau TAIP TAIP TAIP Atidengė krūtinę ir laukiau,o mažės kaip nėra,taip nėra.Kelias akimirkas pasijutau kaip kokiam erotiniam filme,chi chi
Kai anestezeologė priminė seselei apie kūdikį,tada staigiai sulaukiau dukros ant krūtinės.Nerealiai maža ir lengva(2600g ir 48cm),bet balsą turėjom kaip didelės,dar iki šiol taip garsiai"dūdas" paleidžiam
Operacija pavyko.Po jos sužinojau,kad jei būčiau nepajutus sąrėmių bent dar savaitę,pasėkmės būtų buvusios tragiškos tiek man,tiek dukrai.Taigi gerai,kad Eigilė į pasaulį pasibeldė 39 sav.Dabar su vyru džiaugiamės dviem džiaugsmais
P.S.Nepaminėjau dar vieno įdomaus fakto.Abu kartus pastojau po netekčių.
Pirmą kartą praėjus mėnesiui po močiutės laidotuvių.
Antrą kartą praėjus mėnesiui po vyro brolio mirties.
Sakau gal man čia tie angelai sumąstė padaryti dovaną,kad nelikčiau viena šiam pasaulyje...nežinau,bet dažnai apie tai susimąstau...
