Kadangi kelias dienas prieš gimdymą dėl prasidėjusio kraujavimo praleidau ligoninėje, tai nereikėjo niekur važiuoti, o tik nusileisti keliais aukštais žemiau į gimdyklą. Atvažiavo tėtis, kurį išvakarėse perpūtė pavasariniai vėjai ir abu iš lėto sliūkinom koridoriais - aš su sąrėmiais, o jis susukta nugara. Apsivilkau ligoninės naktinius ir chalatą ir gimdykloje įsitaisėm laukimui. Kaklelis nuo vakar vakaro 1,5 cm iki ryto buvo atsivėręs iki 4 cm, tad akušerė pradžiugino kad iki 15 h jau greičiausiai džiaugsimės savo naujuoju šeimos nariu. Sąrėmiai dažnėjo, bet buvo pakenčiami vaikštant, tėtis tuo tarpu sėdėjo kampe ant kėdės negalėdamas pasijudinti dėl savo nugaros. Juokėmės, kad šiandien gimdom abu. Po kelių valandų atėjo gydytoja, paguldė apžiūrai - vis dar tie patys 4 cm. Trumpam išėjo, o aš prisnūdau ant gimdymo stalo. Grįžusi ji man ir sako - tokia jūs ir gimdyvė, jei miegat, leisim skatinamuosius
Buvau prieš juos nusiteikusi, bet tik ašaros susikaupė akyse ir nieko nebegalėjau atsakyti - jei reikia, tai reikia... MB dar bandė perklausti, ar tikrai to reikia, nes paskutinius nėštumo mėnesius aš vis primindavau jam, kad paatstovautų mane, jei matys, kad pati nepajėgiu - atsakymas buvo tas pats. Ką gi, prijungė lašinę, pradėjo lašinti ir paliko mus vienus.Po kurio laiko taip užsimaniau į WC, kad rodės pūslė plyš, o kaip tyčia niekas vis neateina. MB susirietęs išsliūkino į koridorių, kuris buvo tuščias, nes tądien buvo kaip niekad daug gimdyvių ir visas personalas buvo sulindęs į gimdyklas. Laukiam laukiam, o man jau akyse žalia, vėl siunčiu MB surast ką nors, kas mane išlaisvintų nuo šitų kančių - net sąrėmiai nebebuvo tokie skaudūs, kaip norėjau sysiot. Jis grįžo su gerom naujienom, kad tuoj tuoj akušerė ateis. Tas tuoj užsitęsė dar 15 min. ir galiausiai kateterio pagalba buvau išvaduota nuo tos tokios žemiškos kančios. Beliko tik sąrėmiai...
O jie vis dažnėjo ir darėsi skausmingesni, tad paprašiau kokių nors nuskausminamųjų - nors ir buvau pasiryžusi gimdyti be epidūro. Atėjo kita gydytoja (ir gerai, nes pirmoji man visai nepatiko - nesutapo biolaukai, sakykim taip), patikrino kaklelį ir sako - vaikeli, jau per vėlu epidūrui, atsidarymas 8 cm, dar porą valandėlių ir būsite mama. Aš žvilgt į laikrodį, taigi jau 15 h, sakau jau turėjau būti mama pagal ankstesnes prognozes
Atjungia lašinę, nebeklauso kūdikio tonų ir leidžia šokinėti ant kamuolio. Pastebėjau, kad lengviau ištverti skausmą šokinėjant ant jo ir mintis sutelkiant į skaičiavimą - 1, 2, 3... 20. Ties šiuo skaičiu dažniausiai užplūsdavo tokia palengvėjimo banga, kad vėliau ir MB sakė, kad laukdavo tos akimirkos, kai nustosiu spyruokliuoti, nes būdavau tokia graži graži ir tokia laiminga laiminga, kaip kurorte O jis jautė sąžinės graužimą, kad negali man padėti, galiausiai ir akušerė pastebėjo, kad jis tik kampe sėdi. Paaiškinom situaciją, tai nubėgo ir surado jam Diclac žvakučių - sako įsikiškit į išeinamąją angą, turėtų padėti. Žinoma jo vyriškas išdidumas jam liepė to malonumo atsisakyti, tai akušerė dar kartą išbėgusi grįžo jau su geriamomis tabletėmis Padėjo! Tada rodos ir man daug lengviau pasidarė, nes turėjau pagalbininką, kuris vis prieidavo su vandeniu ar vazelinu lūpoms suvilgyti, daugiau nieko nenorėjau, prisilietimai mane tik erzino.Galiausiai atsirado noras stangintis, o mes palatoj vėl vieni. Sukaupusi visas jėgas per tas keletą sekundžių tarp sąrėmių paprašiau vyro vėl ieškoti gydytojos ar akušerės. Pastarąją rado, tačiau ji atėjusi liepė laukti gydytojos. Pradėjo dėlioti palutes, atsinešė svarstykles - supratau, kad jau tuoj tuoj... Gydytoja apžiūrėjusi sako, kad kūdikio galvutė dar neįsistačiusi, teks dar palaukti iki stūmimo, bet nuo stalo ant kamuolio nebepaleidžia, tad tenka iškęsti turbūt ilgiausią pusvalandį savo gyvenime. Susirietusi į kamuoliuką tyliai vaitoju - taip lengviau. MB prieina su vandeniu, aš moju ranka, kas reiškia - nelįsk, o jis suprato, kad siunčiu jį iš gimdyklos ir išėjo
:Galiausiai gaunu leidimą stumti. Nežinau kaip tą daryti, nors buvau prisiklausiusi visokių istorijų ir prisiskaičiusi visokių teorijų - nežmoniškai sunku, o ir jėgų nebėra, aš jau visa šlapia nuo prakaito, tad rėkiu visa gerkle ir bandau stumti. Tai buvo pirmas ir vienintelis mano riksmas per visą gimdymą, nes akušerė paaiškino, kad rėkdama pati sau apsisunkinu darbą ir vaikeliui dėl to daug sunkiau keliauti į pasaulį, paaiškino kaip užėjus sąrėmiui sulaikyti kvėpavimą ir kaip stumti. Antras bandymas daug sėkmingesnis - gaunu žinią, kad tuoj tuoj pasirodys galvutė. Apsidairau ir matau, kad nėra tėčio, vos vos išlemenu - kur mano vyyyyras... Akušerė sako: koridoriuj laukia, taigi pati išvijot. Jau visai nesuprantama kalba per dantis iškošiu - noooriu... Gerai, kad ji buvo supratinga ir suprato, ko aš noriu - pakvietė vyrą sugrįžti.
Ir štai dar vienas stūmimas ir pasirodo kūdikio galvutė. Šioje vietoje daug ką prisimenu tik kaip per miglą Krenta toniukai, girdžiu - kerpam, dar kelios minutės ir girdžiu - turim berniuką! Aišku, kad berniuką, ką gi daugiau - pagalvoju - ir džiaugsmo ašaros pradeda ristis mano skruostais. Mano tobulas tobulas vaikelis atėjo į šį pasaulį 2008 m. balandžio 4 d., 16 h 22 min.
Vaikutis jau ant mano krūtinės, bet ilgai neleidžia juo džiaugtis, mat užgimus placentai, gydytoja pamato, kad ji ne visa, teks išvalyti likučius iš gimdos. Vyrui liepia išeiti, man duoda narkozę. Po kurio laiko pramerkiu akis, ryškios šviesos tvoskia tiesiai į veidą, girdžiu, kaip gydytoja su akušere kažką kalbasi apie avariją, galvoju nu nieko sau, tiek iškentėjau ir numiriau
Paskui galvoju - juk negalėjau patekti į avariją, jei gimdžiau... A, gimdžiau : Ir jau tada klausiu garsiai - kur mano vaikas, kodėl jis nerėkia, ar jam viskas gerai išsakau visą minčių makalynę, besisukančią galvoje. Mane nuramina, kad viskas gerai, sūnelis tyliai miega šalia manęs.Gydytoja baigia darbą, lieku viena su ja. Sakau - gydytoja, norit aš pasakysiu jums paslaptį, tik nesakykit vyrui, kad jums išdaviau - mūsų sūnaus vardas Bernardas
Gydytoja nusišypso ir sako - nesakysiu, tik pakviesiu jį vidun. Išsiunčiam visiems žinutę, kad mes jau trise ir pasipila skambučių lavina. Išjungiam telefonus, nes dar patys neturėjom progos vieni pasidžiaugti savo laime. Vėliau perveža mane į palatą, aš dar drįstu piktintis, kam to reikia, juk galiu eiti pati, bet aišku niekas manęs neklausė. Buvau euforijoje, jaučiausi kaip ant sparnų. Ir galiu pasakyti, kad tebesu. Metai prabėgo kaip viena diena ir aš galiu pasakyti, kad nepaisant visų vargelių, nėra nuostabesnio jausmo nei kad būti mama
