Tunise

Skaitant negali atsitraukti, nuostabiai rasote tik del neramumu - as itariu, kad nera ramu, nors Lt spausdoje pranesimu nera..
Laukiu tolesnio pasakojimo

Ačiū už pagyrimą, ech kad taip dabar mano lietuvių kalbos mokytoja jį išgirstų, jaučiu nepatikėtų kad kažkam patinka . Ji mane dėl mano rašinių visada kritikuodavo, o už atviresnius, nuoširdesnius neatitinkančius tobulo moksleivio mąstymo būdavo ir viešų pažeminimų

Važiuojame į Bardo muziejų.

Vartai pusiau atidaryti, jaučiasi kad saugumas labai sustiprintas, o didžiuliai ginklai manęs kažkaip nebelabai jau ir stebina, baigiu šiandieną prie jų jau priprasti. Nežinau kodėl bet nesaugiai aš nesijaučiu. Kažkaip manau kad sviedinys du kartus į tą pačią duobę neįkris.

Prie įėjimo pasitinka atminimo lenta kovo 18 žuvusiems turistams.

Mintyse sukalbu maldelę už mirusiuosius, nesu giliai tikinti, bet gyvenime yra momentų kai religija padeda.
Prie kitos sienos visų piliečių žuvusių valstybių vėliavos. O prie mūsų jau prieina prekeivis kažkokius blizgučius siūlo, bet jais susidomi tik rusės. Ne tas laikas, ne ta vieta.

Muziejuje už fotografavimą (kas nori) susimokame po 1 dinarą, bilietai į ekskursijos kainą jau įskaičiuoti. Gidas pasakoja apie mozaikas, kad jas pervežant yra galimybė sugadinti, nebesurinkti pirmykščio vaizdo, kad mozaikos daug pasako istorijos, o man prieš akis šie laiptai kai mačiau internete. http://www.15min.lt/...likai-57-492294

Paskui įdomus pasakojimas, nuostabūs meno kūriniai atitraukia liūdnas mintis.




Vienoje salėje darbuotojai vyrukai mane kviečia kažką nori man parodyti. Velniškai smalsu, ką jau ten man parodys, bet vidinis balsas stabdo: o gal pasipinigauti už ekskliuzivines vietas nuspręndė( šito dar kaip ir negaila, jei tikrai kažkas super) ar berodant gražiausius kūrinius lyg netyčia mano lašiniokus apčiupinėti sumąstė. Taip pasvarsčius nuėjau į kitą pusę, taip ir nesužinojus ką ten taip norėjo parodyti. O gal tikrai kažką gražaus norėjo parodyti, bet aš anksčiau laiko negerai pagalvojau, dabar to nebesužinosiu.

Pro muziejaus langą matosi parlamento pastatas, į kurį teroristai planavo pakliūti.

Bet nepavykus pasiekti parlamento šioje salėje užpuolė taikius turistus.







Vaizdas ir jausmas sukrečiantis

Tik dar vieną grupę turistų susitikome ir kelis pavienius turistus, o šitoks muziejus. Aišku laiko viskam apžiūrėti neužteko, savarankiškai daugiau galėtum skirti laiko, bet mažiau sužinotum. Nesigailiu kad vykau su grupe, o ne savarankiškai. Gal kitą kartą, jei gyvenčiau Hamamete, vykčiau savarankiškai vien tik į sostinę. Oi kiek daug tų jei...
Tuščia aikštelė, vos pora autobusų ir keli automobiliai.

Tai buvo paskutinis lankomas objektas. Paskui visą kelią iki Suso be sustojimo važiavome. Tiksliau apsaugos postuose kartais tikrindavo, bet tik pora kartų. O tų postų kuo arčiau kurortinės zonos, tuo daugiau, ir žmonės juose rimtai dirba, ne šiaip bimbinėja. Taigi net ir esant sudėtingai situacijai gidai turistų negąsdina, arabai sugeba išsisukti nuo nepageidaujamų klausimų. Kaip pavyzdį pateiksiu mūsų pokalbį kuomet kalbėjomies pro tuos postus važiuojant
Aš - Kas atsitiko, kodėl tiek daug apsaugos postų?
Gidas -Nieko, čia visada taip, po Bardo įvykių sustiprintas saugumas. Va prie sekančios sankryžos vėl bus postas (ten vos ne prie kiekvienos sankryžos buvo postai).
Aš -Bet aš pro čia kasdieną važinėju, ir niekada taip nėra buvę, kad šitiek daug būtų.
Gidas- Aš pro čia dažniau važinėju.

Dar prieš vakarienę jau buvome viešbutyje. Mūsų laukė papuoštas kambarys. Dabar jau atkreipiau dėmesį kokios gėlytės naudojamos puošybai.

Turguje mačiau rožių žiedlapius pardavinėjamus maišais. Galvojau, na kam juos naudoja, gal viešbučiai puošybai perka, ar šventėms kokioms. Gidą ši versija labai prajuokino pasirodo žmonės perka šiuos žiedlapius, juos distiliuoja- ant paviršiaus būna truputį kvapnaus aliejaus, jį nuima( aišku jį naudoja) ir likusįjį rožių vandenį naudoja gydymo tikslais. Gal pusė ligų gydo tuo rožių vandeniu.

Tikrai vaizdas labai nejaukus. Ačiū už pasakojimą.

Dešimtoji diena
Jau važiuojant į Mahdią apžiūrinėjome kurioje stotelėje vertėtų išlipti, kur kokia metčetė matosi.
Metro stotyje perku bilietus į Sayada, iš karto ir lankstinuką po nosimi kišu su pažymėtu miesteliu
Iš vakaro buvau internete nužiūrėjusi kad išlipus jei eisi tiesiai prieisi jūrą. Nagi noriu aš tą jūrą išvysti, ne tik turistinius papludimius, o tikrą neiščiustintą. Tik bėda ta, kad kelio visiškai tiesiai nėra.
Čia kažkas panašaus į centrą

Einame tokia didesne gatvele, žioplinėjame, užsukame į mažytę parduotuvėlę, nusiperkame ledų, kaina visai nebloga, o ledai labai gardūs, su pistacijomis mamai ir su karamele man. Ten kur įdedami mieste būna parduodami man šiaip sau, ne pačios geriausios kokybės, panašūs ir mūsų viešbutyje buvo, o šie skanesni. Paskui tokių pat pirkdavau ir kioskeliuose. Tik Suse panaši kaina, o va Port El-Kantaoui brangiau apie 3 kartus


Tai toje parduotuvytėje mus užtiko trys mergytės, gal kokių 10 metų. Kaip joms įdomu buvo, paskui jos mums iš paskos ėjo čiauškėdamos prancūziškai. Tik kad mes prancūziškai tai nemokame Viena truputį už kitas stambesnė vis pribėga priešais ir pasisveikina prancūziškai. Kai arabiškai atsakome kiek joms džiaugsmo ir juoko. O iš prieko pradėjo eiti keli berniukai, tai visą kelią gręžiojosi, paskui tų berniukų beveik iš kiekvieno kiemo padaugėdavo. Pasijutome vos ne žvaigždės Bet žiūrime kad kelias tai jau nebetiesiai veda, o pasisuko, o tiesiai eiti visiški kokie tai šunkiemiai. O ir jūra kažkaip tai nekvepia, apsisukome gręžti tuo nuliūdindamos mūsų jaunąjį eskortą Grįžtame atgal, tik kai atsirado galimybė kita gatvele, nes tomis pačiomis juk neįdomu vaikštinėti
Dabar mama veda iki jūros, bet pagal jos vedimą tai gįžtame atgal iki to centriuko ir jau beveik iki bėgių baigiame prieti bet mama sako kad va čia jau tuoj jūra bus Paskui pasidavė, leido jau man vesti Kaip ir kur nuvedžiau čia jau kita kalba, bet svarbiausia kad sugebėjau parvesti atgal
Prieiname iki miesto muncipaliteto, čia jau tikrasis centras

O netoliese dar randame ir žemėlapį
Tik problema ta, kad gaunasi kaip mokykloje sakydavo: Žiūri knygon- mato špygą


Na o šis jau kaip ir suprantamesnis, bet realybėj man kaip kaip tai ne viskas atrodė atitinka

Na reikia eiti tiesiai iki metčetes, ir už jos truputį pasukti į dešnę ir toliau vėl tiesiai. Viskas labai paprasta
Bet matyt kažkada ne vietoje pasukome į dešnę, nes vis keliai pasibaigdavo, tai ir vėl į dešnę sukame, mes padorios moterys į kairę negi suksime
Ramu ramu, žmonių beveik nesusitinkame, grynai po gyvenamąjį rajoną vaikštinėjame. Vieni gyvena paprasčiau, toliau einant net ir labai prabangių namų kvartalai. Tokiuose ir aš su mielu noru pagyvenčiau


Vien tik auksas valdo mus


Jau ir gyvenamieji namai baigiasi, nusifotografuoju gatvės pavadinimą, kad žinočiau kur nubludijusi buvau, grįžusi vieną kart bandžiau atrasti, bet taip ir neatradau kur toji gatvė tiksliai

Prasideda alyvmedžių giraitės su kaktusų tvorelėmis.

Pirmą kartą pamačiau žydintį alijošių. Na bent jau mes taip nuspręndėme kad čia alijošius

Taip ramiai bevaikštinėjant girdime kažkas tynkšt-tynkšt atšoliuoja. Žiūrim- ogi jaunas labai gražus vaikinukas ant rudo arklio. Na vos ne princas ant žirgo. O vaikinas tik arkliuką su vytine per šonus tik ragina kad greičiau šoliuotų. Na žinokit vaizdas tai labai įspūdingas, na visiškai nesitiki kažkur alyvmedžių laukuose susitikti vietinį džigitą O mama bijo arklių, pamačiusi tik šast į šalikelę, o ten kaktusiais apsodinta... na paskui laupė spygliukus.
Ir taip kelis kartus vaikinas ratus suko, arkliukas paskui jau pavargo, nebešiuoliavo . O mes su skrybelėmis, veidų nesimato, o taip jam rūpi pažiūrėti kas čia vaikštinėja, ir labai noris pačiam pasirodyti

Žiūriu yra ir kaktusų su vaisiais. Kai buvau Maltoje man sutikti rusai ten gyvenantys ir dirbantys sakė:- Jei buvai Maltoje ir neparagavai kaktuso, reiškia tu nebuvai Maltoje. Tąsyk pasigėdijau nusiskinti vaisių, o šįkart išdrysau.

Tik truputį nepasisekė, spyglį į liežuvį įsivariau, oi kaip nemalonu ilgokai buvo. O vaisius tai nelabai man pasirodė, matyt ne sezonas, gal pernykštį pačiupau, nes tokį tamsiai violetinį nuraškiau.

O čia mes nuspręndėme kad šuliniai laistymui, dar veikiantys ir dabar.



Papildyta:
Pakankamai daug pamatėme, grįžtame atgal. Pakeliui žiūrime mums kelias visas užimtas: stovi diedukas su kažkokiu motoroleriu ir mūsų jau matytas džigitas, o arkliukas jau taip pastatytas kad niekaip nepraeisi, o šalikelėje vien kaktusai. Prie pat priėjau, o jie kalba labai įsijautę, mūsų net "nemato". Nori nenori reikėjo paprašyti kad pasitrauktų. Matosi labai norėtų pabendrauti, jau taip smalsu, bet mes ramiai tik praėjome pro šalį, nors oi kaip norėjau nufotografuoti, bet iš principo susilaikiau Grįžtame atgal į metro stotį, stengiamies labai nenuklysti, bet nebe tomis pačiomis gatvytėmis, eiti labiau tiesiai, ir šiek tiek į kairę pasukti


Ir žinokit radom ir stotį, niekur per daug nenublūdidamos. Aišku galėjau pasakoti kad mes važiavom tik pasivaikščioti ir neužsiminti kad iš tiesų jūrą norėjome prieiti, bet sakau rašysiu taip kaip buvo, gal ką padrąsins nebijoti išvykti toliau turistinės zonos, net ir nelabai gerai besiorentuojančios "blondinės" nepražuvo, o tik įdomesnių įspūdžių turėjom.

Vienuoliktoji diena
Jau įpusėjo antra atostogų savaitė o mes dar nebuvome Port El Kantau. Taigi vykstame į jį. Su metro iki Suso( 1 dinaras) o paskui galvojau taksi pasigauti. Bet mes greičiau autobusų stotelę priėjome nei tuščią taksi pamatėme. Sėdame į geltoną aštuonvietį (gal luažu jis vadinasi ) mikroautobusiuką. Išleidžia prie marinos ir už kelionę sumokame po 1 dinarą
Gražus turistų rezervatas

Ten toliau einant šia gatve vien viešbučiai, priėjimo laisvo prie jūros taip ir neužtikome



Patinka tai, kad čia prekeiviai nėra įžūlūs ar labai įkyrūs, bet kainos tai kosmosas O ir vyraujanti kalba jau vokiečių.Ai, mus irgi dažnai vokietėmis palaikydavo, pagalvojom ir nuspręndėm -geriau nei rusėmis, bet turguje tai jau vokiškai vengdavome kalbėti, pirmiau rusiškai, kad kaina nebūtų per daug užlenkta



Šokantis fontanas, sako su šviesomis nuo 20 val. O dieną tai tik pagal muziką. Žmonių dar mažai buvo, taip ramu, gera ir šiek tiek vėsiau, nes diena jau karštoka pasitaikė. Prie jūros vatrytis pats tas, bet keliauti man jau pavėsiuko norisi ieškotis.



Atgal jau galvojom teks grįžti taksi, galvojom na kurgi mes dabar rasim tuos geltonus mikriukus, bet išėję į gatvę žiūrime- ogi vienas stovi Na mes greitai greitai kad tik neišvažiuotų, o pasirodo pirmosios Bet daugiau ir nelaukė, dar pakeliui kelis žmones paimė. Į priekį tai laukė kol pilnas ekipažas susidarys, tai mums pasisekė būti tomis paskutinėmis
Kadangi greit prasisukome tai Suse dar ir į turgų užsukome. Mama jau du rankinukus nusipirko, o aš jau prieš išvažiuodama turėjau tikslą rankinę nusipirkti. Jau geriau ir tikrai naudingiau nei beverčiai suvienyrai. Visa laimė kad jau žinojau orentacinę kainą, nes ten kainos tai iš mėnulio ištrauktos. Mama už lamos( avies, minkštą) odinę labai didelę rankinę sumokėjo 90 dinarų, viduje irgi oda. O kitą už 65 dinarus irgi lamos su viduje oda(ne pamušalas) šiek tiek mažesnę nusipirko. Labai daug rankinių, bet aš norėjau kokybiškesnės. Kieta oda- kupranugario, ji pigesnė. Pirmiausia žiūriu į vidų, pačios prasčiausios viduje net ne pamušalas, o išviso kažkokia spalvota marlė, tokia būna kai parduotuvėje rankinę perki ir į ją įdeda tą rankinuką . Nemoku papasakoti, bet manau supratote O tokių dauguma. Geresnių dar paieškoti reikia. Arba iš karto sakai kad nori kad ir viduje būtų oda. Taip mažiau šansų kad nusipirksi odinę rankinę su neodinėmis detalėmis. Mėgsta ten jie tai rankenas dermantino, tai apačioje apvadėlius, tai dar kokias detales ne natūralios odos pridėti. Šiaip ne taip nusipirkau aš tą odinę rankinę, viduje irgi oda, kažkur už 82 dinarus. Iš pradžių rodė kainą virš 400, o paskui tipo nuleidžia per pusę. Išprotėjusiu išvadinau ir jau galvojau nė nepradėsiu aš čia su juo derėtis, nes tikrai nesamones čiulba. Bet kai pamatė kad rimtai išeinu pradėjo normalesne kaina kalbėti. Bet faktiškai visus pinigus išleidau, tik truputį smulkių beliko
Na jei jau pradėjau apie pirkinius ir kainas tai paminėsiu kokiomis kainomis dar ką pirkom. Mama anūkei piniginę nupirko, gerai nepamenu, bet gal 30 dinarų mokėjo. Tai paskui oro uoste parduotuvėje matėm tokią pat už 25 Ir be jokio derybų vargo O ten dar kiek derėtasi ir vis vien ne tą įdėjes buvo, tai paskui vėl ėjo ieškoti ir savos piniginės išsireikalauti.

O aš tai prie rankinės piniginę nusipirkau, kupranugario odos už 12 dinarų. Tik vienas minusas pasirodo kortelės gulsčiai netelpa, tenka stačiai dėti Na neapžiūrėjau. Dar pirkau tokius tik baltus ale conversus už 18, o trumpučius už 20 dinarų. Oro uoste tokie 25. Bet pigios prekės kol nepereinate į antrą aukštą, toje salėje kur bagažą priduodate. Toliau kainos kyla ir tokių neoriginalių prekių nėra.
Papildyta:
Va tokie, kažkaip užmiršau įdėti

Skaitau ir galvoju......oi kaip kiekvienam vis kitaip nutinka ........Mes va tikką gryžome iš TUNISO.Viena diena tai mums buvo nelabai smagi-patyrėme baimės nemažai. Tik ačiū Dievuliui "nusileido angelas iš dangaus" ir mus išgelbėjo.

Lauksim Jūsų Maryte47 pasakojimo. O nuotraukas kaip įkelti čia parašyta http://www.supermama...howtopic=523526
Aš tai pirma įkeliu http://radikal.ru/ o paskui čia įkeliu nuorodą, kad vaizdas iš karto matyųsi per IMG
Papildyta:
Beje buvo ir mums nelabai malonus susitikimas, bet viskas baigėsi gerai. Bet jau net garsiai pasakiau: kad visa laimė kad netoliese policijos komisariatas.

Sugrįžę į viešbutį puolėme žiūrėti na kur toji jūra turėjo būti. Supratome kad eilinį kartą nuklydome, tik kur tiksliai nė pasakyti negalėčiau Antrą kartą tos pačios vietos gal ir nebesurasčiau Bet nieko, mes rankų nenuleidžiame, žemėlapyje ieškau miestelio, be abejo ne turistinio, kuris būtų labai labai arti jūros, kad garantuotai ją rastume. Ir radome -Lamta
Jau ir viešbutyje gyvenimas pagerėjo, atvyko danų grupelė ir vokietės: motina su dukra. Tai su jomis ir susibendravome, vakarais vis smagiau, pasipasakojame kur dienomis buvome ir draugiškai pakeiksnojame kad viskas prancūziškai Po poros dienų dar ir jauna mama su sūnumi ir dvi pagyvenę rusės atvyko. Jaunai rusei tai problemų dėl kalbos nebuvo, laisvai angliškai kalba, bet tų pagyvenusių moteriškių tai man nuoširdžiai gaila liko. Apart rusų kalbos jos jokios kitos nemoka, gerai tai kad jų turizmo agentas iki viešbučio palydėjo, užsiregistruoti padėjo, ne taip kaip mūsiškiai paleido vienus. Kai per pusryčius paklausė ką gers, kavos ar arbatos, jos nė to nesuprato, viena iš viso nuo stalo nuėjo, o kita pagalvojus suprato, kava juk taip ir rusiškai, tai jos ir užsisakė.

Dvylikta diena

Jau kaip "Tėve mūsų" keliamies-rytinės procedūros- pusryčiai- metro stotis. Perku bilietus į Lamtą, vėl neparduoda, mano kad ne taip suprato Už manęs vaikinukas irgi perka į Lamtą, na taip aš irgi taip pat tariu. Vis tik nusiperku į vieną pusę, dar nežinome kur toliau, ar atgal, ar dar kur pavažiuosime.
Lamta, vos pora sankryžų ir mes jau matome išsvajotąją jūrą

Na geras, dumblo mažiau nei mūsų viešbučio papludimyje, čia statybinių atliekų priversta, bet tai manęs jau nebegąsdina. Kaip Tunise tai visai normalu

O čia mano viešbučio paludimys. Jau kelios dienos kaip dumblą vežė, tai jau palyginus nebedaug jo.

Nustebino kad tokiame miestelyje prie jūros infrastruktūrą atrandame. Šito tikrai nesitikėjau Labai gražūs suoliukai, gaila kad neturiu nuotraukos be žmonių su jais


Karšta, pamatome šalia kavinę, mums iš karto mintis-ledai. Nueiname, pasirodo neturi ledų Bet turi kavos ir arbatos Na mums tinka. Mama kavos, aš arbatos. Leidžiame pagal jo skonį parinkti. čia meniu jau tik arabiškai, bet kainos tai labai normalios. Už abi nė 3 dinarų nesumokame.
Nustebino kad iš lauko atrodanti labai paprasta kavinukė, plastmasiniais baldais, viduje turi kavos aparatą ir ne bet kokį, plazminį didžiulį televizorių.

Labai skani tunisietiška arbata, o kava mama sakė kad superinė. Aš kavos negeriu, pieno irgi bet šįkart net ir aš paragavau nors abu mano nemėgiami produktai buvo. Net man geras daiktas pasirodė Ir vaizdas į jūrą, nuostabu. Jaučiu atostogų nuotaiką, taip gera, ramu, toliau matosi kaip dirba keli žvejai.

Atsigėrę mes dar prie jūros nueiname, čia jau žvejų teritorija







Papildyta:
Einame palei aukštą tvorą, ir tik perėję į kitą gatvės pusę pamatome kad kapines praėjome. Grįžtame atgal, mes kiekvienoje šalyje nepraleidžiame pažioplinėti kapinėse. Čia kai su mama, su vyru niekada, jam tai nesuprantama

Netoliese pamatome metčetę, kad greičiau prieitume einame per kažkokias statybas.

Ir gerai kad pro jas ėjome, jei iš kito krašto būtume priėję nebūtume radę medinos/rabato, na net nežinau ką mes ten radome, bet buvo visai įdomu O gal ten skaitosi restauracija kokia vyko, ką aš žinau
Čia parašyta kas tai, gal kas išvers

Ir čia visokių popieriukų, bet man jie visiškai nieko nesako




Čia atrandame patį maloniausią atradimą, nemokamą viešąjį tuoletą, viename tokių įėjimų, ir dar pakankamai tvarkingą Juokas juokais, bet miesteliuose atrasti viešąjį touletą ne kavinėse ar didesnėje metro stotyje mums nepavyko.


O išėjus gali prisėsti ant panašaus kaip papludimyje suoliuko. Man jie labai gražūs


miestelio gatvelėje


Papildyta:
Prieiname labai gražią kepyklėlę, jau iš lauko išskirtinio interjero tokio šiuolaikiškas, labai tvarkingo. Be abejo užsukame, jau greit namo, galima ir lauktuvėmis pradėti rūpintis. O geriausios lauktuvės vaikams, nesvarbu kokio jie amžiaus yra vietiniai saldumynai. Kažkaip visada stengiuosi kokių sausainių iš vietinių kepyklėlių nupirkti, visada pasiteisina. O dar ir profesinis smalsumas, nors jau keliolika metų dirbu visai kitoje srityje, bet smalsu, įdomu kas ir kaip
Mus pasitinka jaunutė, labai graži pardavėja.

Susipažįstame,išsirenkame sausainiukus tokius gražius kažkas panašaus į florentinus, bet minkštesni, perlenkti ir dar kiekvienas į popierinę formytę įdėtas(kaip keksiukų), pasiūlo paragauti -pasakiško skonio, nesitikėjau kad jie tokie gali būti.
Bet kažkaip jų ir nenufotografavau, ir dar tų kur nuotraukoje kairėje su popierinėmis formitėmis pirkau. Irgi labai skanūs.

Dar kažkiek visų kalbų miksu beplepant, besifotografuojant, mano skrybelaitę bežiūrinėjant ir besimatuojant na toji mano skrybelė visų dėmesį labai atkreipė, pasiūlo užsukti į vidų, pažiūrėti jos mama ten dirba, ir sesuo.

Viskas super tvarkinga, įranga šiuolaikiška, kepama nedideliais kiekiais todėl viskas super šviežia.

Mus dar pavaišina drugelio formos keksiukais. O aš tai visiškai nieko neturiu ką galėčiau padovanoti Kažkaip jau viskas išdalinta, su savimi nieko nepasiimta. Visada kai vykstu į keliones pasiimu mažų niekučių(kai vaikai tvarkosi ir gerus bet nebereikalingus daikčiukus ruošiasi išmesti susirenku), prie rankinės kokį žaisliuką prisegu, gal lėktuve ar šiaip kelionėje kokį labai mielą ar liūdną vaikutį sutiksiu. Ir lietuviškų saldainių pasiimu- gera valiuta, ypač jei kas ką gera mums padaro, ar pavaišina. O šįkart lyg tyčia na nieko neturiu, o taip norėtųsi
Labai širdingai atsisveikiname. Po tokių susitikimų labai malonu ant dūšios būna.
Jei būčiau tik vieną savaitę Tunise atostogavusi ir mačiusi tik kurortinę dalį man ši šalis nebūtų patikusi, o dabar matau koks jis įvairus. O juk nė iš autobuso pirmą dieną nenorėjau išlipti. O dabar neatmetu galimybės kad dar kada ten nuvyksiu

Vaikštinėjame toliau.


Palaikome vietinę ekonomiką, nusiperkame datulių


O čia ekonomikos nepalaikome


Dar nusiperkame pilstomų kvepalų. Už buteliuką sumoku 3 dinarus. Spiritiniai kvepalai man nieko gero kitą kartą nebepirkčiau. Nors tuo metu atrodė kad geras daiktas
Taip vaikštinėjant prieiname ir kitą miestelį- Sayada. Tą patį, kuriame jūros neradau


Šįkart jūra ranka pasiekiama, žvejų uostas. Panašu kad sutrikdėme visą darbą Vos ne kiekvienas jaučia pareigą pasisveikinti Žiūrėti- žiūri, bet nieks nesikabinėja, kažkaip gerai, laisvai jaučiuosi.


Atviras švyturys, jei būčiau išdrįsusi iki jo nueiti tai ir vaizdą iš aukštai būčiau pamačiusi. Pabandžiau eiti, ir persigalvojau, dar koją išsisuksiu




Papildyta:
Dabar supratau kam reikalingi šie vazonėliai su skylėmis. Jų gausybę esu mačiusi kitame miestelyje




O čia jau dideli laivai, tik kad mes juos iš užpakalinės dalies matome

Netoliese vyriokai kažką kasa, rankos ant kastuvų- tipo dirba, o galvos kaip pelėdos sukasi ten kur mes einame

Grįžtame į viešbutį.